– Kodėl kartu su rudeniu atkeliauja tos depresyvios nuotaikos?

– Sakyčiau, kad tai susiję tiek su kai kurių žmonių polinkiu į depresyvumą, tiek su nemokėjimu pasirūpinti savimi. Daugelis žmonių sieja savo gerą savijautą su šviesa ir saule. Manyčiau, gal net nepelnytai. Taip, šviesa turi didelę įtaką mūsų savijautai. Bet mes per vasarą, jeigu daug laiko praleidžiame lauke, gauname pakankamai vitamino D – specialistai tikina, kad bent jau iki lapkričio jo tikrai turėtų pakakti. Tad niūri nuotaika gal labiau įsiteigimas: norint gerai jaustis, būtina šviesa ir šiluma.

Daugybė psichologinių tyrimų rodo, kad laimės jausmas yra labiau vidinės konstrukcijos, nei priklausantis nuo išorės. O jei nesugebame su savo vidumi tvarkytis – atiduodame duoklę rudeniui, neva tuo metu reikia depresuoti. Arba tiesiog pasakome sau, kad liūdėti rudenį natūralu, ir aš nieko negaliu padaryti.

Aš būčiau linkusi atgręžti kiekvieną į save ir pagalvoti, kad vis dėlto galiu jaustis įvairiai – ir paliūdėti, ir rudenį priimti džiaugsmingai. Kad nebūtų sunku grįžti į mokslus, darbus, reikia adaptacijos. Esu pastebėjusi, kad dauguma žmonių po atostogų pasiraitoja rankoves ir puola į darbus, nes daug čia visko per vasarą prisikaupė. O dar natūraliai rudenį visokios naujos idėjos pradedamos įgyvendinti, nauji projektai...

Mano manymu, pirma klaida, kuri mus išmuša iš pusiausvyros, – po vasaros atostogų pulti stačia galva į darbų sūkurį. Šiek tiek pasidėliokime prioritetus, pamąstykime, kaip galime susiplanuoti darbus, kad tas pereinamasis laikotarpis būtų truputėlį švelnesnis. Net jeigu yra susikaupę daug darbų – jokiu būdu nesėdėkite viršvalandžių. Ir taip viską suspėsite. Pasidarykite šiek tiek ilgesnę pietų pertrauką. Visa tai reikalinga, kad mūsų kūnui nebūtų tokio didelio šoko: ilsėjausi, atostogavau, vasarą lengvai gyvenau ir staiga užgriuvo lavina.

Kur kas lengviau ne ieškoti tikrosios priežasties, o viską nurašyti aplinkai – esą šviesos trūkumas arba rudeniškas oras sukelia depresiją.

– Kad nebūtų šoko kūnui ar smegenims?

– Ir tam, ir tam. Labiausiai visi darbai susiję su smegenimis, tačiau kalbant apie kūną yra kitas niuansas. Daugybė žmonių dar ir savo kūną pradeda rudenį alinti. Pagalvoja: aha, buvo vasara, atsipalaidavau, priaugau svorio, neskyriau pakankamai dėmesio sveikai mitybai. Ir puola alinti save griežtomis dietomis, iškrovos dienomis, intensyviomis treniruotėmis. Dabar juk madingos tos dietos, nevalgymai, iškrovos dienos, labai intensyvus sportas. Rezultatas – grubus elgesys su savimi, kuris sukelia dar daugiau streso. Nerekomenduočiau vos prasidėjus rudeniui pulti viską taisyti.

Taip, nemenka dalis žmonių yra perfekcionistai, kurie stengiasi viską padaryti laiku ir yra sau labai griežti. Jei kažko nespėja ar nepadaro – puola save rykštėmis plakti. O reikia daugiau švelnumo sau, ypač šiuo pereinamuoju laikotarpiu.

– Nuo seno esame įpratę, kad vasara – atostogų metas. Praėjo vasara – nebėra ko laukti, ateina tas ilgas laikotarpis iki kitos vasaros. Tai ką daryti? Kurti naujus planus, praskaidrinsiančius kasdienybę?

– Taip, teisingai – tai viena iš išeičių. Jeigu neapleidžia mintis, kad ką tik pasibaigė atostogos, kurios buvo metų laukiamiausias įvykis, ir dabar reikės ilgai laukti kitų, tai tik nuo mūsų pačių priklauso, kiek ilgai dar galėsime gyventi tų praėjusių atostogų emocijomis.

Galima, tarkim, atsispausdinti nuotraukų, kurios pakelia nuotaiką, pasidaryti vasaros atostogų albumą, kurį pavarčius grįžtų prisiminimai ir tos teigiamos emocijos, kurias išgyvenote. Galima užsidėti kompiuteryje ar telefone ant darbalaukio sau gražiausius praėjusių atostogų vaizdus, kad kiekvieną kartą, kai pasiimate telefoną ar įsijungiate kompiuterį, prisimintumėte tai, kas buvo gero ir malonaus. Jeigu yra muzika, kuri primena tas atostogas, dar kurį laiką jos dažniau klausytis, taip nukeliauti į prisiminimus ir pasimėgauti jų keliamomis emocijomis. Mūsų smegenims, kai kažką atsimename, kiekvieną kartą tai yra tikra.

Kitas būdas mažiau liūdėti – laukti naujų atostogų. Labai rekomenduojama jau dabar pradėti svajoti, planuoti, strateguoti. Juk šiais laikais retas žmogus vasarą išnaudoja visas savo metų atostogų dienas. Daugelio net darbovietė neišleidžia visam mėnesiui. Ir tai, kad vasarą atostogaujame trumpiau, nėra taip jau blogai. Tai reiškia, kad tų atostogų turėsime anksčiau nei kitą vasarą. Daugybė žmonių dabar planuoja žiemos atostogas. Aišku, dėl karantino mes kažkiek tuos savo planus turime apriboti, bet jau išmokome ir Lietuvoje daug ką nuveikti.

Tad, kai pajuntate, kad nuotaika prastėja, – imkite ieškoti, kur galėtumėte nuvykti per kitas atostogas, kiek kainuotų bilietai, gal net užsisakykite juos, rezervuokite dienas, kada keliausite. Bent jau aš pati taip darau – kai būna sunkiausias ir darbų prasme ypač intensyvus laikas, poilsio valandėlėmis sėdu planuoti atostogų, kurios bus kad ir po keturių mėnesių. Man tai suteikia didžiulį energijos antplūdį, nes žinau, ko laukti, jau pradedu tuo gyventi, o smegenys ir visa mano fiziologija tam ruošiasi. Kitaip sakant, aš jau išgyvenu teigiamas emocijas.

Na, jeigu ne kitas atostogas, tai galima pradėti planuoti artimiausią ilgąjį savaitgalį ir taip pasisemti pozityvių emocijų.

Požiūris: psichologė L.Rimkutė tikina, kad laimės jausmas labiau priklauso nuo mūsų pačių nei nuo išorės ar metų laiko. Butauto Barausko nuotr.

– Paminėjote atostogų trukmę. Teko skaityti, kad per dvi savaites žmogus iš esmės negali visavertiškai pailsėti, nes pirmą savaitę dar galvoja apie darbus, o antrą jau galvoja apie darbus...

– Manyčiau, kad tai priklauso nuo žmogaus ir nuo to, kiek jis sugeba savo atostogas apginti. Tarkime, mano kolegos žino, kad atostogų metu man skambinti ir rašyti darbo klausimais negalima. Jie gali patys išspręsti visus klausimus – nėra nė vieno nepakeičiamo. Jie žino, kad aš nenoriu atsiliepti, atsakyti, galvoti apie darbą, ir stengiasi tai gerbti.

Tačiau kai kurie žmonės išeina atostogų tinkamai kolegų neparuošę, jiems toliau visi skambina, klausinėja apie darbą, sprendžia kartu visokias problemas. Va tada yra bėda. Pirmą savaitę jie vis dar sprendžia tuos reikaliukus, kurie velkasi, o paskui jau pradeda galvoti, kas lauks grįžus į darbą.

Taigi nuo žmogaus gebėjimo save ir aplinką kokybiškai paruošti – žiūrėk, čia yra mano atostogų metas ir aš nenoriu bendrauti darbo klausimais per jas – daug kas priklauso. Ir nuo to, kiek žmogus moka suvaldyti savo mintis. Jei nesugeba, jis ir per tris, ir per keturias savaites nepailsės, nes nuolat galvos apie darbą.

Yra tokių žmonių, kurie turi laikyti ranką ant pulso, turi žinoti, kas vyksta, nes kitaip jie dar blogiau jaučiasi. Kai kurie turi labai stiprų poreikį kontroliuoti. Jiems aš palinkėčiau labiau pasitikėti aplinkiniais ir gyvenimu, leisti, kad dalykai tiesiog vyktų, o jiems praneštų tik esant kritiniams atvejams. Bet tie kritiniai atvejai realybėje vyksta ne taip ir dažnai – dažniau jie labai reikšmingi tik mūsų galvoje.

– Ši vasara daug kam buvo neįprasta – ne visi galėjo kažkur išvažiuoti, tad atostogauti teko namuose. O ir dirba kai kurie vis dar iš namų. Po vadinamųjų atostogų namuose grįžta į darbą iš namų... Ir ne kiekvienas sugeba persiorientuoti. Kaip sau padėti?

Pirma klaida, kuri mus išmuša iš pusiausvyros, – po vasaros atostogų pulti stačia galva į darbų sūkurį.

– Labiausiai pagelbėti gali rutina. Jeigu atostogų metu nedarau darbo dienoms įprastų dalykų, pajuntu, kad atostogauju, net jei mano aplinka ir nepasikeitė. Ir lygiai taip pat, jeigu aš susikuriu griežtą darbo dienotvarkę su laiku poilsiui, su pertraukėlėmis, kompiuterio išjungimu ir darbų pabaigimu tam tikru laiku, ir tos dienotvarkės laikausi – aš jaučiu, kad aš dirbu.

Kiek man teko bendrauti su nuo darbų gausos ir streso emocinį perdegimą patyrusiais žmonėmis, pagrindinis dalykas, kuris jiems padėdavo atsikratyti prastos savijautos, – tinkamai sudėliota rutina. Kada dirbti, kada sportuoti, kada laikas sau, kada skaityti, medituoti ar užsiimti širdžiai mielais dalykais. Kai yra rutina, o joje – laikas, skirtas pasirūpinti savimi, tada iš to perdegimo galima išlipti. Jei nėra rutinos, tampa neaišku, kada dirbu, kada ilsiuosi, o gyvenimas tampa nuolatiniu darbu. Ypač dažnai taip atsitinka nekeičiant aplinkos.

Jeigu nori kokybiškai persijungti ir atlikti darbą, turi susikurti darbo dienos rutiną. Ir sau, ir savo smegenims duoti ženklų, kad dirbi. Per karantiną daugelis specialistų šnekėjo ir tebešneka: persirenk, turėk darbo drabužius, įsisek auskarus arba pasipuošk žiedais ir pan. Tai turėtų būti ženklai, iš kurių tavo smegenys suprastų, kad dabar darbuojiesi. Auskarai, žiedai nuimti – vadinasi, atsipalaidavimo, poilsio laikas. Įvairūs ženklai padeda būnant toje pačioje aplinkoje keisti režimą.

– Ką daryti, kad pats ruduo nekeltų depresijos? Ieškoti, kas jame gražaus?

– Labiau galvoti apie save, o ne apie rudenį. Padeda buvimas gamtoje, laiko praleidimas lauke, miške. Juk dabar pridaryta įvairių pėsčiųjų takų, sukurta maršrutų pasivaikščioti, pasivažinėti dviračiais. Tad daugiau laisvalaikio gamtoje – vienas iš būdų, padedančių geriau jaustis tiek fiziškai, tiek emociškai.

Kitas kelias – pasigilinti į priežastis, kodėl emociškai prastai jaučiamės. Paieškoti tikresnių priežasčių, dėl ko liūdime, depresuojame, nes pats ruduo savaime, mano manymu, nelabai gali būti priežastis. Dažnai tikrosios priežastys – kad grįžtame į nemėgstamą darbą, save prievartaujame darydami tai, ko nenorime. Žmonės linkę bėgti nuo tų klausimų: ar matau prasmę to, ką darau, savo santykiuose? Jeigu kažkur yra sunkumų – nenorime jų spręsti, užsimerkiame. Kur kas lengviau ne ieškoti tikrosios priežasties, o viską nurašyti aplinkai – esą šviesos trūkumas arba rudeniškas oras sukelia depresiją.