Šia tema – pokalbis su Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos psichologe Lilija Šuminskiene.

– Kokiomis savybėmis skiriasi motyvuotas mokinys ir neturintis motyvacijos?

– Psichologijoje motyvacija – tai poreikis ar troškimas, kurie teikia elgesiui energijos ir nukreipia jį į tikslą. Taigi, motyvuotas mokinys turi tikslų, žino, ko nori, geba planuotis laiką, gali laimėjimus sieti su teigiamomis emocijomis, išmoksta laimėjimus priskirti savo pačių pastangoms, geba plėtoti didesnius lūkesčius. Toks mokinys viską suspėja, viską laiku padaro, neturi dėl ko labai jaudintis ir t.t.

Nemotyvuotas mokinys gerai nežino, ko nori. Jis lyg ir norėtų įgyti įdomią ir rimtą profesiją, bet sistemingai mokytis negali, nes galbūt šiuo metu jam svarbiausia didžiąją laiko dalį leisti su grupe draugų, kuriems rūpi visai kas kita, ir toje grupėje jis jaučiasi svarbus. O gal jis visiškai nepažįsta savęs? Gal nori daryti tai, kam neturi jokių polinkių ir gebėjimų, gal kankinasi dėl to, kad nerealistiškai įsivaizduoja save? Nemotyvuotas mokinys gyvena taip, kaip gyvenasi, padaro tiek, kiek pasidaro, veikia tik tai, kas ką nors pasiūlo ir pan. Jis dažnai klaidingai mano, kad pasaulis susideda iš dviejų pusių: vienoje jis (problemų maišas), kitoje – kiti (laimingieji).

– Kas nulemia motyvacijos didėjimą, galbūt mažėjimą?

– Mokantis nebūna nuolatinės pažangos. Mokymosi procesas nėra vien nuolatinis kilimas aukštyn. Reikia žinoti, kad pažangą keičia stagnacija. Svarbu tai priimti kaip natūralias mokymosi fazes ir nepamiršti save palyginti su vakarykščiu pačiu savimi, o ne su kitais. Jei nuolat mokinys mokosi, pažanga, kad ir nedideliais žingsneliais, tikrai ateina.

Mokymosi motyvaciją skatina laimėjimų motyvacija, t.y. troškimas atlikti viską labai gerai, tobulinti savo įgūdžius ir mąstymą, valdyti padėtį, greitai pasiekti aukštą lygį. Kiti mokymosi motyvacijos skatinimo veiksniai yra: vaiko intelektas ir jo kūrybiškumas; tėvai (jų auklėjimo stilius: ar pagrįsti lūkesčiai, ar nustatytos ribos, ar atstovauja vaiko interesams mokykloje); socialinė sąveika su pedagogu (mokytojo mąstymas, elgesys, lūkesčiai, bendravimo būdas ir atmosfera klasėje, vaikų tarpusavio santykių modeliavimas). Stiprūs motyvavimo veiksniai yra apdovanojimai, reputacija (bendraamžių ir mokytojų nuomonė apie vaiką).

– Apklausus keturias mokyklos klases, į kurias įeina 1–4 klasių mokiniai, galima matyti, kad mokiniai yra motyvuojami nevienodų veiksnių. Pirmokus ir antrokus motyvuoja draugai / tėvai, o vyresniųjų klasių mokiniai motyvuojasi patys. Kaip manote, kodėl tokie skirtumai? Ar tai gali lemti amžius?

– Kiekvienas vaiko amžiaus tarpsnis tikrai turi savąją specifiką. Daugumai vaikų yra malonu augti, siekti didesnės nepriklausomybės, skirti asmenines privilegijas nuo atsakomybės ir lūkesčių, nes jie išgyvena savo didėjančios kompetencijos, vertės ir pagarbos sau jausmą. Pirmųjų pradinės mokyklos klasių mokiniai yra mokymosi optimistai. Tie, kuriems sekasi mokytis, kuriuos protingai skatina šeima, mokytojai, savo sėkmę priskiria gabumams ir nepasisekus atlikti užduotį jie išsaugo entuziazmą mokytis. Jiems susiformuoja aukštas sėkmės lūkesčių lygis. Deja, kai kuriems vaikams susiformuoja išmoktas bejėgiškumas. Tokie vaikai, susidūrę su kliūtimis arba gavę neigiamą atgalinį ryšį iš tėvų ar mokytojų, nesugeba siekti sėkmės, todėl mokosi vis blogiau ir jų atkaklumas mažėja. Savo nesėkmes jie aiškina gabumų padariniu, mano, kad gabumų negalima lavinti, vis mažiau pasitiki savimi. Todėl susilpnėja lūkesčiai, ir patyrę nesėkmę save jie laiko nieko nesugebančiais. Jiems sunku mokytis, kyla nerimas, jie išmoksta pasirinkti lengviausias užduotis, o suaugę – mažiausiai reikalavimų keliančią karjerą.

Motyvuoti paaugliai mokosi iš savo patirties praeityje, tiksliau suvokia dabartį ir numato savo elgesio padarinius ateityje, geba abstrakčiai mąstyti, rinktis tokį elgesį, kuris atitiktų jų idealus ir vengti nepatinkančio elgesio, geba įsivaizduoti savo ateitį ir ją planuoti, moka pasirinkti panašių vertybių draugus.

– Dauguma mokinių vienareikšmiškai sutinka, kad nemotyvuotas mokinys negali pasiekti aukštų rezultatų, kaip manote jūs ir kodėl?

– Taip, nemotyvuotas mokinys stengsis vengti bet kokios jam nepatinkančios, pastangų reikalaujančios, nerimą keliančios veiklos. Tokie mokiniai dažnai apgaudinėja mokytojus, meluoja ir savo tėvams. Manipuliavimas tampa įpročiu. Atsiranda daug mokslo spragų, todėl negali būti ir aukštų egzaminų rezultatų. Vis dėlto kiekvienas mokinys turi stiprių pusių, atskirų sričių gebėjimų ir tuo remdamasis gali rinktis savo tolesnio gyvenimo kelią.

– Koks mokyklos vaidmuo motyvuojant mokinius? 80 proc. mokinių pasisakė, jog pedagogai nesistengia jų motyvuoti ir nesirūpina, kad mokiniai norėtų tai padaryti patys.

– Mokymasis priklauso nuo paties žmogaus, t.y. nuo vidinės motyvacijos, ir nuo aplinkos – išorinės motyvacijos. Kai vidinė motyvacija pakankama, žmogui pats mokymosi procesas teikia džiaugsmą. Jis mokosi, nes to nori. Išorinė motyvacija taip pat skatina mokytis, bet, deja, daugeliui moksleivių ji vienintelė. "Pamokas ruošiu, nes mokytoja liepė", "Į mokyklą einu, nes tėvai reikalauja". Taigi, jie mokosi, nes reikia. Jeigu mokinys nori mokytis ir mokosi daugiau, nes nori gauti gerą pažymį, tada galima kalbėti apie stiprią motyvaciją. Tokiu atveju vidinė ir išorinė motyvacija turi tą pačią kryptį, veda prie to paties tikslo.

Mokyklos vaidmuo – kelti mokinių motyvaciją, kad būtų stiprinamas prisirišimas prie mokyklos, užtikrinami mokymosi pasiekimai ir lankomumas. Šie veiksniai gali būti sėkmingai įgyvendinami tik nuosekliai ir glaudžiai bendradarbiaujant visoms trims pusėms: mokiniams, tėvams ir pedagogams.

Mokykloje kaip ir kitur dirba įvairių asmenybių. Pažįstu daug puikių, mokinius savo pavyzdžiu įkvepiančių pedagogų. Kartais tėvų ir mokinių lūkesčiai būna perdėti mokytojams, bet per mažai reikalaujama paties vaiko ir tėvų pastangų.

– Ar per daug motyvacijos gali vaiką išsekinti – jo rezultatai bus prasti?

– Labai stipri motyvacija, kaip ir jos nebuvimas, trukdo mokytis. Tas, kuris bet kokia kaina stengiasi itin gerai parašyti kontrolinį darbą, kartais rizikuoja net nesuprasti pateiktų klausimų. Stiprios emocijos ir įtampa aptemdo protą ir žmogus negali susikaupti net dirbdamas įprastą darbą. Tokį reiškinį aiškina Jerkso-Dodsono dėsnis: tam, kad mūsų elgesys būtų optimalus, įtampa turi būti nei per maža (nes tada tiesiog snausime), nei per didelė (nes tada būsime pernelyg susijaudinę ir mūsų elgesys gali pakrikti).

– Ar galima motyvaciją išsiugdyti bet kuriuo metu, o galbūt tai galima padaryti tik pradinėse klasėse, nes paskui bus per vėlu?

– Manoma, kad silpnesnė sėkmės motyvacija gali būti pakeista, bet veiksmingai tai galima daryti iki paauglystės, kol susiformuoja vientisas savęs vaizdas.

Dauguma motyvacijos programų skatina vaikus priskirti savo sėkmes tiek gabumams, tiek pastangoms ("Tu tikrai sunkiai padirbėjai ir tau pavyko"). Kiti modeliai kalba apie atkaklumą susidūrus su kliūtimis, sunkumais. Į nuoseklų darbą ir atkaklumą suaugusiųjų orientuojami vaikai savo gabumus vertina geriau, jų motyvacija kyla. Net ir menki gabumai gali būti išlavinti sunkiai dirbant bei lavinantis. Tai suprasdami, mokytojai ir tėvai gali pakeisti savo destruktyvų atgalinį ryšį vaikams (kritiką už klaidas, negatyvų lyginimą su bendraamžiais, nepagrįstus lūkesčius), t.y. vaiką padrąsinti, paskatinti, padėti atsiskleisti gebėjimams.

– Ar esate bendravusi su mokiniu, kuris neturėdamas jokios motyvacijos vis tiek išlieka lyderis mokslų atžvilgiu?

– Ne, tokio mokinio sutikti neteko. Tenka susidurti su gabiais mokiniais, kuriems lengva mokytis. Jie taip pat skirtingi: vieniems būdinga išorinė motyvacija, jie mokykloje nuobodžiauja, nereguliariai lanko pamokas, bet lengvai įveikia programinę medžiagą, kiti daug laiko skiria mėgstamai veiklai, aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, savarankiškai gilina žinias.

– Koks yra tas motyvuotas mokinys ir ar šiuolaikinėje mokymo sistemoje reikia veiklaus ir motyvuoto mokinio, ar žmogaus, kuris tiesiog iškals ir turės vien dešimtukus dienyne? Kurie labiau priimtini pedagogams?

– Motyvuotas mokinys – veržlus, kryptingas, supranta savo poreikius, turi interesų, vertybių, pažiūras. Šiuolaikinei mokymo sistemai tokių mokinių tikrai reikia. Tai būsimieji lyderiai, idėjų generatoriai. Jie vertinami pedagogų, nors kartais su jais būna sunkiau konservatyvesniems mokytojams. Žmonių, kurie tiesiog iškals ir turės dienyne aukščiausius balus, buvo ir bus. Reikia juos gerbti. Jie tikrai ras vietą gyvenime, užims pareigas, kur ypač reikalingas kruopštumas, atsakingumas, pareigingumas.

– Iš savo patirties galiu pasakyti, kad pirmiausia visiems mums reikėtų atkreipti dėmesį į savo pastangas ir norą save motyvuoti bei stumti pirmyn, o tik paskui pradėti kalbėti apie blogas programas ir netinkamus mokytojus. Juk kartais tiesiog tampame ta žmonių grupe, kuri tiesiog plaukia pasroviui, bet kiekvienas turi atsispirti ir išeiti iš savo komforto zonos, kad pasiektų aukštus rezultatus.