Kai kurie žmonės dėl pasibaigusių atostogų gali liūdėti kelias valandas, kiti – kelias dienas ar savaites, o treti gali būti nepatenkinti visus metus, LRT RADIJUI sako klinikinė psichologė Aistė Diržytė. „Jei atostogų ilgesys, liūdesys, nerimas užsitęsia, tai labai svarbus ženklas, keliantis klausimą, o kas vyksta su jūsų gyvenimu, kad negalite jaustis laimingas. [...]  jei taip supriešinate atostogas ir neatostogas, ar nėra taip, kad gyvenate šiek tiek ne pagal savo prigimtį?“ – pastebi ji.

Nors yra manančių, kad poros visada turi atostogauti kartu, A. Diržytė pataria galvoti ne tik apie kompromisus, bet ir apie save: „Reikia daug ką daryti kartu, reikia būti kartu, bet reikia ir pasižiūrėti, kaip aš, būdamas su kitu, galiu mėgautis gyvenimu. Jei negaliu, jei kito žmogaus interesai šiek tiek kitokie negu mano, aš turiu teisę būti savimi. Ir kitas žmogus turi teisę būti savimi, domėtis tuo, kas jam patinka. Jei aš kenčiu mėgindamas prisitaikyti prie kito žmogaus, ar to reikia, ar prasminga tokia auka ir kančia?“

– Teigiama, kad „poatostoginį“ sindromą patiria ir darboholikai, ir tie, kurie nelinkę persidirbti. Kodėl taip yra?

– Pasibaigus atostogoms, žmonės gali reaguoti trimis būdais. Pirmas – apgailestavimas, susijęs nerimu, liūdesiu. Tokie žmonės mąsto, kaip gaila, kad geriausia jau praėjo, kad visi geri dalykai labai greitai baigiasi. Kai kurie galvoja, kad atostogos baigėsi, o jie nepailsėjo arba nieko nenuveikė, nors buvo susiplanavę įvairių darbų.

Kiti, pasibaigus atostogoms, išgyvena atsisveikinimo su vasara ir praėjusiomis dienomis momentą, tačiau, žvelgdami į praėjusias dienas, jaučia dėkingumą, nes tai, ką jie patyrė, prisideda prie jų gyvenimo ir psichologinės gerovės. O trečia grupė žmonių jaučia palengvėjimą ir sako „ačiū Dievui, atostogos baigėsi“, nes jiems atostogos kelia stresą. Taigi yra trys pozicijos: dėkingumas, apgailestavimas ir palengvėjimas. Jos priklauso ir nuo pačių žmonių mąstymo schemų, patirties, ir nuo atostogų turinio, ir nuo to, su kokiais žmonėmis, kur ir kaip buvo atostogaujama.

Kaip įveikti tą sindromą, ką daryti, kai, baigiantis atostogoms, žmogus išgyvena nostalgiją, liūdesį? Yra tokia strategija. Pirmas žingsnis – patyrinėti, ką aš mąstau, ką jaučiu, kas vyksta. Tada reikia priimti jausmus – netgi liūdesį. Kodėl? Jei nuo liūdesio bėgsime, jis vysis. Jei mes bėgame nuo savo emocijų, jos pradeda mus vytis, persekioja, tampa įkyriomis mintimis, ir žmogui taip ir sukasi minčių ratas, kad viskas, atostogos ir vasara baigėsi, tuoj bus šalta, vėl darbai...

Daliai žmonių tai tampa labai rimta problema, o dalis žmonių net skirsto gyvenimą į atostogas, kurias sieja su malonumu, atsipalaidavimu, ir į darbus, kuriuos sieja su rutina, kančia, kentėjimu, pareigų atlikimu. Taigi ką daryti toliau? Kai mes suvokiame, kad jaučiame liūdesį, ir kai suprantame, kad galime sau leisti paliūdėti, reikia paliūdėti. Galima netgi parašyti tokį liūdesio laišką „man liūdna, nes...“.

– Atsisveikinimo su atostogomis laišką?

– Taip, atsisveikinimo su atostogomis laišką, bet tam, kad išreikštume liūdesį, kad jo neliktų ir kad jis nevogtų mūsų energijos. Kitas žingsnis – padėkoti už tai, kas buvo, pasidžiaugti, kad buvo puiku, net jei ir nepadarėme to, ką norėjome padaryti. Vis tiek prisiminkite, kas buvo gero per atostogas, nes tai yra gyvenimo vertė, kolekcionuokime geras patirtis.

Dar vienas žingsnis – pasiruošti kitam etapui. Gyvenimą galima palyginti su kelione. O, kai esi žygyje, kelionėje, kartais reikia pailsėti, tarkim, pievutėje pasėdėti, pavalgyti, pasidžiaugti. Įsivaizduokime, kad atostogas galima palyginti su tokiu poilsiu pievelėje. Bet ar jūs norėtumėte toje pievelėje pasilikti visam laikui? Ar nenorėtumėte keliauti toliau, į priekį? Atostogos buvo tai, kas jums leido atsipalaiduoti, pailsėti, bet argi neįdomu pasižiūrėti, ką gyvenimas pasiūlys toliau?

– Kiek įtakos turi atostogų trukmė? Gal geriau atostogauti ne kartą per metus?

– Visiškai teisingai. Tačiau žmonės dažnai pervertina atostogų trukmės poveikį gyvenimo kokybei. Svarbu ne trukmė, o kokybė. Atostogos gali būti trumputės, bet svarbu, kad jos būtų kokybiškos, kad jūs tikrai galėtumėte daryti tai, ką norite, kad leistumėte pailsėti savo protui ir kūnui. Be to, trumputes atostogas galima susiorganizuoti sau kiekvieną dieną. Mėgautis gyvenimu galima ištisus metus ir mažytes atostogas tikrai galite patirti kasdien.

– Gal žmonės, kurie apskritai dažnai nerimauja, jaučia stresą, liūdesį, negali mėgautis ir gyvenimu?

– Visiškai teisingai. Daliai žmonių, kurie yra patyrę daug nuoskaudų, pervargę ar nuo kitų užsikrėtę negatyvumo virusu, apskritai sunku džiaugtis gyvenimu – sunku džiaugtis saule, lietumi, debesimis, darbu, atostogomis – viskuo. Taigi labai svarbu tokiu emocijų negatyvumo virusu neužsikrėsti, nes jis plinta labai lengvai kaip ir paprastas virusas. Tad ugdykitės imunitetą, stiprinkite savo psichologinį atsparumą, kad neužsikrėstumėte neigiamomis emocijomis, nes, jei esame šalia tokių žmonių netgi per atostogas, mes negalime normaliai atostogauti – neigiamos emocijos tamsų emocinį foną suteikia kiekvienai mūsų dienai.

– Dažna problema, kai vienam partneriui reikia trumpų, bet labai intensyvių atostogų, o kitam – ramaus, bet ilgesnio atokvėpio. Kiek įmanoma suderinti šiuos skirtingus požiūrius ir ką manote apie atostogavimą atskirai?

– Kiekviena pora renkasi individualiai. Atostogauti atskirai rekomenduotina poroms, kurios tikrai be to negali pailsėti. Žinoma, yra tokių, kurie sakys „o kaipgi šeimos vertybės, bendradarbiavimas, kompromisai, reikia viską daryti kartu“. Taip, reikia daug ką daryti kartu, reikia būti kartu, bet reikia ir pasižiūrėti, kaip aš, būdamas su kitu, galiu mėgautis gyvenimu. Jei negaliu, jei kito žmogaus interesai šiek tiek kitokie negu mano, aš turiu teisę būti savimi. Ir kitas žmogus turi teisę būti savimi, domėtis tuo, kas jam patinka.

Jei aš kenčiu mėgindamas prisitaikyti prie kito žmogaus, ar to reikia, ar prasminga tokia auka ir kančia? Tegul tarp mūsų, tegul mūsų santykiuose šoka vėjai – nereikia būti susikibus visą laiką. Jeigu jūs tikrai mylite vienas kitą, tikrai galima vienam kitu pasitikėti ir kartu džiaugtis gyvenimu patiriant tai, ką norite patirti.

– Kiek gali užtrukti liūdesys ar adaptacija po atostogų? Kaip sau padėti?

– Užtrunka labai įvairiai. Kai kuriems žmonėms paliūdėjimas gali užtrukti kelias valandas, kai kuriems – kelias dienas, kai kuriems – savaites, o kai kurie gali būti nepatenkinti visus metus iki kitų atostogų ir liūdėti dėl to, kad dabar negali gyventi taip, kaip norėtų. Bet, jei atostogų ilgesys, liūdesys, nerimas užsitęsia, tai labai svarbus ženklas, keliantis klausimą, o kas vyksta su jūsų gyvenimu, kad negalite jaustis laimingas?

Mums iš prigimties yra būdingas aktyvumas. Pasižiūrėkite į vaikus – jie mėgaujasi veikla, žaidžia neskatinami, džiaugiasi. Mes esame vulkanai, turime labai daug jėgos. O per atostogas žmonės dažniausiai leidžia pailsėti savo kūnui, dvasiai, daro tai, kas jiems patinka. Bet jei taip supriešinate atostogas ir neatostogas, ar nėra taip, kad gyvenate šiek tiek ne pagal savo prigimtį? Tada galima pagalvoti, ką geriausio galima padaryti sau, kad gyvenimas būtų laimingesnis, kad aš nesikankinčiau.

Jei žmogus dirba jam patinkantį darbą, kiekvieną dieną gali daryti tai, ką nori, ir kartu gali kiekvieną dieną susiorganizuoti mažytes atostogas, jam tikrai tokio liūdesio ir streso nebus – jis norės leistis į žygį, nenorės likti pievelėje ilgam, norės patirti gyvenimo įdomumą ir džiaugsmą, norės keliauti pirmyn. Labai linkiu, kad atostogos būtų laikas, kai mes galime pamąstyti, susivokti, ko iš tikrųjų norime, ir eiti pirmyn su naujomis jėgomis, tikėdamiesi iš gyvenimo gerų dalykų. Nes tikrai taip yra: jei iš gyvenimo tikimės gerų dalykų, jis gerus dalykus anksčiau ar vėliau mums ir padovanoja.

– Taigi mėgautis gyvenimu yra svarbiausia ir, matyt, atostogos nėra tas pagrindinis dalykas, dėl ko žmogų apima nerimas, stresas ar liūdesys?

– Visiškai teisingai. Reikia mėgautis gyvenimu.