Apie tai, kaip tinkamai parinkti filmukus, kad šie atlieptų mažųjų žiūrovų pasaulį, skatintų juos tobulėti, pasakoja vaikų psichologė, vaikų ir paauglių psichologijos centro "Laimingas vaikas" įkūrėja ir vadovė Milda Karklytė-Palevičienė.

– Kaip vaikai suvokia filmukus? Kaip šis suvokimas skiriasi skirtingose amžiaus grupėse?

– Mažiausi vaikai, maždaug iki trejų ketverių metų, filmukus supranta labai konkrečiai ir tiesiogiai. Jie daugiausia mato jiems patrauklias, įdomias formas, ryškias spalvas, emocijas. Veikėjui pargriuvus ar padarius tam tikrą grimasą, pasimaivius, vaikai atsako teigiamomis emocijomis, juoku. Štai šlept filmuko personažui blynas ant galvos – ir mūsų mažieji kvatoja. Šie žiūrovai dar viską mato ir priima tiesiogiai – jei personažas rodomas agurko formos, vaikas jį ir laiko agurku. Taigi, tokio amžiaus vaikams labai svarbu, kad filmų herojai būtų artimi jų gyvenimui, pasauliui.

Kiek vyresni vaikai, maždaug iki septynerių metų, nors vis dar yra ankstyvosios vaikystės etape, jau gali suvokti daugiau apibendrintų sąvokų, perkeltinių prasmių. Jie jau pradeda mokytis pažinti ir priimti nebe tokią tiesioginę ar konkrečią informaciją kaip pirmaisiais savo gyvenimo metais. Visgi jiems vis dar aktualūs tie patys dalykai kaip ir mažiausiems žiūrovams – emocijos, spalvos, formos ir, žinoma, herojai, artimi jų pasauliui. Šis aspektas labai stipriai imponuoja visiems vaikams, tad kuriant animaciją yra itin svarbu atitinkamai parinkti herojus.

Pradinėse klasėse vaikai jau geba geriau suprasti perkeltinę prasmę, daugiau apibendrintų sąvokų, jiems šiek tiek mažiau svetimas lengvas sarkazmas ar humoras. Šio amžiaus vaikai jau geriau suvokia tam tikrus vaidmenis. Nors jie dar tik pradinukai, jų mąstymas nebėra toks konkretus, tad personažą agurką šie vaikai jau nebūtinai tiesiogiai sies su daržove. Pradinukams darosi vis svarbesnis tam tikras turinys ir siužetas. Mažiausiems žiūrovams aktualu tik labai konkretūs veiksmai (bėgo, žaidė, nugriuvo), paprasta mokomoji žinutė (kaip draugauti, dalytis žaislais), o pradinukų smegenys jau yra pasiruošusios suvokti platesnį siužetą, gilesnį istorijos moralą. Jie geba daugiau aptarti, analizuoti, geriau išlaikyti dėmesį, taip pat ir suprasti pateiktą informaciją.

Milda Karklytė-Palevičienė.

Ankstyvojoje (maždaug 10–14 metų) ir vėlyvojoje (maždaug 14–18 metų) paauglystėje žmogaus smegenys gerokai brandesnės, tad visi aptarti filmų aspektai suvokiami daug geriau. Šiuo laikotarpiu kaip niekad svarbus tampa susitapatinimas su paauglių socialiniu gyvenimu, santykių su tėvais ar bendraamžiais sunkumai ir džiaugsmai. Paauglystė – tai metas, kai žmogus šiek tiek atitolsta nuo šeimos ir pradeda ieškoti savo identiteto. Labai svarbu nepamiršti, kad ankstyvojoje paauglystėje žmogus tarsi dar yra viena koja vaikystėje, o kita – paauglystėje, tad kartais su juo šnekame pernelyg brandžiai. Ir nors paauglys gali atrodyti labai savarankiškas, protingas, visgi jo smegenys dar nebūtinai yra pasirengusios priimti subrendusiems žmonėms skirtą informaciją. Ypač svarbu atsižvelgti į tai, kokią informaciją šis žiūrovas galėtų būti pasirengęs priimti, ir atrasti būdą, kaip norimą žinutę tinkamai perteikti filme.

Reikia įdėti daugiau pastangų, nei įjungiant pirmą pasitaikiusį filmą. Svarbu stebėti, kad animacija atitiktų vaikų pasaulį, skatintų teigiamus jausmus ir patirtis.

– Ar žiūrėti animaciją gali būti naudinga? Ką tai gali duoti vaikui, jo augimui ir raidai?

– Animacijos žiūrėjimas daro didžiulę įtaką vaiko raidai, jo augimui, jo asmenybei formuotis, tad labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, koks pasirinktos animacijos turinys. Svarbu tiek tiesioginės, tiek perkeltinės žinutės, kurių mes, suaugę žmonės, kartais galime nepastebėti. Reikėtų atsižvelgti, kokias socialines normas, vaidmenis ar elgesio modelius nejučia gali perteikti filmai.

– Kokias problemas gali padėti išspręsti animacija? Ar vaikas gali iš filmukų perimti tam tikrą elgesio modelį?

– Animacija gali padėti išspręsti begalę problemų. Tačiau, noriu pabrėžti, – padėti, o ne išspręsti. Svarbu, kad mes, suaugusieji, nepagrįstai nenusimestume nuo savęs atsakomybės ir negalvotume, kad blogas vaiko elgesys yra filmukų padarinys. Nemanytume, kad, pasodinus vaiką žiūrėti animacijos, ji atliks visą darbą už mus.

Mažiausiems žiūrovams animacija gali padėti paprastesnėse, kasdienėse situacijose. Pavyzdžiui, išmokyti pasiprašyti ant puoduko, pasidalyti daiktais, supykus išreikšti emociją kitaip, nesimušant. Vyresniems vaikams animacija gali padėti atsakydama į gilesnius klausimus. Pavyzdžiui, kas yra draugystė? Kaip spręsti konfliktus su draugu? Kaip suprasti, ar čia tikrai mano geras draugas ir mes tiesiog susipykome, ar su juo man nevertėtų draugauti ir galbūt turėčiau susirasti kitą draugą? Jeigu esu mergaitė ir labai noriu nešioti kelnes, žaisti su mašinomis ar lankyti bokso treniruotes, ar galiu tai daryti? Ar tai yra mergaitiška? Ar, pavyzdžiui, aš privalau lankyti tik gracingus šokius? Tačiau vėlgi, norėčiau pabrėžti, kad jei mergaitė tikrai nori šių, dažniau mergaitiškais laikomų dalykų, nevertėtų jos atkalbinėti ar teigti, kad tai yra blogai. Animacija turėtų padėti atsisakyti tam tikrų stereotipų, bet ne nukreipti į kitą kraštutinumą. Tiesiog padėti vaikui atsiskleisti kaip asmenybei, pažinti ir suprasti savo norus, poreikius bei parodyti, kad jie yra normalūs, priimtini.

Labai svarbu ir išmokyti atskirti tą ribą tarp manipuliacijos ir to, kas aš iš tikrųjų esu. Pavyzdžiui, kartais vaikai elgiasi agresyviai, nepagarbiai su kitais ir sako: ką padarysi, aš toks esu, juk reikia priimti visus, ar ne? Tad animacija galėtų padėti suprasti tą ribą, kada aš elgiuosi netinkamai, o kada tiesiog esu kitoks ir kiti turėtų mane priimti.

Paaugliams ypač aktualios ir kiek gilesnės problemos: santykiai su tėvais, bendraamžiais, motyvacija, nesėkmės ir tai, kaip su jomis tvarkytis. Apie tai rastume tikrai nemažai paaugliškų filmų. Tad animacija tikrai gali padėti išspręsti daugybę problemų, tik svarbu prisiminti, kad ji yra labiau priemonė, o pagrindiniai ugdytojai visgi esame mes, suaugusieji.

Iš kitos pusės, yra tokių šeimų, kurios negali, nemoka, nenori ar dar nesupranta, kaip padėti vaikui ir kaip jį ugdyti. Tokiems vaikams animacija gali tapti itin svarbi. Net jei šie vaikai ir nesulauks suaugusiųjų pagalbos, filmukuose pateikta teigiama informacija išliks jų pasąmonėje. Tačiau lygiai taip pat nutiks, jei vaikas žiūrės filmus apie smurtą ar manipuliacijas. Man labai gaila ir liūdna, kad vaikai gali rasti visokių filmų, pavyzdžiui, kaip būti apsukriam apgaunant kitus. Tie vaikai, kurie nesulaukia suaugusiųjų pagalbos ar neturi tėvų, kurių stiprios vertybės, tokią informaciją priima kaip normą. Vėliau mes žiūrime į sukčiaujančius ar apgaudinėjančius suaugusiuosius ir ant jų pykstame, pamiršdami, kad jie to galėjo išmokti dar vaikystėje.

– Kaip galėtume išvengti šių animacijoje tykančių pavojų?

– Visų pirma, kuriant animaciją reikėtų stengtis įsigilinti ir pagalvoti, kokį elgesio modelį perteikiame. Žinau ne vieną filmą ar serialą, turintį amžiaus cenzą, ir vis tiek labai lengvai prieinamą visiems vaikams. Tėvai nesigilina į tai, ką žiūri jų vaikai, o vaikai, kaip įprasta jų asmenybės brandai, dar nesupranta, kas juose yra negero. Taip mažieji iš šių filmų ima mokytis netinkamų elgesio modelių.

Visų pirma, kyla klausimas, kas kuria šiuos filmukus ir kokiu tikslu? Tačiau būna ir tokių filmukų, kur net ir patys suaugusieji nepastebi, kad vaikams pasąmoningai siūlomi netinkami konfliktų sprendimo modeliai, pavyzdžiui, pasityčiojant ar mušantis. Kartais vaizduojami ir netinkami stereotipai, pavyzdžiui, moksliukas būtinai yra nelabai patrauklus žmogus su dideliais akiniais, mažiau socialus, o populiarus žmogus – gražiai atrodantis ir prastai besimokantis. Taip mes diegiame tam tikras ydingas normas: jeigu nori būti populiarus, tau reikia pamiršti mokslus, pradėti rūpintis savo išvaizda, nes jei mokysies – nepritapsi. Šias pasąmoningas žinutes vaikai labai lengvai pamato. Tad kuriant labai svarbu sąmoningumas. Tikiu, kad kai kuriems svarbiau už kūrinį gautas pelnas, bet čia ir kyla visos bėdos. Tokio turinio negalime uždrausti, nes tai jau virstų cenzūra, tačiau galime atkreipti pedagogų ar tėvų dėmesį į turinio filtravimą.

– Kaip manote, ar šiandien vaikams prieinama gerų emocijų ir patirčių teikianti animacija?

– Buvo metas, kai įsijungus televiziją tikrai pasidarydavo kraupu – daug smurto, agresijos, tamsumo. Iš vienos pusės – taip, vaikams reikia ir įtemptesnių situacijų, ir šiek tiek veiksmo, nes tai atliepia tam tikrus vaiko vidinius poreikius. Pavyzdžiui, emocijų, ypač pykčio, išliejimą susitapatinant su vaizduojamu herojumi, išgyvenant tuos jausmus per jį. Tačiau tai yra tik dalis to, ko gali reikėti vaikui, ir ta dalis neturėtų virsti esme. Gerų emocijų ir patirčių animacija tikrai yra prieinama, net jei jos ne tiek daug, kiek norėtųsi. Tiesiog reikia įdėti daugiau pastangų, nei įjungiant pirmą pasitaikiusį filmą. Svarbu stebėti, kad animacija atitiktų vaikų pasaulį, skatintų teigiamus jausmus ir patirtis.

– Kas, jūsų manymu, yra kokybiška animacija? Kaip parinkti tinkamiausią filmą vaikui?

– Kokybiška animacija atliepia vaiko pasaulį, amžių, kaip jis tuo metu geba suprasti ir apdoroti pateikiamą informaciją. Žinoma, labai svarbios ir filmukų perteikiamos žinutės, kurios įsirėžia tiek į vaiko sąmonę, tiek pasąmonę. Parenkant tinkamiausią filmą, reikėtų atsižvelgti į filmo turinį, mūsų pačių vertybes ir ar tos vertybės yra perteikiamos animacijoje. Kokių elgesio ar vaidmenų modelių siūlo filmas ir ko vaikas iš jo pasimokys? Kiekviena animacija, kiekvienas filmas turi kažkokią žinutę, tad svarbu suvokti, ar mes norėtume, kad vaikas elgtųsi taip, kaip siūloma filme. Jeigu ne, tuomet turėtume paieškoti kitokios alternatyvos, bet nepamiršti, kad vaikui ši patirtis turi būti įdomi, smagi.