Tokie žmonės, pastebi jis, moka efektingai plūstis savo „Facebooko“ paskyrose, laidose, kurias veda, tik vieni koneveikia tiesiogiai, kiti – rafinuočiau ir, tyčiodamiesi intelektualiai, jaučiasi protingesni, didesni, stipresni. Tačiau, pabrėžia labdaros ir paramos „Frida“ direktorė Daiva Baranauskė, tiek fizinis, tiek žodinis smurtas iš tikrųjų rodo, kad mes nelabai nutolome nuo primatų.

– Kokia esminė agresyvaus smurtinio elgesio priežastis? Kas nors galėtų pasakyti, kad tai – natūrali savigyna, būdas išgyventi.

D. Baranauskė: Jei kalbame apie prigimtį, nusileidžiame truputėlį žemiau ir jau diskutuojame apie gyvūnijos pasaulį. Ten vyrauja konkurencija, hierarchija, gaujos vado titulas, laiptelis, ant kurio būdamas gauni daugiau grobio, geresnę patelę ir pan. Tačiau mes jau esame kitas pasaulis, sociumas, tad galime atsitraukti ir pasižiūrėti į kitus dalykus. Kita vertus, mes vis tiek gyvename toje pačioje hierarchinėje struktūroje, bendraujame pagal tokius pat modelius, esame ne taip toli nuo primatų ir tai yra blogai.

V. Legkauskas: Gyvūnų pasaulyje smurtas yra visiškai natūrali santykių nusistatymo priemonė. Tačiau žmonės, kurdami visuomenę, kartu kuria ir kultūrą, kurios esmė – rafinuoti bet kokius problemų sprendimo būdus ir tikslų siekimo priemones, užtikrinti, kad visuomenė daugiau ar mažiau darniai gyventų. Galima sakyti, kad jėgai, tad ir smurtui, daug proto nereikia. O štai kitokioms elgesio formoms, naudojamoms sprendžiant problemas ar siekiant tikslų, reikalingi sudėtingesni instrumentai.

Kitaip sakant, nesmurtinės priemonės bet kokiam tikslui pasiekti yra sudėtingesnės ir, kuo sudėtingesnė pati kultūra, tuo ji bus linkusi pasiūlyti daugiau tokių priemonių ir kontroliuoti smurtą. Paprastose kultūrose smurtui numatyta gana daug vietos, yra nemažai situacijų, kai žmogus gali smurtauti prieš žmogų ir tai legalu, pateisinama ir priimtina. O kuo kultūra sudėtingesnė, tuo daugiau apribojimų ir mažiau erdvių, kuriose smurtas laikomas normaliu ir priimtinu elgesiu.

– Kiek mūsų kultūroje yra vietos smurtui?

D. Baranauskė: Praėjusiais metais dėl smurto artimoje aplinkoje policija važiavo 40 tūkst. kartų, tiek užregistruota iškvietimų. Bet mes nežinome, kiek kartų policija nevažiavo, tad šis skaičius tik ledkalnio viršūnė. Asmenys, priklausantys socialinės rizikos grupei, gyvena atviresnį gyvenimą ir, kalbant apie statusą, turi mažiau ką prarasti. Dėl to jie drąsiau kreipiasi į policiją, apie problemas pasisako kaimynams. Ten, kur žmonių geresnis statusas ir pareigos, smurto taip pat yra, tik mes nežinome kiek.

V. Legkauskas: Verta pasakyti, kad smurtinio elgesio mokytis nereikia, o norint išmokti nesmurtinio elgesio reikia labai daug pastangų. Jei mes pasižiūrėsime į dvimečius lopšelio grupėje, pamatysime, kad vaikas, negalėdamas pasakyti, ko nori, tiesiog pradeda rėkti ir muštis. Tai jam prieinamos priemonės. Tik išmokus kalbėti jam tampa prieinamos kitokios priemonės ir jis mato pavyzdį, kad, jei kažko nori, reikia ne griebti ir trenkti, o paprašyti, derėtis, kalbėti.

Taip pat ir kitokioje aplinkoje vyrauja du svarbūs komponentai – mokėjimas elgtis ir motyvacija (ar norima tuos įgūdžius pritaikyti). Kadangi smurtinis kelias yra paprastesnis, kartais žmonės nusprendžia nevargti: kam derėtis ir kalbėtis, kai galima tiesiog smogti ir už tai nieko nebus. Žinoma, dar gali veikti kitos įvairios aplinkybės ir veiksniai – pavyzdžiui, nuovargis, alkoholis ir pan. sumažina tikimybę, kad žmogus pasinaudos įgūdžiais, kuriuos galbūt turi.

– Kas lemia, kad toks instinktyvus primatų lygio elgesys taip įsitvirtinęs mūsų kultūroje?

D. Baranauskė: Noriu paliesti kitą aspektą, nes mes kalbame ne tik apie fizinį smurtą – šalia jo visuomet yra psichologinis smurtas. Fizinis smurtas neapsieina be žeminimo, gąsdinimo, manipuliavimo. Žmonės, kurie manipuliuoja, dažnai yra labai gabūs. Tokie smurto atvejai yra sudėtingesni ir policija jų kartais net nemoka identifikuoti. Nors Lietuvoje psichologinis smurtas yra įtrauktas į Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, mes neturime mechanizmų, kurie padėtų jį atpažinti ir su juo susidoroti. Be to, toks smurtas dažniausiai naudojamas sąmoningai. Nėra taip, kad žmogus buvo pavargęs, išgėręs, nesusivaldė ir pakėlė ranką. Šiuo atveju tai bendravimo strategijos dalis.

– Kokia ta bendravimo strategija? Iš kur tai kyla?

D. Baranauskė: Ta strategija siekiama valdyti ir kontroliuoti artimą žmogų. Patriarchalinėje visuomenėje dominuojanti grupė yra vyrai, o subordinuota (pavaldesnė) grupė – moterys. Žinoma, gali būti atvirkščiai. Vienalytėse porose tai, kuris bus dominuojantis, o kuris valdomas, visiškai nepriklauso nuo lyties. Bet iš esmės galios klausimas vis dar egzistuoja.

V. Legkauskas: Kuo labiau žmogus kažkada buvo skriaudžiamas, tuo svarbiau jam įgyti galios ar ją demonstruoti vėliau. Žinoma, tai priklauso ir nuo bendros visuomenės struktūros. Štai mes, kaip visuomenė, turėjome gana trumpą nepriklausomybės laikotarpį, o vienokios ar kitokios okupacijos – daug ilgesnį. Kadangi okupaciniai santykiai yra pagrįsti galia ir dominavimu, tai iš bendrosios kultūros persikelia į šeimos kultūrą ir individualius žmonių santykius.

Tad bendroji taisyklė yra tokia, kad kultūrose, kurios patyrė mažiau karų ar okupacijų, žmonėms dominuoti vieniems prieš kitus individualiuose santykiuose yra mažesnė siekiamybė. Žinoma, yra įvairių išimčių ir tai priklauso nuo pačios kultūros formuluotės. Dominavimo kultūra remiasi tuo, kad yra svarbu primesti valią kitam, tad jei esi okupuotoje šalyje, okupantas tai daro tau kiekvieną dieną ne pačiais švelniausiais būdais. Tai – visa persmelkiantis ir visiems matomas modelis, kurį vaikai augdami įsisavina. Okupacinėje kultūroje labai svarbi valdymo priemonė yra žeminimas, tad būtent psichologinis smurtas po stalininių represijų laikų buvo pagrindinė valdymo priemonė. Kai tai patiriama ir matoma, tai ir vėliau naudojama.

– Tad mes tiesiog perkeliame egzistavusią bendravimo kultūrą į šias dienas?

V. Legkauskas: Tai gali skambėti beviltiškai, bet ketvirtis amžiaus tik atrodo daug. Juo labiau kad pirmuosius 10 metų, kai buvo atkurta nepriklausomybė, vyravo suirutė, kurioje galiojo stipriojo teisė, organizuotas nusikalstamumas, politinė korupcija ir pan. Tokie patys elgesio modeliai buvo naudojami ir kasdieniame gyvenime, net intensyviau. Tik per pastaruosius 15 metų imta judėti kita linkme, pradėta leisti įstatymus, kurie ribotų tam tikrus dalykus. Kita vertus, kai kuriais atvejais vis tiek negebama leisti reikiamų įstatymų, tarkime, ribojančių smurtą prieš vaikus. Mes viską dar tik pradedame, tad nereikia manyti, kad iš karto bus ir rezultatas.

D. Baranauskė: Įstatymai yra gerai, tačiau jie kovoja jau su pasekmėmis. Mes vis dar neturime galimybės dirbti su priežastimis. Pavyzdžiui, lytinio švietimo programa yra kažkur užstrigusi, o šį švietimą aš suprantu plačiąja prasme: programoje turėtų būti galimybė kalbėti ir apie santykius tarp lyčių, ir apie lygiavertį bendravimą, kito pažinimą, socialinius lyties stereotipus – stereotipai, koks turi būti vyras ar moteris, labai apriboja ir sukelia daug sunkumų bendraujant.

Kita problema ta, kad nesinaudojame geraisiais Europos pavyzdžiais, tarkime, Europos Tarybos konvencija (kitaip – Stambulo konvencija), skirta smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijai. Ji ratifikuota keliasdešimtyje Europos šalių, Lietuvoje pasirašyta, bet vis dar neratifikuota, nors yra puikus instrumentas, nuosekliai apimantis tiek pagalbos, tiek prevencijos priemones. Aš labai agituoju priimti konvenciją, nes prevencijos srityje mes atrodome labai prastai.

– Kaip agresyvaus elgesio ir požiūrio į kitą žmogų pagrindus konstruoja kultūriniai stereotipai? Kokios kultūrinės normos pateisina ir galbūt net puoselėja smurtinį elgesį?

D. Baranauskė: Nuvalkiotas, bet labai dažnai pastebimas stereotipas – muša, nes myli. Tuo persmelkta visa, net aukštoji kultūra – garsieji meno kūriniai, nuo romanų iki operų ir pan. Juk ten, kur yra didžioji meilė ir aistra, yra ir smurtas. To nevengia ir mūsų žurnalistai, rašydami apie asmenis, kurie neva taip mylėjo vienas kitą, kad atskirai gyventi negalėjo. O tai parašoma po to, kai smurtautojas nužudo savo auką ir pats nusižudo. Tokių straipsnių gausu ir jie taip persmelkia mūsų sąmonę, kad įsitvirtina stereotipas apie meilę, kuri be smurto negalima.

Vieno tyrimo metu paaugliai įvardijo, kad, kai maždaug 5 klasėje prasideda išsiskyrimas į skirtingų lyčių pasaulius, kai berniukai ima rodyti dėmesį mergaitėms, bet nemoka gražiai elgtis, dėl to prasideda stumtelėjimai, kasų tampymai, suaugusieji sako: „Džiaukis, tu jam patinki.“ Taip meilė ir smurtas vėl tapatinami. Bet nesakau, kad vaikai to mokomi. Smurtinio elgesio jie išmoksta patys – gal šeimoje, gal iš kaimynų, žiniasklaidos, televizijos ir pan.

V. Legkauskas: Vyrauja norma, kad, jei esu stipresnis, aš galiu sau tai leisti. Nesvarbu, ar stipresnis fizine jėga, ar iškalbumu (jei kaip apie vieną iš smurto formų kalbame apie patyčias). Yra kultūrinė norma, teigianti, kad jėga suteikia teisę lipti kitam ant galvos, užuot suteikusi atsakomybę kitą, silpnesnį, globoti. Tai dvi skirtingos kultūrinės normos ir pas mus vyrauja ta, kuri suteikia galią smurtauti. Tai esminė takoskyra, o išsišakojimų gali būti įvairiausių.

Vienas tokių – muštis yra negražu, bet „padėti į vietą“ yra labai stilinga. Tas „padėjimas į vietą“ vyksta žodžiais, turiu omenyje rafinuotą menkinimą, žeminimą, niekinimą. Ryškų šios normos plitimą galima matyti žiniasklaidoje. Tam tikri žmonės vien iš to ir gyvena, jie moka efektingai plūstis savo „Facebooko“ paskyrose, laidose, kurias veda, ir pan. Vieni koneveikia kitus tiesiogiai, kas ir tarybiniais laikais laikyta žemu lygiu, o kiti – rafinuočiau, su vakarietiškais bruožais, kai pasityčiojama intelektualiai ir tada jaučiamasi protingesniu, didesniu ir stipresniu.

Toks savivertės kėlimas, tapęs vos ne profesija, už kurią gaunama pinigų, yra stebinantis ir nemalonus reiškinys. Čia galima įžiūrėti ir šizofreniškų elementų. Žmonės, kurie daug dirba tam tikroje, kad ir smurto ir patyčių prevencijos srityje, tampa mažiau kategoriški, kai pradedama kalbėti apie, pavyzdžiui, patyčias politikos arenoje. Jie ima teigti, kad galbūt tai – kritikos forma, turinti būti politinės kultūros dalimi, ir pan. Tai yra traumuoto mentaliteto aspektas, nes žmogus, prieš kurį daug metų buvo smurtauta, galvoja apie smurtą ir žino, kad nenorėtų to sau. Bet jam sunku pastebėti, kai jis pats pradeda taip elgtis. Kai jis smurtauja pats ar kai tai daroma kitų, bet prieš nemėgstamus žmones, tai tampa normaliu dalyku.

– Kaip kovoti su psichologiniu smurtu darbovietėje?

V. Legkauskas: Psichologinis smurtas darbe patenka po teisine priekabiavimo sąvoka. Tačiau nėra jokio paprasto recepto, kaip įveikti smurtą santykiuose, šeimoje ar kitur. Kai smurtiniai santykiai pradedami nagrinėti, agresyvumas juose tik padidėja. Visgi, jei yra noras likti darbovietėje, kurioje patiriamas smurtas, svarbu rinkti įrodymus ir ieškoti geros teisinės konsultacijos.

Yra skirtumas, ar įmonė, kurioje dirbama, yra verslo ar biudžetiniame sektoriuje. Biudžetiniame sektoriuje ir smurtautojas, ir auka teisine prasme turi gana lygias sąlygas. Abu juos gana sunku iš ten atleisti. Geroji žinia ir yra ta, kad auką taip pat sunku atleisti, tad vienintelis įrankis, kurį turi smurtautojas, yra psichologinis teroras. Bet, į jį atsakant teisiniu sprendimu, situaciją galima pataisyti.

Verslo sektoriuje sudėtingiau. Jei smurtautojas yra įmonės savininkas, jis gali paieškoti techninių administracinių priemonių, kuriomis galėtų tą žmogų iš darbovietės atleisti. Dar sudėtingiau, jei smurtautojas supranta, ką daro. Nes kartais žmonės nemano, kad daro kažką bloga, ir nesupranta, kaip jaučiasi auka. O jei tai daroma piktybiškai, situacija sunkesnė.

– Ar egzistuoja didelė tolerancija smurtiniam elgesiui darbovietėje?

D. Baranauskė: Praėjusiais metais Dailės akademijoje buvo atvejis, kai vienas žmogus nutapė savo bendradarbes nuogas, su tikraisiais jų veidais, ir eksponavo tą kūrinį Kaune. Tai nutiko po konflikto, kurio metu jis pasakė, kad taip pasielgs. Lygių galimybių kontrolieriaus išvada buvo tokia, kad tai neleistinas elgesys, tačiau nieko nepavyko padaryti. Vienos moterys išėjo iš darbo, kitos liko. Tai buvo labai bjauri istorija.

V. Legkauskas: Mąstant apie darbinę aplinką, į galvą šauna keli dalykai. Vienas – tai vaizdinys, kas lemia verslo sėkmę. Juk dalis žmonių mano, kad verslo sėkmės garantas yra maksimalus išnaudojimas. Jam pasitelkiamos visos priemonės ir jos laikomos priimtinomis. Toks vaizdinys tarp vadovų ir verslininkų mūsų kraštuose paplitęs labiau nei Vakaruose. Verslo kultūra keičiasi, tačiau ne taip greitai.

Yra ir kitas dalykas – klausimas, kam žmonės daro karjerą. Viena grupė žmonių to siekia, kad užsidirbtų daugiau pinigų, sulauktų daugiau pagarbos ir vertės. Kiti taip bando kompensuoti savo žemą savigarbą ir pagarbą jie suvokia kaip baimę. Jei toks žmogus tampa vadovu, vienas svarbiausių jo užsiėmimų – ne kurti vertę įmonei, o užsitarnauti pagarbą gąsdinant ir smurtaujant prieš kitus. Tokių žmonių daugiau biudžetiniame sektoriuje, nes veikla jame mažiau susieta su efektyvumu, vertės sukūrimu. Vadovas jame, net ir dirbdamas neteisingai, gali ten ilgiau būti ir net kilti pareigose. O štai versle, jei žmogus per savo veiklą griauna vertę, galiausiai bus atleistas.

– Kaip šiandienė nepriklausomos Lietuvos kultūra palaiko ir puoselėja smurtinį elgesį? Kaip tai daro žiniasklaida?

D. Baranauskė: Nesakyčiau, kad žiniasklaida skatina smurtą, bet prie prevencijos ar smurto priežasčių šalinimo taip pat neprisideda. Nors moterų organizacijos kreipiasi prašydamos, kad prie smurto istorijų portalai dėtų pagalbos centrų kontaktus (pavyzdžiui, kaip prie straipsnių apie savižudybes), to dar nėra. O laidos, kurios siekia pigaus populiarumo, turi vieną atsakymą – „juk patys tokias laidas ir žiūrite“. Komercinė žiniasklaida neturi užsakymo šviesti ir mokyti.

– Ar šie laikai smurto požiūriu yra žiauresni nei anksčiau?

V. Legkauskas: Yra trys dalykai, kurie keičia laikotarpį. Pirmas – socialinės atskirties didėjimas laikui bėgant. Galima teigti, kad socialinė atskirtis tarybiniais laikais buvo mažesnė, o augant šiai atskirčiai smurto daugėja. Tai universalus reiškinys – nesvarbu, ar tai Lietuva, ar Afrika. Antras dalykas – informacinių technologijų augimas: pavyzdžiui, anksčiau mano smurtą matė tik mano klasė, o dabar aš galiu tai nufilmuoti ir įdėti į „Youtube`ą“ bei surinkti daug peržiūrų ar gauti tai, kas skatintų mane konkuruoti su kitais. Tai prisideda prie smurto skatinimo.

Trečias svarbus dalykas – žiniasklaida. Tarybiniais laikais buvo griežta cenzūra ir žiniasklaidai privalomas šviečiamasis vaidmuo, bet ji taip pat transliavo tam tikrą smurtinę žinutę. Mes visi mėgome knygelę „Zuikis Puikis“, bet jei atsiversime priešpaskutinį puslapį, pamatysime patyčių sceną, kai iš zuikio tyčiojasi visa klasė. Tai naudota, tačiau nebuvo labai tiražuojama ir iš to nebuvo daromas verslas, o dabar yra visas patyčių laidų, nešančių uždarbį, segmentas. Beje, tai prasidėjo nuo to paties „Klausimėlio“ – regis, nekaltos laidos, kuri iš esmės nelabai skiriasi nuo patyčių laidų. Tiesiog joje paliekama žiūrovams pasityčioti privačiai, savo namų aplinkoje, tai nedaroma tiesiogiai eteryje. Šie veiksniai galimai didina smurtą, bet norėčiau pasakyti, kad mūsų kiekvieno gyvenime smurtą sumažintų elementarios taisyklės laikymasis – nedaryk kitam to, kas tau nemalonu.