Ateina kaip draugai, pasilieka – kaip priešai

Pasak vyro, psichologai vengia blogo įpročio sąvokos, nes tai, ar įprotis yra vertinamas kaip blogas, priklauso nuo asmeninio kiekvieno įsitikinimo. Tad blogais įpročiais gali būti laikomi įvairiausi dalykai: nagų kramtymas, besaikis alkoholio ar narkotikų vartojimas, persivalgymas, azartiniai lošimai, „sėdėjimas“ socialiniuose tinkluose ar beldimas pirštais į stalą.

„Neretai pacientai kreipiasi dėl menkos savivertės, kurią ir formuoja blogi įpročiai. Psichologų darbas yra padėti priimti save, sumažinti kaltės jausmą, pagelbėti surasti objektyvų bei sąmoningą požiūrį į tai, kas yra daroma. Nes blogi įpročiai yra pasikartojantys veiksmai, kylantys iš vidinio diskomforto. Pavyzdžiui, jei yra neramu, tuomet gali pasirodyti, kad nagų kramtymas suteikia ramybės. Į šį veiksmą iš pradžių žiūrima kaip į netikėtą išsigelbėjimą. Jis savivertės neliečia, nesukelia vidinės graužaties. Tačiau po kurio laiko imama pastebėti, kad toks veiksmas tampa savitiksliu. Nekramtant nagų, jaučiama nesuprantama įtampa, nerimas“, – apie blogų įpročių susiformavimą kalba psichologas.

Vyras pastebi, kad gimęs gana nekaltai, po truputį kiekvienas žalingas veiksmas tampa asmeniniu šeimininku, ima užvaldyti, o galimybė jį kontroliuoti – mažėja. Taip pradeda svyruoti savivertė: nors teigiame, kad esame stiprūs, viską kontroliuojame, bet, galų gale, pastebime – savęs apgauti nebepavyksta.

Kai matome, kad esame valdomi, o neatlikdami tam tikro veiksmo, nesijaučiame gerai, vadinasi, įprotis jau tapo mūsų dalimi.

„Ir visa tai baigiasi, pavyzdžiui, besaikiu ir reguliariu alkoholio vartojimo, rūkymu, nekontroliuojamu kavos gėrimu. Staiga, nėra cigaretės – imame blaškytis, tampa neramu. Pradedate suprasti, kad būtina padaryti tai, kas tapo įpročiu. Taip gali pradėti formuotis savęs nuvertinimas, prie kurio prisideda ir aplinkiniai, ragindami liautis kramtyti nagus, tuoj pat numesti svorio. Tada, kai veiksmas, iš pradžių atrodęs geras ir mielas, sulaukia priešingos aplinkos reakcijos, tampame silpni“, – pasakoja psichologas.

Kelias sunkus, bet įveikiamas

Pasak psichologo, blogi įpročiai – natūrali mūsų elgesio dalis, kuriai pasipriešinti dar niekam nepavyko. Pašnekovas tvirtina – kova naudos neduoda, nes įpročiai linkę atsinaujinti. Todėl pirmiausia reikėtų suprasti, kodėl renkamės blogus įpročius ir ką tai mums duoda, o tada po truputį juos keisti. Puikus laikas tam – naujų metų pradžia, kuomet ir aplinka, ir kiti žmonės motyvuoja keistis ir tapti geresniais.

„Visi pastebime, kad atsikračiusieji blogų įpročių – tiesiog švyti. Pradeda sportuoti, atsiranda nauji santykiai, kuriamos šeimos. Kai išsilaisviname iš blogų įpročių, randame tai, ką būtent jie turėjo duoti“, – komentuoja psichologas.

Paklaustas, ar lengva pastebėti, kodėl pasirinkome vienokį ar kitokį blogą įprotį, ir ką juo kompensuojame, psichologas nuramina – tai padaryti įmanoma.

„Kai matome, kad esame valdomi, o neatlikdami tam tikro veiksmo, nesijaučiame gerai, vadinasi, įprotis jau tapo mūsų dalimi. Jis tampa būtinu, be jo kyla irzlumas, stresas. Geras sprendimas – stebėti, kada blogo įpročio nereikia, prisiminti, ką tuo metu veikėme, kai jo nesigriebėme. Taip suprasime, kokia veikla ar santykis padėjo pasimiršti“, – sako pašnekovas.

Vis dėlto psichologas atviras – jei įprotis išties žalingas, ypatingai kenkia sau bei aplinkiniams, jo atsikratymo kelias yra ilgas ir vingiuotas.

„Tai padaryti gali būti sunku. Jei blogų įpročių būtų lengva atsikratyti, jų taip nevadintume“, – mano psichologas.