Mes apsupti prietaisų, kurie skirti matuoti ir palyginti. Mums nuolat siūlo įvairius palyginimų sąrašus - TOP dešimtuką, politikų reitingus, šimtą didžiausią pelną gavusių bendrovių, penkiasdešimties turtingiausių žmonių sąrašą. „Lietuvos sveikata" jau jubiliejinį kartą renka geriausią vadovą.

Lygindami vieną galimybę su kita, renkamės, kur dirbti, ką samdyti, kokį automobilį pirkti, kuriame miesto rajone gyventi.

Nenuostabu, kad įpratę viską ir visada lyginti, imamės ir svarbiausiojo palyginimo - imame vertinti save su kitais ir svarstyti, kas pranašesnis, gražesnis, protingesnis, geresnis vadovas, miklesnis šokėjas. O galiausiai imame svarstyti, kas labiau nusipelno laimės ir sėkmės. Šioje palyginimų ir svarstymų įvairovėje vis dėlto padaromos tik dvi išvados: „Nebandyk – esi prastesnis nei kiti, vis vien nieko nepasieki, tik apsijuoksi„ ar „Pabandyk – bandydamas gali laimėti, o nepabandęs tikrai nelaimėsi.“ Kartais prabyla ir sveiko proto balsas, kuris bando racionaliai įvertinti riziką ir galimą laimėjimą. Psichologinė problema, kad tiek vidinis skeptikas, tiek nieko nebijantis avantiūristas bando apsimesti sveiku protu. Juos nutildyti pavyks geriau supratus kenksmingų palyginimų esmę.

Skaudūs palyginimai

Niekas neverčia mūsų lyginti savęs su tais, kuriems turime ko pavydėti. Pasirinkti gyvenimo vertinimo matą galime visiškai laisvai. Bet neretai kenčiame nuo palyginimų, kuriuos JAV psichologė Rose Wolf pavadino „sugretinimų karštlige„. Ši „liga“ kaip ir kitos ligos turi savus sukėlėjus.

Svarbiausi jų:

• dažniau lyginame save su tais, kurie turi daugiau nei mes ir rečiau - su turinčiais mažiau. Net ir sunkiai besiverčiantis anksčiau ar vėliau susitiks turintį dar mažiau, bet tik retas kuris apsidžiaugs: „Kaip man pasisekė, galėjau būti jo vietoje„. Užtat geriau besiverčiantis ne vieną tuoj pat paskatina graužti save: „Kodėl ne man teko sėkmė?“

• lyginame save su tariamais konkurentais. Sugebame ramiai žavėtis įžvalgaus vadovo išmintimi, TV žvaigždės karjera, bet jei šis vadovas yra bendraklasis, o TV žvaigždė – antros eilės pusseserė, tuoj pat prisimename jų trūkumus ir piktinamės neteisingai sutvarkytu pasauliu, nenorinčiu įvertinti mūsų talentų.

• lyginame vienas savo savybes ar laimėjimus su kito žmogaus kitokiomis savybėmis bei laimėjimas. Lengva pasakyti: „Aš rūpinuosi šeima, stengiuosi gerai išauklėti vaikus, o kaimynas triskart skyrėsi, bet jo namas didesnis„. Tokiuose samprotavimuose problema yra jungtukas „bet“ ir naivi nuostata, kad vienos teigiamos savybės bus atlygintos kažkuo kitu.

• lyginame save šiandieninį su savimi prieš keliolika metų. Keičiasi visi, mes irgi ne išimtis iš šios taisyklės. Manančiai, kad jos figūra šiandien žymiai prastesnė, nei seniau, jausmai išblėso, galimybių nebeliko ir su liūdesiu vartančiai mokyklinių nuotraukų albumą, tiktų paklausti savęs, ar po dešimties metų ji vėl nepriekaištaus sau dėl tuščiai praėjusio laiko.

• lyginame savo realų gyvenimą su svajonėmis. Milijonai vyrų tikisi apstulbinti pasaulį savo išmintimi ar jėga, milijonai moterų viliasi sutikti meilę, apie kurią rašys poetai. Jeigu lyginsime savo gyvenimą su šiomis svajonėmis, su Napoleonu, Džiuljeta ar kitu simboliu, sunku bus džiaugtis nepakartojamu ir jau vien todėl įdomiu gyvenimu.

Sugretinimų karštligės gydymas

Jeigu jau susirgome „sugretinimų karštlige„, reikia įvertinti „ligos“ pavojus.

Menkesnė „liga" – beprasmiškas lenktyniavimas su žmonėmis, kuriems mes visai nerūpime, kurie net nežino, jog mes esame.

Sunkesnė „liga„, kai neprotingi palyginimai silpnina pasitikėjimą savimi, trukdo siekti tikslo, nes vidinis balsas nuolat sako: „Yra už tave gabesnių, labiau nusipelniusių, kuriems ir turi atitekti viskas, kas geriausia“, kai šis balsas tvirtina: „Nebandyk, nedalyvauk ir nepralaimėsi."

Šiam balseliui tiktų atsakyti: „Bet nebandydamas tikrai niekada nelaimėsi.„ O toks atsakymas vienas pirmųjų žingsnių „pasveikimo“ nuo kenksmingų sugretinimų link. Kiti žingsniai galėtų būti pasvarstymai:

• ką lyginame (laimę, šeimą, turtą ar žmogaus pasiekimų visumą ir už juos sumokėtą kainą);

• kiek tikslus palyginimas (dažnai žinome toli gražu ne viską apie tą, su kuriuo lyginame save);

• ar lygindami pabrėžiame kito privalumus ir savo trūkumus (akivaizdu, jog taip lygindami visada atrodysime menkesni).

O po tokių protingų pasvarstymų tereikia užduoti sau klausimą: „Ar geriau jausiuos pabandęs ir pralaimėjęs ar nebandęs?"

Kolumbijos universiteto (JAV) psichologas Ch. Dougl'as uždavė jį keliems šimtams įvairių konkursų laimėtojų bei žmonių kviestų dalyvauti konkursuose, tačiau nepanorusių to daryti. Jo nuomone, esminis skirtumas tarp šių grupių atstovų yra tas, kad pirmieji irgi pagalvojo apie galimą pralaimėjimą, bet vertino jį tik kaip pralaimėjimą konkurse, nemanė, kad dėl jo taps blogesni, mažiau vertingi. Antrieji – galimos nesėkmės tikimybė susiejo su savo asmenybės nuvertinimu. Jie taip pat daug dažniau mintyse lygino save su kitais ir vis rasdavo didesnių ar menkesnių savo trūkumų. Taigi jie tikrai nežinojo svarbaus modernios psichologijos atradimo – pakeitęs mąstymą žmogus gali pakeisti savo gyvenimą.