– Prieš Ka­lė­das pra­si­dės mo­ki­nių ato­sto­gos ir bū­tų ge­rai, jei jos praei­tų ne prie kom­piu­te­rio. Ką dėl to ga­lė­tų pa­da­ry­ti tė­vai?

– Vie­na­reikš­mis at­sa­ky­mas – tė­vai pa­tys tu­rė­tų pa­dė­ti te­le­fo­nus į šo­ną ir ne­sė­dė­ti prie kom­piu­te­rio, pra­dė­ti sa­vo lais­va­lai­kį leis­ti ak­ty­viai ir ro­dy­ti pa­vyz­dį vai­kams, įtrauk­da­mi juos į įvai­rias veik­las.

Ži­no­ma, daug kas pri­klau­so nuo vai­ko am­žiaus. Su ma­žes­niais – pa­pras­čiau. Paaug­liai nea­be­jo­ti­nai tu­ri drau­gų ra­tą ir po­mė­gių, ku­rie daž­nai su­si­ję su in­for­ma­ci­nė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis, so­cia­li­niais tink­lais. Ne­rei­kė­tų ban­dy­ti per ato­sto­gas to iš jų atim­ti ir ap­ri­bo­ti. Juk vis dėl­to po­ky­čiai mū­sų so­cia­li­nė­je ap­lin­ko­je vyks­ta ir bū­tų nai­vu ti­kė­tis, kad mū­sų vai­kai at­si­sa­kys vi­sų jiems pa­tin­kan­čių už­siė­mi­mų, veik­lų, bend­raus taip, kaip mes prieš 30 me­tų.

Siū­lau at­si­gręž­ti į sa­ve ir pa­žiū­rė­ti, kaip mes pa­tys lei­džia­me lais­va­lai­kį. Tė­vai pa­tys tu­rė­tų ma­žiau nau­do­tis te­le­fo­nais. Tai ne tik vai­kų – tai šei­mų pro­ble­mos. Mes rei­ka­lau­ja­me iš vai­kų, bet koks mū­sų pa­čių so­cia­li­nis gy­ve­ni­mas, bend­ra­vi­mas? Jei­gu vai­kas į šei­mos veik­las įtrau­kia­mas nuo ma­žens, jis tu­ri ir ki­tų už­siė­mi­mų, ne tik spok­so­ti į mo­bi­lių­jų ek­ra­nus. Ta­čiau jei­gu vai­kas nuo­lat ma­to sa­vo ma­mą ir tė­tį prie te­le­fo­no ar kom­piu­te­rio, jam for­muo­ja­si nuo­mo­nė, kad to­kia ir tu­ri bū­ti lais­va­lai­kio veik­la. Toks vai­kas tie­siog ne­ma­to ki­to­kio pa­si­rin­ki­mo ga­li­my­bių. Keis­to­kai at­ro­dys, jei mes vai­kui sa­ky­si­me: „Da­bar pa­lik sa­vo žai­di­mus, iš­junk kom­piu­te­rį ir eik žais­ti sta­lo žai­di­mų ar į lau­ką, spor­tuo­ti“, o pa­tys nar­šy­si­me so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Tai bus di­de­lė ne­tei­sy­bė.

– Ar kon­sul­tuo­jant tė­vus ten­ka iš­girs­ti juos skun­džian­tis, kad ne­ga­li su­si­kal­bė­ti su vai­ku, jis neat­sit­rau­kia nuo kom­piu­te­rio?

– Taip, be abe­jo. Apie tai, kad ne­ga­li su­si­kal­bė­ti su vai­ku, tė­vai pa­ste­bi ga­na anks­ti, kai vai­kui su­kan­ka dve­ji tre­ji me­tai. Ne­re­tai tai bū­na pir­mo­ji kri­zė ar­ba pir­mo­sios si­tua­ci­jos, kai tė­vai pa­si­jau­čia be­jė­giai. Iš tie­sų, kaip tin­ka­mai au­gin­ti vai­kus, mū­sų nie­kas ne­mo­kė ir klai­dų mes vi­si da­ro­me. Ne­ma­žai pa­tir­čių at­si­ne­ša­me iš sa­vo vai­kys­tės ir gal­vo­ja­me, kad taip tu­ri bū­ti, nors tai ne­bū­ti­nai tei­sin­gas po­žiū­ris. Ar­ba prie­šin­gai – ma­no­me, kad mū­sų tė­vai mus au­gi­no ne­tin­ka­mai ir ban­do­me elg­tis prie­šin­gai. Tie­sa, kar­tais mū­sų at­lai­du­mas ar­ba ne­ge­bė­ji­mas nu­sta­ty­ti ri­bų, tai­syklių dvip­ras­miš­kai vei­kia vai­kų vys­ty­mą­si: jiems su­tei­kia­ma la­bai daug lais­vės, sa­vi­raiš­kos, ta­čiau lais­vė, ne­tu­rin­ti ri­bų, – vien tik tei­ses be pa­rei­gų, nei­gia­mai at­si­lie­pia ne tik tė­vų ir vai­kų san­ty­kiams, bet ir vė­les­niam vai­ko ar paaug­lio funk­cio­na­vi­mui vi­suo­me­nė­je.

– Ką pa­tar­tu­mė­te tė­vams? Kaip ieš­ko­ti tar­pu­sa­vio su­pra­ti­mo?

– Pra­dė­ti rei­kė­tų nuo mei­lės. Nuo pat gi­mi­mo, pir­mai­siais kū­di­kio gy­ve­ni­mo me­tais, for­muo­ja­si vai­ko prie­rai­šu­mas. Jei vai­kas au­ga sau­gio­je ap­lin­ko­je, prii­ma­mi ir pa­ten­ki­na­mi jo fi­zi­niai ir emo­ci­niai po­rei­kiai, jam for­muo­ja­si svei­kas sau­gaus prie­rai­šu­mo ti­pas. Toks vai­kas pa­si­ti­ki sa­vo ar­ti­miau­siais žmo­nė­mis, tu­ri smal­su­mo ty­ri­nė­ti ir vis drą­siau tai da­ro aug­da­mas. Ta­čiau vai­kams rei­ka­lin­gos ir tai­syk­lės: ne­kin­tan­čios, aiš­kios, su­pran­ta­mos ir priim­ti­nos.

Vi­sų pir­ma, su­si­ta­ri­mų mes tu­ri­me lai­ky­tis, nes vai­kai yra ypač jaut­rūs mū­sų pa­ža­dams. Kai mes su­si­ta­ri­mų ne­si­lai­ko­me, jie pra­ran­da pa­si­ti­kė­ji­mą mu­mis, mes pra­ran­da­me sa­vo au­to­ri­te­tą. Dar vie­na pro­ble­ma – jei­gu ne­pa­vyks­ta dėl kaž­ko­kių ap­lin­ky­bių su­si­ta­ri­mų lai­ky­tis, suau­gu­sie­ji ne­re­tai ne­jau­čia pa­rei­gos vai­kams paaiš­kin­ti, ko­dėl taip yra. Ma­no, kad jie yra ma­ži, va­di­na­si, tė­vai taip nu­spren­dė, to­dėl vai­kai tu­rė­tų pri­si­tai­ky­ti ir pa­klus­ti.

Jei­gu per ato­sto­gas ap­ri­bo­si­me vai­ko nau­do­ji­mą­si ek­ra­nais, ta­čiau jis ir to­liau žiū­rės tik ar­ti­mus at­stu­mus, var­gu ar akys pail­sės. Akys tik­rai pail­sės bū­nant lau­ke, žiū­rint į to­lį.

Daž­nai neap­gal­vo­tai, ne­tu­rė­da­mi jo­kių blo­gų ke­ti­ni­mų, šiek tiek ap­gau­di­nė­ja­me vai­ką, įsi­vaiz­duo­da­mi, kad tai bal­tas me­las. Aš, kaip gy­dy­to­ja, ga­na daž­nai ma­tau si­tua­ci­jų, kai tė­vai at­ve­da vai­kus į pro­ce­dū­ras – skiepyti ar paimti kraujo – ir sa­ko: „Tau vi­sai ne­skau­dės.“ Įsi­vaiz­duo­ki­te dve­jų tre­jų me­tų vai­ką, ku­ris be­są­ly­giš­kai ti­ki sa­vo tė­vais, ta­čiau tė­vai jį ap­gau­na, nes, pa­si­ro­do, ir ada­ta bu­vo, ir skaus­mas bu­vo... Pa­si­ti­kė­ji­mas tė­vais ir tuo, ką jie sa­ko, su­braš­ka. Net ir to­kios smulk­me­nos ne­pa­de­da kur­ti ge­ro san­ty­kio su vai­kais. Tad siū­ly­čiau la­bai ap­gal­vo­ti, ką sa­ko­me sa­vo vai­kams, kad ga­lė­tu­me iš­lai­ky­ti ir svei­ką ry­šį, ir au­to­ri­te­tą.

Kur­ti sau­gų ir svei­ką san­ty­kį su vai­ku ver­ta nuo pat gi­mi­mo. Jei­gu vai­kas au­ga sa­vai­me, o mes tik už­tik­ri­na­me jo gy­vy­bi­nius po­rei­kius – sau­gaus prie­rai­šu­mo ne­su­ku­ria­me. Pa­vyz­džiui, verk­da­mas dvi­me­tis vai­kas ma­to tė­vų su­sier­zi­ni­mą, pyk­tį, su­lau­kia prie­kaiš­tų, gal net rep­li­kos: „Ko čia žlium­bi dėl nie­ko?“ To­kios pa­si­kar­to­jan­čios tė­vų reak­ci­jos for­muo­ja vai­ko įsi­ti­ki­ni­mus, kad jis priim­ti­nas tik ta­da, kai yra ge­ros nuo­tai­kos, ra­mus ar žai­džia, o liūd­nas jis ne­priim­ti­nas, jo liū­de­sio prie­žas­tys ne­reikš­min­gos, gal net jis pa­ts kaž­koks ne­tin­ka­mas. Tuo­met vai­kai au­ga ne­ri­mas­tin­gi: bū­da­mi ma­ži – itin pri­si­ri­šę prie tė­vų, baikš­tūs, vė­liau ga­li bū­ti lin­kę į ne­klus­nu­mą, dis­cip­li­nos ne­si­lai­ky­mą ir t. t.

Jolanta Sauserienė. Kauno klinikų nuotr.

Aug­da­mi vai­kai vis pla­čiau su­si­pa­žįs­ta su ap­lin­ka ir pa­ma­žu pra­de­da gal­vo­ti, ar tė­vai tik­rai yra tie, ku­rių spren­di­mai tei­sin­gi, ku­rie ži­no ge­riau, ku­riais ver­ta ir ga­li­ma pa­si­ti­kė­ti? At­si­ran­da ki­tų au­to­ri­te­tų, bend­raam­žių gru­pių ir vyks­ta na­tū­ra­lus at­si­sky­ri­mo pro­ce­sas, ku­rį mes va­di­na­me paaug­lys­te. Jei­gu vai­kas tu­rė­jo dau­giau ar ma­žiau svei­ką vai­kys­tę, net ir paaug­lys­tės lai­ko­tar­piu pa­pras­tai ne­ky­la di­de­lių sun­ku­mų. Paaug­lys tvir­tai ži­no, kad yra my­li­mas ir pa­lai­ko­mas, ta­čiau lais­vės tu­rės tiek, kiek de­monst­ruos at­sa­ko­my­bės. Net kai ne­pa­tin­ka tė­vų tai­syk­lės ar rei­ka­la­vi­mai, jie ne­lin­kę į prie­šiš­ku­mą ar kerš­ta­vi­mą tė­vams, ne­tgi su­pran­ta ar­gu­men­tus, ko­dėl tė­vai nu­sta­to tai­syk­les ir ri­bas.

– Atos­to­gos yra lai­kas, kai ga­li­me at­si­pa­lai­duo­ti. Gal rei­kė­tų leis­ti vai­kui dau­giau? Ar tu­rė­tų tie pa­tys prin­ci­pai, ku­riais va­do­vau­ja­mės kas­die­nia­me gy­ve­ni­me, iš­lik­ti ir per ato­sto­gas?

– Jei­gu paa­na­li­zuo­si­me, ko­kia yra dau­ge­lio dar­že­li­nu­kų ir moks­lei­vių die­na, pa­ste­bė­si­me, kad ji – ga­na in­ten­sy­vi. Į mo­ky­mo­si pro­ce­są įtrau­kia­mos tech­no­lo­gi­jos, to­dėl vai­kai ne­ma­žai lai­ko pra­lei­džia prie kom­piu­te­rio. Tad dėl fi­zi­nės ir emo­ci­nės svei­ka­tos šei­mai rei­kė­tų steng­tis per ato­sto­gas or­ga­ni­zuo­ti vai­kų lais­va­lai­kį be kom­piu­te­rio.

Ta­čiau jei­gu tė­vai tuo me­tu neatostogauja, o vai­kas ne­tu­ri įgū­džių leis­ti lai­ką kaž­kaip ki­taip ir lie­ka su se­ne­liais ar su vy­res­niais bro­liais ir se­se­ri­mis – tai ką jam veik­ti? Su­dė­tin­ga vie­na­reikš­miš­kai pa­sa­ky­ti: „Su­gal­vo­ki­te, ką vai­kui veik­ti“ ar­ba „Atit­rau­ki­te vai­ką nuo kom­piu­te­rio ir žai­di­mų“. Tu­ri­me tu­rė­ti kuo tai pa­keis­ti, tu­rė­ti pla­tes­nį pa­siū­ly­mų me­niu, ką vai­kas no­rė­tų ir ga­lė­tų veik­ti.

Nė vie­no šiuo­lai­ki­nio vai­ko mes sklan­džiai ne­pat­rauk­si­me nuo kom­piu­te­rio. Tik­rai ne­bus taip, kad prieš tai jis va­ka­rais žai­dė kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus, o da­bar atė­jo ato­sto­gos – žai­di­mų jis ne­be­žais, o veiks kaž­ką ki­ta. Na­tū­ra­lu, kad su­lauk­si­me prie­šiš­ku­mo, įvyks konf­lik­tas, vai­kas ne­sup­ras, ko­dėl iš jo to rei­ka­lau­ja­ma. Tad ne­bū­tų tei­sin­ga per ato­sto­gas iš es­mės pakeisti nu­si­sto­vė­ju­sią tvar­ką.

Svar­bu pa­mi­nė­ti, kad do­mė­ji­ma­sis vai­ko po­mė­giais ar net įsi­trau­ki­mas į juos ga­li ma­lo­niai nu­ste­bin­ti ir vai­ką, ir tė­vus. Žais­da­mi kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus su vai­ku tu­ri­me pa­si­steng­ti, kad jie vai­kui teik­tų džiaugs­mą, ne­su­kel­tų kal­tės ar ar­tė­jan­čio konf­lik­to jaus­mo. Ly­giai taip, kaip siū­lo­me sta­ty­ti ka­la­dė­lių bokš­tus kar­tu su iki­mo­kyk­li­nu­ku, pa­žais­ti su dvy­li­ka­me­čiu jo mėgs­ta­mą kom­piu­te­ri­nį žai­di­mą ga­li bū­ti ne­tgi nau­din­ga tar­pu­sa­vio san­ty­kiams. Tik ne­pa­mirš­ki­me: kaip ne­bū­na ne­gra­žaus ka­la­dė­lių bokš­to, taip ne­bū­na ir kvai­lo, be­pras­miš­ko kom­piu­te­ri­nio žai­di­mo, tai­gi, ne­kri­ti­kuo­ki­me.

Aiš­ku, jei tu­ri­me są­ly­gas ato­s­to­gau­ti su šei­ma, pa­keis­ti ap­lin­ką, kaž­kur iš­vyk­ti – pui­ku. Šven­ti­nis lai­ko­tar­pis, pui­kus me­tas kur­ti ar puo­se­lė­ti šei­mos tra­di­ci­jas. Pa­vyz­džiui, im­bie­ri­nių sau­sai­nių ar kū­čiu­kų ke­pi­mas – ne tik at­pa­lai­duo­jan­ti, daug ge­rų emo­ci­jų vi­siems šei­mos na­riams ga­lin­ti su­teik­ti veik­la, bet ir pa­tir­tis, ku­ri iš­liks at­min­ty­je ir ga­li tap­ti gra­žia gi­mi­nės tra­di­ci­ja.

Freepik nuotr.

– Spe­cia­lis­tai sa­ko, kad vai­kams kar­tais ge­rai ir nie­ko ne­veik­ti, pa­nuo­bo­džiau­ti – tai ska­ti­na fan­ta­zi­ją. Jei už­drau­dęs sėdėti prie kompiuterio vai­kui nie­ko ne­pa­siū­ly­si, gal jis pa­ts su­gal­vo­tų, ką dar ga­li­ma veik­ti...

– Taip, veik­los va­kuu­mas ska­ti­na kū­ry­biš­ku­mą. Ta­čiau čia rei­kė­tų iš­lai­ky­ti pu­siaus­vy­rą. Jei vai­kas jau­čia­si nu­baus­tas, kad iš jo kaž­kas atim­ta, neį­ma­no­ma pri­vers­ti jo mąs­ty­ti ir kaž­ką su­gal­vo­ti. Pir­miau­sia, vai­kas pyks­ta, ir tas pyk­tis ga­li už­si­tęs­ti ga­na il­gai, pri­klau­so­mai nuo vai­ko am­žiaus ir cha­rak­te­rio ypa­ty­bių. Jei mes bū­si­me itin griež­ti, vai­kas vi­sas ato­sto­gas ga­li pyk­ti ant tė­vų. Jei­gu tai paaug­lys, jam už­si­spy­ri­mo tik­rai už­teks. Jei­gu nie­ko ne­vei­ki­mas bus pa­nau­do­tas kū­ry­biš­kai – ta­da pui­ku. Ta­čiau jei vai­kas pa­si­jus nu­baus­tas, var­gu ar pa­siek­si­me re­zul­ta­tą.

Be­sai­kis sė­dė­ji­mas prie kom­piu­te­rio ken­kia ir psi­chi­kai, ir stu­bu­rui, ir akims. Ta­čiau jei­gu tai mėgs­ta­ma vai­ko veik­la, o mes nu­sprę­si­me, kad per ato­sto­gas teks jos at­si­sa­ky­ti, tai ne­bus ge­ras spren­di­mas. Tie­siog tą veik­lą rei­kia aiš­kiai ap­ri­bo­ti, nu­sta­tant konk­re­čiai, kiek lai­ko per die­ną jis ga­li žais­ti kom­piu­te­riu. Ge­riau leis­ti, ne­gu draus­ti, bet nu­sta­ty­ti tam tik­ras ri­bas. Čia psi­cho­lo­gi­nis mo­men­tas. Jei pa­sa­ko­me, pa­vyz­džiui: „Ne, ne­gau­si py­ra­go“, vai­kas tai priims kaip baus­mę. Vi­siš­kai ki­taip, jei­gu pa­sa­ky­si­me: „Taip, tu val­gy­si py­ra­go ga­ba­liu­ką, kai su­val­gy­si va­ka­rie­nę“ ar­ba: „Taip, tu ga­lė­si žais­ti žai­di­mą nuo 7 iki 8 valandos“. Taip drau­di­mą pa­ver­čia­me ga­lė­ji­mu.

– Kaip ga­li­me pa­dė­ti vai­kui per ato­sto­gas pail­sin­ti akis, kū­ną?

– Pir­miau­sia – mie­gas. Ga­li­me vai­kui leis­ti mie­go­ti il­giau. Pa­ti esu tri­jų vai­kų ma­ma ir ma­no vai­kų dar­bo die­na to­kia pat in­ten­sy­vi kaip ma­no, kar­tais man at­ro­do, kad net in­ten­sy­ves­nė. Tad fi­ziš­kai jie la­bai pa­vargs­ta. Jei yra ga­li­my­bė ry­te pa­mie­go­ti il­giau, bū­tų la­bai ge­ras spren­di­mas, ta­čiau su są­ly­ga, kad mie­go­ti eis tuo pa­čiu me­tu. Šiek tiek dau­giau mie­go per ato­sto­gas – la­bai pa­tar­ti­na.

Atos­to­gas ga­li­ma bū­tų iš­nau­do­ti svei­ka­tai pa­ge­rin­ti. Jei yra ga­li­my­bė, lan­ky­ti rea­bi­li­ta­ci­jos pro­ce­dū­ras, pa­vyz­džiui, tu­rint stu­bu­ro, lai­ky­se­nos pro­ble­mų, nes tik­rai ne­ma­žai vai­kų tu­ri to­kių bė­dų. Atos­to­gos – pui­kus lai­kas spor­to sto­vyk­loms, fi­zi­nei ir emo­ci­nei būk­lei pa­stip­rin­ti, pa­ge­rin­ti. Ži­no­ma, jei tai vai­kui pa­tin­kan­ti ir jo mėgs­ta­ma veik­la – jo­kiu bū­du tai ne­tu­rė­tų bū­ti prie­var­ta ar mo­kyk­los pa­kai­ta­las. Atos­to­gų re­ži­mas tik­rai tu­rė­tų bū­ti lais­ves­nis.

– Akims ge­riau­sias poil­sis – ne­si­nau­do­ti kom­piu­te­riu ir mo­bi­liuo­ju te­le­fo­nu?

– Be abe­jo. Ir to­li­mi žiū­rė­ji­mo at­stu­mai. Žmo­gaus akys ne­skir­tos žiū­rė­ti tik iš ar­ti. Akys tu­rė­tų žiū­rė­ti ir ar­ti, ir to­li. Vai­kų re­gos pro­ble­mos yra sie­ja­mos su va­di­na­muo­ju aku­mu­lia­ci­nių rau­me­nų ne­to­ly­giu dar­bu ir per­si­tem­pi­mu. Vai­kai ga­li skųs­tis blo­gu ma­ty­mu, net jei­gu ir nė­ra rea­lios trum­pa­re­gys­tės. Jei­gu per ato­sto­gas ap­ri­bo­si­me vai­ko nau­do­ji­mą­si ek­ra­nais, ta­čiau jis ir to­liau žiū­rės tik iš arti, var­gu ar akys pail­sės. Akys tik­rai pail­sės bū­nant lau­ke, žiū­rint į to­lį.