Saviaudito priemonė

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kartu su socialinės reklamos agentūra „Nomoshiti“ prieš kelerius metus pradėjo vykdyti projektą „Daugiau balanso“. Pasak projekto kūrybos vadovo Pauliaus Rymeikio, darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo formulė buvo sumanyta kaip vienas iš elementų, galintis padėti įvesti šiek tiek balanso į žmonių gyvenimą.

„Mes sukūrėme priemonę, kuria kiekvienas žmogus gali pasinaudoti, – pasižiūrėti, pasiskaičiuoti, kaip jam gyvenime sekasi išlaikyti balansą, – sako pašnekovas. – Įdomiausia būtų, jeigu formulę išbandytų ne tik pavieniai asmenys, bet ir kartu gyvenančios poros. Susidėliojus formules atskirai, partneriams rekomenduoju kartu susėsti ant sofos ir pasilyginti. Taip išryškėja, kiek kuris skiria laiko namų ruošai, kam dėl to lieka daugiau laiko kitoms veikloms. Įvairūs tyrimai rodo, kad namų ruošos darbų pasiskirstymas tarp vyrų ir moterų vis dar labai neproporcingas, tad galbūt formulė gali padėti bent pamatyti tą skirtumą.“

Pauliaus teigimu, projekto kūrėjams teko susitaikyti, kad neįmanoma sukurti kiekvienam žmogui tinkančios formulės, nes kiekvienas mūsų – kitoks. Formulė sukurta daugiau kaip saviaudito priemonė, sudaranti žmogui galimybių pačiam pasiskaičiuoti, kiek kam konkrečiai šiame gyvenimo etape jis skiria laiko ir kiek norėtų skirti. Kiekvieno žmogaus poreikiai, norai, galimybės, įsipareigojimai skirtingi, todėl nėra vienos formulės, tinkamos visiems, – kiekvienas gali susikurti savąją.

„Dažnai žmogus jaučia, kad kažkas jo gyvenime blogai, pavyzdžiui, per daug dirba, o kažkam trūksta laiko, ir jis tiesiog nuolat apie tai galvoja. Formulė padės pagaliau susidėlioti savo gyvenimą, kaip sakoma, popieriuje, ir aiškiai pamatyti, kam kiek skiriama laiko, kam norėtųsi skirti daugiau ir kiek daugiau. Šalia – patarimai, kaip bandyti ieškoti to laiko. Iš esmės tokio dalyko kaip ideali formulė nėra ir niekada turbūt nebus“, – sako P.Rymeikis.

Dedamosios dalys

Formulėje – darbas ir dar dešimt gyvenimo dalių: šeima, emocinė sveikata, dvasingumas arba religingumas, intelektualinė veikla, sveikata ir fizinė forma, buitis, asmeninis gyvenimas, socialiniai ryšiai, miegas ir į daugelio dienotvarkę prasmunkantis iššvaistytas laikas.

„Visos formulės sritys susiveda į tris pagrindinius dalykus: profesinį gyvenimą, rūpestį savimi ir socialinius ryšius. Pastaruosius du skaidėme į smulkesnes dalis. Analizuodami užsienio literatūrą pastebėjome, kad kai kurios universaliausios gyvenimo sritys išskiriamos visur – pavyzdžiui, miego ar sveikos gyvensenos svarba. Kitos sutinkamos retai, pavyzdžiui – bendruomenė, savanoriavimas“, – pasakoja P.Rymeikis.

Tendencija: savo gyvenimo prioritetus analizuojantys žmonės dažniausiai akcentuoja, kad norėtų skirti daugiau laiko šeimai ar sportui / Pixabay.nuotr.

Kiekvienai savaitei formulėje skirtos 168 valandos, tačiau kai kurios formulės sritys gali persidengti. Pavyzdžiui, savaitgalio žygis su šeima – du zuikiai vienu šūviu: ne tik laikas su artimaisiais, bet ir judėjimas, sportas tuo pačiu metu.

Pašnekovas tvirtina, kad formulės tikslas visų pirma yra pakviesti žmones kvestionuoti – kiek laiko skiriu darbui ir asmeniniam gyvenimui, kurioms sritims laiko norėčiau skirti daugiau? Jis teigia nemanantis, kad į kiekvieną savaitę ir kiekvienus savo gyvenimo metus turėtume sutalpinti visas vienuolika sričių.

„Siūlau pradėti nuo vienos srities, kurią norėtumėte keisti, suaktyvinti, plėsti. Pabandykite tris mėnesius padirbėti prie vienos srities ir tuomet žiūrėkite, ar kas nors pasikeitė jūsų gyvenime? Ar pajutote efektą? Kažkurią vieną sritį pajudinę, po mėnesio galite vėl iš naujo analizuoti, kaip pasikeitė situacija, kam dabar norėtumėte skirti daugiau laiko, jau nekalbu apie tai, kas bus po metų ar po penkerių“, – sako pašnekovas.

Pasak Pauliaus, balansas nėra statiškas. Nėra taip, kad sukūręs kažkokį balansą, turi jo laikytis visą laiką. Tarkime, jeigu nusprendžiau, kad dirbsiu 36 valandas per savaitę, o šią savaitę dirbau 50 ir kitą dirbsiu 50, tai jau balansas sugriautas ir kyla dar didesnis chaosas, stresas, nes tau atrodo, kad viskas griūva.

Arba, tarkime, jeigu sportininkas ruošiasi reikšmingoms varžyboms, jis turi suvokti, kad kol kas jis tikrai negalės nei mokytis groti pianinu, nei daugiau laiko skirti šeimai. Ar tai reiškia, kad gyvenimo balansas sugriuvo? Ne, nes jis gali aiškiai nusibrėžti ribas – dabar yra taip, po pusmečio bus kitaip.

„Analizuodami kiekvieną formulės sritį mes dažnai vartojame žodį „sąmoningumas“. Jeigu tu sąmoningai susiplanuoji, kad tiek valandų skirsi sau, tiek – šeimai, tiek – darbui, tai jau yra gerai, – sako P.Rymeikis. – Blogiausia, kad mes daugelį dalykų darome iš inercijos, nesąmoningai, automatizuotai ir paskui patys net neapčiuopiame, kur yra problema, nesustojame ir nepabandome suvokti, kas vyksta mūsų gyvenime.“

Keistis turi pats

Pagrindinė formulės filosofija, P.Rymeikio teigimu, – vadinamųjų balanso kojų turėjimas. Kiekviena sritis – ar šeima, ar emocinė sveikata, ar darbinė veikla, ar dar kažkas – yra tos gyvenimo balanso kojos. Jeigu įsivaizduotume, tarkime, kėdę, kad ji nenugriūtų, ji turi turėti bent tris atramas. Žmogaus gyvenime yra panašiai – kad būtų balansas, negali remtis vos viena ar dviem kojomis.

Juk jeigu žmogui svarbiausia yra darbas ir visas gyvenimas laikosi ant tos vadinamosios vienos kojos, tai, neduok Dieve, jį atleis – visas jo gyvenimas grius. Net jeigu jo visas gyvenimas yra šeima ir darbas, tai vieną šią koją nupjovus vis tiek viskas grius. Tad kuo daugiau tų balanso kojų žmogus turi, tuo tvirčiau jis jaučiasi gyvenime. Kuo geresnė jo fizinė, emocinė sveikata, kuo stipresni socialiniai ryšiai, kuo daugiau jo gyvenime įvairių pomėgių, tuo mažiau jį veikia kažkurios vienos srities disbalansas.

Pašnekovas pastebi, kad savo gyvenimo prioritetus analizuojantys žmonės dažniausiai akcentuoja, jog norėtų skirti daugiau laiko šeimai ar sportui. Tačiau pridėjus laiko šiems užsiėmimams, nebetelpama į tas 168 savaitės valandas. Ką tada daryti? Laiką, skiriamą kažkurioms kitoms veikloms, reikia mažinti. Ir darbas daugeliui žmonių yra ta dalis, kuriai skiriamą laiką norėtųsi mažinti. Kaip tai padaryti?

Formulės autoriai savo rekomendacijose ragina atkreipti dėmesį į tai, kada mes dirbame. Tarkime, jeigu grįžęs namo žmogus dar nuolatos tikrina elektroninį paštą, tai jis toliau dirba. Jeigu savaitgaliais skaito su darbu susijusias knygas, tai jis toliau dirba. Jeigu iš ryto atsikėlęs pirmą pusvalandį skiria atsakyti į laiškus, o aštuntą vakare dar pasitikrina, ar jam tikrai niekas neparašė, o šeštadienį, sekmadienį ruošiasi kitos savaitės darbui, tai žmogus per savaitę dirba ne 40, o 50 valandų. Vadinasi, kažkur yra problema – ar tu nepakankamai gabus, ar darbe resursų trūksta. Ar tu tiesiog nesąmoningai skiri darbui daugiau laiko negu reikia.

„Kitas dalykas – tu gali pasakyti sau, kad nori dirbti mažiau, bet tada labai aiškiai turėsi įsivardyti, ką tu dėl to norėsi paaukoti, – sako Paulius. – Ar tau tinka šią akimirką uždirbti mažiau? Jaunas žmogus greičiausiai aukos daugelį dalykų, kad galėtų įsitvirtinti darbe, padaryti karjerą. Bet vyresnis žmogus gali sakyti: „Aš jau turiu tai, ko man labiausiai reikia, jaučiu, kad stresas man kenkia, tad manau, kad man svarbiau sveikata ir nenoriu jos aukoti dėl tų papildomų 200 eurų per mėnesį dirbdamas viršvalandžius.“

Kitas patarimas norintiems rasti papildomo laiko kitoms veikloms: važiuoti į darbą ir grįžti iš jo tam tikra prasme irgi yra darbas. Tad kai kam verta pagalvoti, kas geriau, – kasdien dvi valandas aukoti kelionei į darbą ir iš jo, ar nuomotis būstą netoli darbo ir per kelias minutes atvažiuoti dviračiu arba ateiti pėsčiomis, ir taip dviem valandomis per dieną sumažinti laiką, kurį skiri darbui.

Kovido pandemija parodė, kad nemaža dalis žmonių puikiai gali dirbti iš namų – kai kuriems žmonėms tai taip pat išeitis, padedanti taupyti laiką, mažiau jo praleisti darbe ir daugiau su šeima.

„Tad būdų, kaip sumažinti darbui skiriamą laiką, yra įvairių – tiesiog reikia nuspręsti, kad tu norėtum jį mažinti, – sako Paulius. – Tik čia dar vienas akcentas: jeigu žmogus nusprendžia, kad jis turėtų mažiau dirbti, tai ar naudosis jis ta formule, ar ja nesinaudos, jis turi daryti tam tikrus žingsnius. Formulė čia nieko pakeisti negali – tik pats žmogus.

Formulė niekaip nieko neprivers daryti – ji tiesiog padės pamatyti, kokioje situacijoje dabar esi ir ką galbūt galėtum pakeisti.

Paskatins bent susimąstyti

Kartu su formule jos kūrėjai pateikia patarimų, kaip pasiekti vienų ar kitų rezultatų, literatūros nuorodų, kur galima rasti daugiau informacijos dominančia tema. Visa tai, anot P.Rymeikio, – neišsemiamas resursas. Saviugda – antras žingsnis po saviaudito.

Projektą jo autoriai planuoja tęsti, nes tema daugeliui įdomi ir aktuali – atsiras papildomų straipsnių, naujų knygų išminties rekomendacijų.

Svarbiausia, kad žmogus pagaliau sugebėtų sustoti ir pasižiūrėti į save, kad negyventų iš inercijos.

„Viena mano mėgstamiausių citatų – psichologo Dano Ariely žodžiai „In the future we are all wonderfull people“ (liet. „Ateityje visi mes esame nuostabūs žmonės“). Daug kam atrodo, kad ateityje gausime ir didelę pensiją, ir keliausime, ir būsime sveiki. Ką darote šiandien, kaip taip būtų? Sakoma, kad net reklamose, vaizduojančiose senjorus, jaunas žmogus savęs neatpažįsta – jis įsivaizduoja, kad išliks toks pats jaunatviškas, guvus, tik pagal pasą jam bus 80 metų. Tad formulė yra penas apmąstymams ir įkvėpimas individualiems sprendimams“, – sako pašnekovas.

Anot jo, kiekvienam žmogui naudinga skirti laiko tokiai formulei užpildyti, pagaliau leisti sau bent akimirką sustoti, nelėkti, o išanalizuoti, kokioje situacijoje yra tavo gyvenimo balansas, kiek to balanso apskritai tavo gyvenime yra. Pagalvoti, kiek sričių tavo gyvenime nepaliestos, kiek jų tave iš tiesų domina, kiek įvairiapusė asmenybė tu esi.

„Svarbiausia, kad žmogus pagaliau sugebėtų sustoti ir pasižiūrėti į save, kad negyventų iš inercijos. Juk būtent gyvenimas iš inercijos dažnai žmones laiko ir darbuose, kurių jie nekenčia, ir su netinkamais partneriais, ir emocinė sveikata pakrikusi. Bet žmogus tiesiog taip gyvena, nes jam atrodo, kad toks tas gyvenimas yra. Greičiausiai gyvenimas nėra toks – tiesiog tu jį tokį gyveni. Tad manau, kad jeigu žmogus prisės ir paskaitys, ką mes ten parašę, bent kažkokių minčių jam kils. Ar jis kažką darys, ar ne, čia jau kiekvieno reikalas“, – pastebi P.Rymeikis.