Šį apsikabinimo naudos sąrašą galima būtų tęsti. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad dabar apsikabinimų tenka vengti. Vis dėlto psichologė Laura Rimkutė pataria ties tuo neužstrigti – jeigu tik nori, ir juodoje spalvoje gali rasti šviesių taškų.

– Šiemet Apsikabinimų dienos, matyt, nešvęsime. Ką prarasime?

– Prarasime, moksliškai kalbant, galimybę organizme pasigaminti daugiau oksitocino – hormono, kuris mums padeda jaustis artimiems su kitais žmonėmis. Mokslininkai sako, kad oksitocinas gaminasi, kai mes šiek tiek ilgėliau pabūname kito žmogaus glėbyje – ne tik prabėgomis apsikabinę. Oksitocinas daro mus laimingus. Tad galime sakyti, kad tam tikra prasme rizikuojame prarasti dalį laimės jausmo ir savo pasitenkinimo gyvenimu dėl to, kad apsikabinimų jau yra ir sausį greičiausiai vis dar bus gerokai mažiau.

Mokslininkai juokauja: jeigu visi planetos gyventojai kiekvieną rytą pauostytų oksitocino, tai mes gyventume praktiškai rojuje, nevyktų karai, nebūtų jokių didelių konfliktų, visi vieni kitais rūpintųsi. Deja, dirbtinio oksitocino neuostome, o kitais būdais taip pat ne visi jo pasigaminame.

Tiesa, mokslo nustatyta, kad didžiausi oksitocino kiekiai kraujyje yra pas gimdančią ar krūtimi maitinančią moterį – gamta taip yra sutvarkiusi. Manoma, kad net streso metu gaminasi didesnis kiekis oksitocino, dėl to žmogus nori išsikalbėti, pasipasakoti, dėl ko susijaudino, sunerimo. Tad šį ryšio palaikymą mumyse kartais įjungia net iš pažiūros blogi įvykiai ar stresas.

Tačiau pagrindinė apsikabinimų funkcija – jausti, kad esame susiję su kitais žmonėmis. O būti susijusiam su kitais žmogui labai svarbu. Tai vienas pagrindinių laimės prediktorių. Kai kurios turtingos šalys gali sau leisti ir atlieka longitudinius tyrimus – stebi tuos pačius žmones nuo gimimo kartais net iki 70 metų, jų ekonominę, finansinę, šeimos, darbo situaciją. Tad nesvarbu, kokioje šalyje atliktas tyrimas, rezultatai rodo tą patį: žmonės laimingi tada, kai jaučiasi reikalingi kitiems, kai turi kuo rūpintis, kitaip sakant, jaučia ryšį. Tai žmogiškos būtybės prigimtinis ir vienas svarbiausių poreikių, o apkabinimai padeda jį patenkinti.

– Dėl pandemijos prarandame ne tik apsikabinimus – ir bendravimą akis į akį, kai kalbėdami galime prisiliesti prie žmogaus peties ar rankos. Tai nieko gero nežada?

– Taip. Ir todėl visiškai nekeista, kad padaugėjo žmonių, turinčių psichologinių problemų. Natūralūs viso to padariniai yra mūsų suprastėjusi emocinė sveikata ir prastesnė savijauta, nes kyla sunkumų susitvarkyti su savo liūdesiu, nerimu. Tai, kad mes esame izoliuoti, iš esmės apsunkina mums galimybę pasistiprinti iš vieno pagrindinių geros savijautos resursų – bendravimo.

Psichologai sako, kad mes turime tris pagrindines geros savijautos dedamąsias, kurių pusiausvyrą reikia išlaikyti. Tie trys komponentai yra malonumo jausmas, kurį dažnas lietuvis yra pamiršęs, pasiekimų jausmas, kurio daugeliui yra per daug, nes visi susitelkę į darbą ir karjerą, ir bendravimas.

Kai kiekvieną dieną skiriame laiko sau ir pasirūpiname savimi, dirbame ir galime savimi didžiuotis, esame patenkinti savo pasiekimais ir bendraujame, galime sakyti, kad esame laimingi.

Jei tos pusiausvyros nėra, o dar prisideda nuolatinė baimė – užsikrėsti, išeiti iš namų – situacija prastėja. Akivaizdu, kad baimė išdidina grėsmes, problemos atrodo didesnės, nei jos yra iš tiesų. Ilgesnį laiką patirdami tą emociją mes sunkiai galime kalbėti apie gerą, normalią savijautą.

– Bet žmonės skirtingi: vieniems tų apsikabinimų reikia daugiau, kitiems – mažiau. Gal pastariesiems dabar lengviau gyventi?

– Nemanau, kad yra tokių, kuriems visiškai nereikia apsikabinimų. Tiesiog vieni turi daugiau ryšių, lengviau kuria naujas pažintis, aktyvesni socialiname gyvenime, kiti gyvena uždariau. Pastarieji paprastai turi mažiau, bet gilesnių artimų santykių su žmonėmis, su kuriais bendrauja.

Vis dėlto nelabai tikiu, kad yra tokių, kurie būtų visiškai vieni ir sakytų, jog jiems tikrai nereikia fizinio kontakto. Ne be reikalo net kaliniams didžiausia bausmė yra vienutė. Žmogaus visiškas atskyrimas nuo visuomenės yra gana žiaurus kankinimo būdas.

– Kai kas sako: yra technologijos – galime bendrauti, ko gi čia skųstis?

– Džiaugiuosi tokiu žmonių pozityvumu, nes iš tiesų situacijoje, kurioje esame, mes turime mokėti prisitaikyti ir adaptuotis. Vadinasi, turime tapti kūrybiškesni, sugalvoti būdų, kaip tą ryšį palaikyti. Dabar mūsų pagrindinės priemonės palaikyti ryšį yra telefonas, kompiuteris, tad turime aktyviai jas išnaudoti ir neužsisklęsti savyje, o tokiu būdu kompensuoti bendravimo trūkumą.

Žinoma, fizinio kontakto šie dalykai neatstos, bet fizinio kontakto iš tiesų yra skirtingas poreikis. Kai kurie jaučiasi net ir komfortiškai, kai bendrauti gali tik taip. Kiti pripranta, laikui bėgant išmoksta taip bendrauti, susikuria bendravimo taisykles ar ritualus. Anksčiau kartą per savaitę eidavome papietauti su drauge, o dabar to privengiame, tai galbūt pailgėja laikas, kurį praleidžiame bendraudami su draugais telefonu.

– Dar viena bendravimą apsunkinanti priemonė – kaukės?

– Taip, nes jos iš esmės atima dalį mūsų gebėjimo skaityti savo pašnekovo kūno kalbą: nematome žmonių išraiškų, mikromimikų – to, ką patys instinktyviai gyvai bendraudami interpretuojame, kartais net patys nesuvokdami, kiek mes daug informacijos apie žmogų pasiimame visiškai ne iš turinio, o iš to, ką kalbėjo žmogaus kūno kalba. Kitaip sakant, kaukės iš mūsų atima galimybę nuskaityti dalį informacijos, kurią esame įpratę gauti.

Dėl tos pačios priežasties, manau, daugelis žmonių nemėgsta ir nuotolinio bendravimo vaizdo kameromis, nes jos irgi atima dalį galimybės nuskaityti savo pašnekovą. Šie sunkumai kai kuriems žmonėms taip pat yra iššūkis.

Laura Rimkutė: žmonės yra prisitaikančios būtybės, tad turime resursų ir galime prisitaikyti prie įvairių sudėtingų situacijų.

– Ar galime artimą ryšį, prisilietimą kažkuo pakeisti?

– Kai esame atriboti ir turime mažiau socialinių kontaktų, ateina į pagalbą mūsų artimi šeimos nariai. Tad jeigu žmogus gyvena ne vienas, jis turėtų pradėti sąmoningai stiprinti santykius su savo šeima, daugiau bendrauti su jais. Esu girdėjusi ne vieną žmogų kalbant, kaip džiaugiasi karantinu, kad štai pagaliau su savo namiškiais gali tiek laiko leisti kartu. Daliai žmonių dar artimesnis ir gilesnis ryšys su savo šeima iš dalies kompensuoja tą didesnio išorinio kontakto su mažiau artimais žmonėmis trūkumą.

Tačiau tų, kurie gyvena vieni, situacija kitokia. Ryšio jiems reikia, todėl pavasarį, kaip buvo skelbta, gerokai daugiau gyvūnų buvo paimta iš prieglaudų – taip dažnas, neturintis artimųjų, ieškojo išeities. Gyvūnas tam tikra prasme gali tapti pakaitalu, kai norisi apsikabinti savo geriausią draugą, net jeigu tai yra šuo – tai gali sušvelninti emocijas, padėti nusiraminti. Naminio gyvūno apsikabinimas mūsų organizme taip pat didina oksitocino kiekį.

Žmonės yra prisitaikančios būtybės, tad turime resursų ir galime prisitaikyti prie įvairių sudėtingų situacijų. Tad jei tik žmogus sau nekartos, kad jam nepriimtina bendrauti telefonu ar vaizdo skambučiu, o galvos – aš pabandysiu, stengsiuosi, man gali pavykti, manau, jis atskleis tai, ko net nemanė turintis. Taip jis gali atrasti save kitame amplua – mokantį bendrauti per nuotolį, išskirtinai parodantį dėmesį, dažniau parašantį žinutę savo draugui, pasakantį ačiū už tai, kad esi mano draugas, kad mes galime kalbėtis.

Gal vertėtų pagalvoti, kaip galime per atstumą nustebinti sau mielą žmogų, padaryti kažką tokio, ko įprastai, kai turime tiesiog komfortišką bendravimą ir galimybes susitikti, apsikabinti, nepadarytume. Reikia stengtis atverti savyje esančius resursus, ieškoti kūrybiškesnių bendravimo formų.

– Ar padėtų, jei mažiau galvotume apie tai, kad kažko neturime?

– Visiškai teisingai. Mąstymo pakeitimas yra viena svarbiausių kompetencijų, kuri prisideda prie žmogaus emocinės sveikatos. Požiūrio į tam tikrus dalykus pakeitimas yra labai svarbus įgūdis. Ir kuo žmogus labiau įgudęs pamatyti kiekvienoje neigiamoje situacijoje jos pozityviąsias puses, tuo jis mažiau turi iššūkių emocinėse ir psichologinėse sferose.

Ką aš turiu omenyje? Užuot ieškojus, kas šioje situacijoje, kuri atėmė galimybę susitikti, apkabinti ir bendrauti, kaltas, geriau sutelkti savo dėmesį į tai, ką šios aplinkybės davė, ką suteikė ir ką sukūrė. Tai vienas nuostabiausių žmogaus gebėjimų, kuris tikrai labai smarkiai gelbsti ir padeda jo teigiamai savijautai ir emocinei būsenai.

Ir aš nesiečiau to su optimizmu – siečiau su sąmoningu pasirinkimu, į ką sutelksiu savo mintis: ar į juodą pusę, ar geriau paieškosiu, kur atsirado šviesių taškų. Kad ir kaip būtų, juk karantinas suteikė ir daug pranašumų: žmonės pradėjo mokytis, išėjo iš savo komforto zonos ir praplėtė savo kompetencijos ribas, atgaivino senus santykius su draugais, kuriems vis nerasdavo laiko, ėmė daugiau sportuoti, būti gamtoje...

Iš esmės kiekviena sudėtinga situacija kažko mus moko, ir mes, jeigu tik norėsime ir pasistengsime, galime matyti joje prasmę, teigiamų dalykų. Kažkada medicinos ir filosofijos daktaras Viktoras E.Franklis pasakė: "Jeigu nori būti laimingas, išmok ieškoti ir matyti dalykuose, kurie vyksta, prasmę." Tad tie žmonės, kurie šį gebėjimą išsiugdo, gyvenime laimi daugiau.

– O jeigu jau kažkam labai blogai – reikia ieškoti specialisto pagalbos?

– Svarbiausia priminti sau ir savo artimiesiems, kad kai tau blogai, tikrai ne gėda apie tai kalbėtis, ieškoti pagalbos. Kai kuriems puikiausia pagalba gali būti išsikalbėjimas su draugu. Bet jeigu problema gerokai rimtesnė, geriausias būdas pasirūpinti savimi – kreiptis į specialistą, nes kartais galime būti save įspeitę į tokį kampą, kad patys nematysime iš ten išėjimo, kol kas nors nepaims mūsų už rankos ir neišves. Specialistai moka greičiau ir profesionaliau padėti išeiti iš to akligatvio. Kažkada kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą pagalbos mūsų visuomenėje buvo tabu, dabar psichikos specialisto patarimai, kai yra krizinė situacija, tampa normaliu dalyku, taip ir turėtų būti.

Nauda sveikatai

* Tyrimo, publikuoto žurnale "Psychological Science", išvadose teigiama, kad stresą mažinantys apsikabinimai (abipusiu sutikimu) veiksmingai apsaugo nuo viršutinių kvėpavimo takų infekcijų. Be to, iš asmenų, kurie vis dėlto susirgo kvėpavimo takų ligomis, tie, kurie sulaukė palaikymo emocinių prisilietimų forma, sirgo lengviau.

* Kiti tyrimai parodė, kad tų porų, kurių partneriai dažnai apsikabina, moterims būdingas žemesnis kraujospūdis ir širdies ritmas, o tai įrodo, kad toks kontaktas tiesiogiai, o ne tik metaforiškai sveikas širdžiai.

* Masažo terapija – puikus būdas nuraminti įvairiausio pobūdžio skausmus. Tačiau tam, kad pajustumėte skausmą malšinantį prisilietimo poveikį, nebūtina eiti į masažo saloną. Užtenka laikytis susikibus rankomis su partneriu (-e), teigiama dviejų tyrimų, paskelbtų "Medical News Today", išvadose. Pirmasis tyrimas parodė, kad jei partneriai liečia vienas kitą, o vienas iš jų jaučia vidutinio intensyvumo skausmą, prisilietimas sumažina skausmo pojūtį. Antrojo tyrimo metu tyrėjai pastebėjo tą patį poveikį jaunų porų, kurios laikėsi už rankų, grupėse. Kai jaučiant skausmą laikomasi už rankų, sustiprėja smegenų sąveika srityse, atsakingose už skausmą.