Sutrinka savęs apdovanojimas

„Mes psichoterapijoje siekiame, kad pacientai pajustų pasitenkinimą gyvenimu ir mokome juos patirti nuobodulį, – sako dr. K. Wölflingas, Vokietijos Mainco universiteto Psichosomatinės medicinos ir psichoterapijos klinikos gydytojas, dalydamasis inovatyviais šioje klinikoje praktikuojamais metodais ir kognityvinės elgesio terapijos programa. – Priklausomybė – mūsų psichologinės savęs apdovanojimo sistemos pokyčiai, susiję su sutrikusiu emocijų reguliavimu, kuris yra ir vienas iš žaidimų sutrikimo kriterijų. Paprastai žmonės įsimena pozityvias žaidimo metu patirtas emocijas, laimėjimus, dideles pastangas, kurias dėjo žaisdami kompiuterinius ar mobiliuosius žaidimus, ir nepaiso neigiamų padarinių, kurie dėl pernelyg intensyvaus įsitraukimo į žaidimą nutinka realiame gyvenime.“

Klausas Wölflingas. 

Žaidimų sutrikimas – viena elgesio priklausomybių formų, o su tuo susiduriantiems ir Lietuvoje pagalba teikiama pasitelkiant kognityvinę elgesio terapiją, kurios specialistus ruošia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Neuromokslų instituto (LSMU NI) podiplominių kursų vadovas dr. Julius Neverauskas. „Labai svarbus yra bendradarbiavimas su pirmaujančiais pasaulio tyrimų centrais, klinikomis, mokslininkais, kuriems rūpi šie dabartinės realybės iššūkiai, todėl esu laimingas, kad K. Wölflingas sutiko atvykti ir pasidalyti  patirtimi su kognityvinės elgesio terapijos studentais ir visais, besidominčiais kognityvinės terapijos taikymu gydant žaidimų sutrikimą“, – sako J. Neverauskas.

LSMU NI mokslininkas dr. Julius Burkauskas pastebi, kad Mainco universiteto Psichosomatinės medicinos ir psichoterapijos klinikos taikomi pagalbos metodai garsėja sėkminga patirtimi gydant elgesio priklausomybes.

Bendraamžiai baigia mokslus, kuria gyvenimą, o geimeriai tebesėdi savo vaikystės kambaryje.

„Šiuo metu turime itin ribotą įrodymais grįstų elgesio priklausomybėms skirtų terapinių intervencijų pasirinkimą. Dar mažiau terapinių intervencijų gydant elgesio priklausomybes atitinka aukšto lygio efektyvumo standartus. Būtent tokia yra K. Wölflingo programa, kurios efektyvumą įrodantys tyrimai spausdinami itin reikšmingame psichiatrijos mokslo žurnale „JAMA Psychiatry“, – J. Burkauskas užsiminė, kad Vokietijoje sėkmingai naudojamas gydymo gaires ruošiamasi išversti, kad jomis galėtų naudotis Lietuvos psichikos sveikatos specialistai.

Kaip tai atpažinti?

Tikslią diagnozę įvardyti sudėtinga, pripažįsta ir Vokietijos ekspertai, vertinama daug kriterijų. Svarbu suprasti, ar naudojimasis internetu dominuoja, palyginti su svarbesnėmis žmogaus gyvenimo sritimis. Gal pasikeitė miegas, pastebimas nuokrypis nuo miego ir būdravimo rimto, gal žmogus vengia situacijų, kuriose nėra galimybės naudotis internetu. Kartais net gali nuolat nešiotis specialią įrangą, kuri užtikrina galimybę prisijungti bet kada ir bet kur.

Šiuo metu turime itin ribotą įrodymais grįstų elgesio priklausomybėms skirtų terapinių intervencijų pasirinkimą.

Be to, bene svarbiausia yra motyvas: ar žmogus internetu naudojasi tam, kad panaikintų negatyvius jausmus, ar kad patirtų teigiamų jausmų? Priklausomi asmenys dažniau siekia išvengti nemalonių patirčių – nerimo, streso, baimės, konfliktų – bėgami nuo jų.

„Kartais pacientai galvoja, kad pakanka žaidimo trukmę sumažinti nuo 8 valandų iki 6 valandų per dieną. Kartais stebime situacijų, kai, nepaisant akivaizdžiai blogėjančios žmogaus padėties, žaidimą tęsia“, – pasakoja K. Wölflingas. Pasak jo, pagalbos dažnai kreipiamasi dėl sunkumų susirandant porą ar dėl to, kad žmogus pajunta skirtumą lygindamas savo ir bendraamžių pasiekimus: „Bendraamžiai baigia mokslus, kuria gyvenimą, o geimeriai tebesėdi savo vaikystės kambaryje.“

Kai internetas dominuoja

Pasak K. Wölflingo, pagalbos dėl to, kiek naudojamasi internetu, į specialistus dažnai kreipiamasi tada, kai iškyla pavojus svarbiems santykiams, kai įsitraukiama į barnius su svarbiais žmonėmis.

„Dažniausiai taikome grupinę 15 sesijų terapiją, kartu paprastai vyksta ir 10 individualių užsiėmimų. Žaidimų priklausomybės atveju terapiją pradedame dar pacientui žaidžiant vaizdo žaidimus ir per tris ar keturias savaites motyvuojame jį siekti visiškos abstinencijos – nebežaisti absoliučiai, – pasakoja K. Wölflinas. – Medžiagų priklausomybės atveju yra kitaip: terapija pradedama tik tuomet, kai pacientas jau patiria  abstinenciją.“

K. Wölflingas atkreipia dėmesį, kad tarp mokslininkų ir praktikų vis dar gyvos diskusijos, ar žaidimų sutrikimo atveju reikėtų siekti abstinencijos, ar kontroliuojamo naudojimo: „Nuomonės skiriasi, yra manančių, kad ir kontroliuojamas naudojimas gali pakeisti žmogaus gyvenimą tiek, kad problemos nebevargintų, tačiau praktika rodo, kad tada atkryčiai dažnesni. Priklausomybė turi atmintį.“

Negaliu, nors būtina

Pasak K. Wölflingo, pasitaiko, kad net ir po 12 sesijų pacientas nenori visiškai atsisakyti žaidimo, nori siekti kontroliuoti savo laiką ir vis tiek žaisti: „Tokio asmens prognozė nėra gera, o ir dirbti grupėje sudėtinga, kai, pavyzdžiui, kiti 8 asmenys jau pasiekę abstinenciją. Kartais girdime: „Negaliu sustoti ir, kita vertus, negaliu priimti sprendimo, kad sustoti jau būtina.“

Ypatinga žaidimo herojų – vadinamųjų avatarų – tema. Atsisveikinimas su jais yra svarbus išsilaisvinimo kelionės etapas. Ilgą laiką žaisdami pacientai su savo avatarais sukuria stiprų ryšį, ima juos vertinti kaip gyvus asmenis, nors tai tik kompiuterio sukurtas vaizdinys. „Sveikdami ir siekdami nebežaisti, pacientai savo avatarams rašo atsisveikinimo laiškus. Aptariame emocinius juos siejančius ryšius, neigiamus avataro turėjimo padarinius. Avataro ištrynimas reiškia žymiai mažesnę atkryčio galimybę“, – sako K. Wölflingas.

Kovos epizodai

Intensyviai žaidžiantys pacientai dalijasi, kad dažnai žaisti skatina nuobodulys arba neigiamos emocijos, problemų vengimas. Paklausus, dėl ko atėjo į terapiją, pacientas gali sakyti: „Noriu nemalonias problemas spręsti iš karto, neatidėliodamas“, „Noriu patraukti kompiuterį iš gyvenimo centro, sugrįžti prie savo hobio piešti ir du kartus per savaitę bėgioti“.

Kartais abstinencijos etape žmogus stebi, kaip internete žaidžia kiti, ir būna linkęs sakyti: „Aš juk nežaidžiu, aš tik žiūriu.“ Kad tai beveik tas pats, jis nesusimąsto. „Su pacientais analizuojame, kokia yra priklausomybės nauda ir kokia kaina, kurią jie sumoka, – patirtimi dalijasi K. Wölflingas. – Padedame keisti nuostatas negatyvių jausmų atžvilgiu, mokomės priimti juos be vertinimo. Gera matyti, kaip žmonės sugrįžta į realų gyvenimą.“