Sprogsta ir po daugelio metų

Psichologė dr. V. Klimaitė sako: kad gedulo procesas vyktų natūraliai ir padėtų mums susitaikyti su dideliu praradimu, būtina pabūti su tais sunkiais jausmais, bet ir gebėti į juos neįklimpti. Ji pastebi du dažniausius kraštutinumus, kai gedulo tinkamai neišgyvename, – nemokame atsitraukti arba vengiame jausmų.

„Jei žmogus pastebi, kad jam norisi vis kažkur bėgti, užsiimti milijonu veiklų, tuomet geriausias patarimas būtų truputį stabtelėti ir leisti sau pajusti tuos sunkius jausmus. Kartais konsultacijų kreipiasi žmonės ir sako: netektį patyriau prieš aštuoniolika metų ir niekada apie ją negalvojau, atrodė, kad susitaikiau, o dabar tarsi pramušė, kyla labai daug jausmų; ar gali taip būti – juk praėjo labai daug laiko? Gali, tiesiog labai ilgai buvo vengta patirti sunkius jausmus“, – pastebi V. Klimaitė.

Paklausta, kas nutinka, jei žmogus užslopina savo jausmus ir neišgyvena gedulo, psichologė tikina, kad jausmai anksčiau ar vėliau randa būdų ištrūkti ir neretai tai gali sukelti liūdnų padarinių.

„Juk neišgedėta netektis ir visi tie jausmai niekur nedingsta – jie tūno kažkur viduje ir gali bet kada sprogti. Padariniai gali pasireikšti psichikos sutrikimais, dideliu nerimu ar depresija, įvairiais kūno skausmais ir ligomis“, – vardija psichologė.

Padeda ritualai

Kalbant apie kitą kraštutinumą, kai žmogus jaučiasi įklimpęs į sunkius jausmus, psichologės teigimu, būtina ieškoti galimybių atsitraukti ir prasiblaškyti. Anot jos, jei išeiname į kiną ar vykstame į kelionę, tai tikrai nereiškia, kad nebemylime savo mirusio artimojo, priešingai – atsitraukti būtina, kitaip gedulas gali užsitęsti ir kilti komplikacijų.

Svarbi gedulo dalis yra įvairūs ritualai. „Ritualai – savotiška išraiška, kuri mums padeda įprasminti savo jausmus. Galbūt vienam tinkamas ritualas bus dažnai eiti į kapines, o kitam – peržiūrėti iškeliavusio artimojo daiktus. Labai svarbu, kad kiekvienas atrastų, kas jam tinka ir padeda. Nėra universalaus patarimo, nes prisilietimai ir atsitraukimai yra labai asmeniški. Jei kas nors iš jūsų artimųjų gedi vienaip, nebūtinai tai tiks jums, taigi viskas čia normalu“, – sako specialistė.

Ji  pabrėžia, kad lengviau išgyventi gedulą būnant bendruomenėje. Gedintiems žmonėms specialistai organizuoja savitarpio pagalbos grupes. Tokius susitikimus organizuoja Krizių įveikimo centras, Vilniaus visuomenės sveikatos biuras. Pagalbos grupės gedintiems po artimojo savižudybės vyksta nuolat visoje Lietuvoje, jas organizuoja asociacija „Artimiems“.

„Kai gedime, esame labai jautrūs, pažeidžiami. Geriausia, kai artimieji atvirai pasako: man rūpi, aš esu šalia, jei norėsi kalbėti – pasikalbėkime, jeigu norėsi atsitraukti – atsitraukime kartu. Žinojimas, kad kažkas visada yra netoliese, paramos pojūtis paprastai labai padeda gedintiems. Turbūt didžiausia klaida netekties atveju yra moralizuoti, neleisti gedinčiajam išsipasakoti arba, priešingai, versti būtinai kalbėti“, – pataria psichologė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Nesprausti į rėmus

V. Klimaitė pastebi, kad anksčiau buvo mėginama apibrėžti ir įvardyti tiek gedulo trukmę, tiek etapus, tačiau dabar vis dažniau kalbama, kad šio proceso nereikėtų sprausti į jokius rėmus.

„Gedulas vyksta ne kažkokia linija, kai pereiname tam tikrus etapus, bet labiau spirale ar bangomis. Išgyvename sunkius jausmus, pavyzdžiui, labai didelį ilgesį, paskui – pyktį, vėliau – tarsi susitaikymą, o po kurio laiko vėl imame jausti labai didelį ilgesį. Tai normalu, taip ir turėtų vykti gedulas ir susitaikymas su netektimi. Jausmai gali būti patys įvairiausi –  atsirasti didelis nerimas dėl savęs ar kitų artimųjų, kilti didelis pyktis, liūdesys. Visus šiuos jausmus būtina išgyventi“, – sako specialistė.

Jos teigimu, vieni žmonės gali jaustis susitaikę ir priėmę netektį praėjus keliems mėnesiams, kitiems reikia ir kelerių metų. Daugiau dėmesio šiuolaikinėje psichologijoje skiriama ieškant atsakymų, kas yra užsitęsęs ar per ilgas, komplikuotas gedulas.

„Jei, praėjus keleriems metams, žmogus negali pagalvoti apie nieką kitą, mintys ir veiksmai sukasi apie netektį, nuolat galvoja apie tai, ko neteko, kiekvieną dieną prisimena, jam labai sunku susitelkti į darbus, į kitas veiklas, į kitus žmones, jis tarsi įstrigęs laike, galima manyti, kad gedulas tikrai užsitęsė. Komplikacijos vyksta ne per laiką, o per savijautą“, – akcentuoja psichologė dr. V. Klimaitė ir priduria: tokiais atvejais būtina kreiptis į specialistus ir ieškoti pagalbos.

Sielvartas – ne silpnumas, bet būtinybė

Sielvarto etapai

I ETAPAS – SUSTINGIMAS ARBA ŠOKAS. Vos sužinojus apie mirtį, jus gali apimti nerealumo pojūtis. Kai kurie žmonės sako, kad netekties metu jautėsi taip, tarsi būtų suvystyti į kokoną ar miegodami vaikščiotų per visą laidotuvių ceremoniją. Šis etapas gali trukti keletą savaičių ar keletą mėnesių.

II ETAPAS – PAIRIMAS. Galiausiai natūralus apsauginis šokas praeina, ir jausmai vėl atgyja. Jūs galite pajusti tam tikrų fizinių simptomų: gali gniaužti gerklę, trūkti oro, atsiranda poreikis dažnai atsidusti, galite jausti didelį nuovargį. Emociniai simptomai būna dar labiau sekinantys. Gali apimti pyktis dėl mylimo žmogaus mirties ir kaltės jausmas. Galbūt jums prireiks peržiūrėti mirusiojo gyvenimą ir įvykius, kurie priartino mirtį. Galite kankintis dėl to, ką, jūsų manymu, padarėte blogai ar dėl to, ką gera turėjote padaryti mirusiajam. Labiausiai gąsdinantis gali būti jausmas, kad nebegalite kontroliuoti emocijų. Tai skausminga, tačiau normali ir būtina sielvarto dalis. Dauguma žmonių atsigauna, bet tai gali trukti savaites, mėnesius, kartais – kelerius metus.

III ETAPAS – PERSITVARKYMAS. Pagaliau ateis laikas, kai jūs nebemąstysite vien apie savo netektį, bet susitelksite ir į kasdienius darbus. Didelis skausmas niekada nėra visiškai užmirštamas, greičiau jam randama vieta tarp kitų, svarbesnių, gyvenimo poreikių. Dalydamiesi skausmu su kitais sutvirtinsite draugystę. Jūs galite iš naujo suvokti gyvenimo, žmonių ir patirties vertę.

Kaip padėti gedinčiajam

Sunku tapti kito žmogaus sielvarto dalininku, jeigu nesate kviečiamas. Turite suprasti, kad ir jūs, susidūręs su mirties neišvengiamybe, galite pasijusti kaltas ir bejėgis ar jausti, kad menkai galite pagelbėti netekties ištiktam draugui. Tai natūralu, tačiau kiekvienu atveju jūs galite padėti.

PAGALBA I ETAPE. BŪKITE ATRAMA. Esate čia tam, kad jumis pasitikėtų. Padėkite atlikti praktinius dalykus – pasirūpinkite maistu, pagelbėkite sutvarkyti įvairias laidotuvių smulkmenas, atlikti daugybę painių darbų, kurių paprastai atsiranda mirus žmogui.

PAGALBA II ETAPE. IŠKLAUSYKITE. Leiskite draugui išlieti savo jausmus ir kantriai išklausykite begalines istorijas apie mylimo žmogaus gyvenimą. Žmonėms būtina kalbėti apie savo netektį.

PAGALBA III ETAPE. BŪKITE DRAUGAS. Padėkite žmonėms atgauti sąlytį su juos supančiu pasauliu, skatinkite juos įsitraukti į visuomeninę veiklą, tam tikrų interesų grupes, užsiimti hobiu ir t. t. Mažai žmonių gali vieni įveikti netekties skausmą. Jiems reikia kalbėti apie netektį ir dalytis skausmu. Tai normali sielvarto dalis. Jei reakcija į netektį yra labai skausminga, paskatinkite ieškoti profesionalios pagalbos, padėkite žengti šį žingsnį.

Kaip įveikti sielvartą

BŪKITE SU JUMIS BESIRŪPINANČIAIS ŽMONĖMIS. Praleiskite laiką su šeima, draugais, kaimynais, bendradarbiais ir kitais žmonėmis, pavyzdžiui, savitarpio pagalbos grupės nariais, turinčiais tokio bendravimo patirties.

SKIRKITE SAU PAKANKAMAI LAIKO. Kiekvienas skirtingai išgyvena netektį. Sunku nustatyti normalų sielvarto periodą – jis gali trukti ilgiau, nei tikitės.

IŠLIEKITE SAVO JAUSMUS. Leiskite sau liūdėti, pykti ir t. t. Raskite būdų, kaip išlieti šiuos jausmus kalbant, verkiant ir t. t.

PRIIMKITE PASIKEITUSĮ GYVENIMĄ. Susitaikykite su tuo, kad kurį laiką skirsite mažiau dėmesio darbui ir santykiams su žmonėmis. Jūsų kasdienybė gali pasikeisti – tai natūralus netekties ir sielvarto padarinys.

IEŠKOKITE PAGALBOS. Nesitikėkite, kad visada kiti pirmi žengs link jūsų, – jie gali manyti, kad norite pabūti vienas. Pasakykite, kada jums reikalinga draugija ir parama.

PASIRŪPINKITE SAVO FIZINE SAVIJAUTA. Atkreipkite dėmesį į kiekvieną fizinį streso ar kitos galinčios kilti ligos požymį. Pasitarkite su gydytoju, jei jaučiate, kad sielvartas kenkia jūsų sveikatai.

PADĖKITE KITIEMS LIŪDINTIEMS. Pasiūlykite pagalbą gedintiems šeimos nariams, taip pat ir vaikams. Atvirai kalbėkite su vaikais apie tai, kas įvyko ir kaip jūs jaučiatės. Padrąsinkite juos kalbėti apie savo jausmus.

SUSITAIKYKITE SU NETEKTIMI. Pasistenkite priimti mylimo žmogaus mirtį. Nugalėkite kartėlį ir kaltinimus, kurių gali kilti tolesniame jūsų gyvenime.

PRADĖKITE IŠ NAUJO. Kai sielvartas sumažės, grįžkite prie savo veiklos ar interesų, kuriuos galbūt apleidote, ir pagalvokite apie kokią nors naują veiklą. Užmegzkite naujų ryšių atsižvelgdami į savo galimybes.

ATIDĖKITE DIDESNIUS GYVENIMO PAKEITIMUS. Maždaug metams atidėkite svarbius sprendimus (buto keitimą, skyrybas, kūdikį) – pasikeitimai gali tik pagilinti jūsų išgyvenamą stresą.