Polinkis nuolat mąstyti neigiamai neretai tėra įprotis, sako psichologė Sigita Petrovė. Anot jos, polinkis gali būti perimtas iš artimųjų, todėl jį galima pakeisti. „Galite padaryti tokį pratimą – pastebėti, kokios mintys dažniausiai kyla. [...] Tiesiog reikia turėti lapelį su savimi ir, kai pagaunate bet kokią neigiamą mintį apie bet ką – jus, aplinką, žmones, ekonomiką – reikia pasižymėti brūkšniuką“, – LRT RADIJUI sako S. Petrovė.

Psichologė pabrėžia, kad nereikėtų visų neigiamų minčių traktuoti kaip blogų. Kartais neigiamos mintys gali apnikti dėl susidariusios situacijos. Tuomet, S. Petrovės teigimu, žmogui reikėtų leisti paliūdėti ar išgyventi kitas emocijas, kurios jam tuo metu yra natūralios.

– Ką reiškia pozityviai mąstyti? Kuo tai skiriasi nuo problemos ignoravimo ar sunkumų nuvertinimo?

– Pozityvus mąstymas turi abu šiuos aspektus. Kartais pozityvų mąstymą sumaišome su naiviu pozityviu mąstymu. Tada automatiškai pradedame galvoti: jeigu sau kartosiu, kad viskas yra gerai, viskas bus gerai [...], bet tuo pat metu jaučiame, kad tai nėra tikra.

Pozityvus mąstymas man yra situacijų arba reiškinių traktavimas, kaip reikšmingų ir vertingų mums, mūsų gyvenimams, patirčiai. Jeigu į situaciją žiūrime kaip į svarbią ir turinčią žinutę, mus mokančią, duodančią naujų patirčių, į mūsų gyvenimą pritraukiančią naujų žmonių, galbūt pakeičiančią suvokimą, tada ta patirtis yra naudinga. Jeigu į situaciją žiūrime kaip į naudingą, ji nebėra tokia neigiama, kaip atrodė pradžioje.

– Užsiminėte apie naivų pozityvų mąstymą. Kaip atskirti, kada mąstymas yra naivus, o kada dedame pastangas, norėdami situacijoje įžvelgti teigiamų pusių?

– Kai mąstome naiviai pozityviai, jaučiame, kad kažkas yra ne taip, kažkas neatitinka: lyg situacija rodo, kad emocija turėtų būti vienokia, o mes ant viršaus, kaip kokį puodą ant galvos, užmauname pozityvų teiginį, frazę ar ką kito. Tada nepakeičiame situacijos vertinimo ir savo būsenos, bet tik deklaruojame, apsimetame, kitiems teigiame, kad viskas yra ir bus gerai.

Blogoji pozityvumo pusė galėtų būti ta, kad rimtas situacijas traktuojame labai nerūpestingai ir kartojame, kad viskas bus gerai, nors situacija reikalauja didesnio mūsų dėmesio ir pastangų ją pakeisti. Pavyzdžiui, taip būna, turint priklausomybę. Žmonės tada neigia tai, kas su jais vyksta, apsimeta, kad viskas bus gerai, jog geba save kontroliuoti. Taip pat būna sudėtingų, rimtų ligų atvejų, kai sakoma – neisiu pas gydytojus, viskas praeis, tikėsiu, kad viskas bus gerai ir viskas susitvarkys. Tokiais atvejais patys sau pakišame koją ir nesiimame spręsti situacijos tada, kai ji atsiranda. Tuomet gali kilti rimtų pasekmių.

– Turbūt dar viena gana dažna situacija mūsų kasdienybėje – kenčiančiam artimajam pasakyti – nepergyvenk, viskas bus gerai. Turbūt tokiu atveju dar labiau įskaudiname?

– Tai priklauso nuo to, kokioje būsenoje jis yra. Kai žmogus susiduria su sunkiais išbandymais, sudėtingomis situacijomis, pavyzdžiui, susijusiomis su sveikata, natūraliau leisti būti toms emocijoms, kurios tuo metu kyla. Jeigu tai skausmas, reikia leisti jį jausti. Taip pat tai reikia leisti tai jausti ir sau. Tai – natūrali reakcija.

Yra natūralūs gijimo procesai. Lygiai taip pat būna, kai, pavyzdžiui, įsipjauname ranką. Skausmas būtų signalas, kad yra žaizda. Jis reikalingas. Tol, kol žaizda užgis, mes ir jausime skausmą. Pagal tai suprantame, ar žaizda yra užgijusi.

Taip pat nutinka ir iššūkių metu. Kartais kartoti žmogui arba stengtis už ausų ištemti iš būsenos, kurioje jis dar natūraliai turėtų pabūti, yra meškos paslauga. Geriau leisti jam pačiam judėti. Kai matome, kad žmogus pradeda pats apie tai kalbėti, judėti, klausti, tada palaikyti jį ir nuraminti yra tikrai tinkama. Kol jis yra kentėjimo būsenoje, reikia pabūti šalia ir suprasti, kaip jis jaučiasi. Priimti būseną, kurioje jis yra, ir yra prasminga.

– Galbūt kentėjimo būsenoje mus dažniau išlaiko negatyvios mintys ir negatyvus mąstymas. Yra tyrimų, teigiančių, kad net trys ketvirtadaliai mūsų minčių yra negatyvios. Ko gero, labai lengva joms pasiduoti. Kodėl taip yra? Kodėl vieni yra labiau į tai linkę nei kiti?

– Persvarą į neigiamų minčių pusę galime pastebėti ir savo aplinkoje, ir savyje. Buvo daryta prielaida, kurią tyrėjai vėliau paneigė, – neigiamiau mąsto tie žmonės, kurie susidūrė su daugiau sudėtingų situacijų, iššūkių, sunkumų. Tiesiog jų gyvenimas yra sudėtingesnis. Vėliau ši išvada buvo paneigta. Labiau sietina, kad daugiau neigiamų minčių turi tie žmonės, kurių aplinkoje žmonės galvoja neigiamai. Tai gali būtų jų šeimos nariai, kolegos. [...] Paskui tai nuspalvina visa kita.

– Ar galime kaltinti tik aplinką?

– Galima ne kaltinti, bet susivokti, iš kur tai ateina. To nesuvokę, galime galvoti, kad tai yra normalu, kad taip reikia daryti, visi taip daro. Kai susivokiame, iš kur tai ateina ir kodėl mąstome negatyviai (dažniausiai ne dėl to, kad situacijos yra tokios, bet dėl to, kad esame linkę taip mąstyti), galime galvoti, ar tikrai norime ir toliau taip elgtis. Neigiamas mąstymas labai susijęs su emocijomis, kurios kyla. Kai galvojame neigiamai, jaučiamės nelabai gerai.

– Ar galima susitelkimą į neigiamas mintis vadinti mąstymo įpročiu?

– Sutikčiau, kad tai – įprotis. Jeigu pastebėtume, kiek minčių yra mūsų galvose ir kokios jos, būtume nustebę. [...] Tikrai ne kartą esu sąmoningai pastebėjusi. Buvau didžiai nustebusi: laikiau save gana pozityvia, tačiau pamačiau, kad toli gražu. Dar yra, kur stengtis – neigiamos mintys tiesiog verčiasi kūliais. Neradau tyrimo, negaliu nurodyti mokslinio šaltinio, bet sklando tokie skaičiai, kad galvoje per dieną yra 50–80 tūkst. minčių. Jeigu, kaip sakote, trys ketvirtadaliai jų yra neigiamos, tai labai daug minčių yra neigiamos. Nori ar nenori, tas mintis kartodami, patys save toliau mokome taip galvoti. Tai – užsisukantis ratas.

Geriausia [...] – pasitikrinti, kas yra mano paties galvoje. Galite padaryti tokį pratimą – pastebėti, kokios mintys dažniausiai kyla. [...] Tiesiog reikia turėti lapelį su savimi ir, kai pagaunate bet kokią neigiamą mintį apie bet ką – jus, aplinką, žmones, ekonomiką – reikia pasižymėti brūkšniuką. Dienos ar laikotarpio, kurį skiriate šiam pratimui, gale reikia pasižiūrėti, kiek brūkšniukų pridėjote. Tada pamatysite skaičių ir tendenciją. Galima skirti laiko ir paanalizuoti, kokios tos mintys. Tai – didesnis darbas su savimi, tačiau irgi vertas dėmesio.

– Ką patartumėte su tuo daryti? Kaip elgtis?

– Pirmiausia nelinkėčiau to panaudoti kaip dar vienos neigiamos minties. Reikia neišsigąsti ir nepradėti savęs kaltinti – turiu neigiamų minčių, jų yra tiek daug, ką man daryti. Į tai reikia normaliai reaguoti, nes turėti neigiamų minčių yra normalu. Daugelis mūsų jas turime ir turėsime. Tai reikia priimti kaip realybę.

Tada galime rinktis. Yra dvi strateginės kryptys. Viena – nekreipti per didelio dėmesio. Reikia tiesiog įvertinti – taip mąstau ir tai yra negatyvu. Reikia priimti, kad tai vyksta, bet nesikoncentruoti į tai. Reikia rasti daugiau dalykų, į kuriuos būtų galima nukreipti didesnį dėmesį. Reikia paieškoti vertingų momentų ir prasminių akcentų.

Kita kryptis – kai dirbame tikrai aktyviai su mintimis, kai išsigryniname, kokias mintis turime kokioje situacijoje jos kyla, ypač jeigu tai kartojasi. Tada galima bandyt jas sąmoningai pakeisti. Tai ypač svarbu, kai mintys yra įsitikinimų, nuostatų tipo, nes nuostatos yra tos mintys, kurios savyje turi labai didelį emocinį užtaisą. Labai dažnai jos turi griaunamą jėgą, ypač nuostatos ir įsitikinimai, kurie susiję su mumis pačiais – galvojame, kad mums nepavyks kažko padaryti. Jeigu turime iššūkį ar galimybę pasiekti daugiau, pabandyti kažką naujo, bet mumyse nuolat yra nuostata – nepavyks, tada nepavyko ir dabar vėl nepavyks, tada mes apribojame save ir neleidžiame sau pajudėti į priekį.

– Ar gali vieno žmogaus neigiamos mintys paveikti kitą žmogų?

– Tikrai veikia, ypač, jeigu tai yra artimas žmogus, esantis šalia. Jeigu tai nebūtų artimas žmogus, geriau su tokiu neigiamai mąstančiu žmogumi bendrauti, nes mes perimame kito žmogaus emociją ir jo mintys mus veikia.

Kadangi ne visada galime iš tos situacijos pabėgti, tenka joje būti. Emocinio krūvio irgi pasiimame, bet labai svarbu tai, ką mes patys toliau su tuo darome: kaip, išėję iš to žmogaus įtakos zonos, patys toliau būname, ar tas pačias mintis ir toliau savo galvoje sukame, ar tiesiog paliekame jas su tuo žmogumi? Tada sakome, kad situacija baigėsi, mintys liko tenai [...] Tas žmogus vis tiek kartu būna ne visą laiką. Tai reiškia, kad didelę dalį laiko galite būti patys su savimi. Jeigu galvosite teigiamai, niekas per prievartą jūsų nepavers bejėgiu ir visiškai neigiamu.

– Reikia sąmoningai stengtis atsiriboti nuo artimo žmogaus negatyvumo?

– Jeigu galima paveikti artimą žmogų, su juo kalbėtis, tada yra kitaip – galima keisti pačią situaciją, bet, jeigu žmogus yra stipriai įsikibęs į tai, kaip jis mąsto, tada geriau pasirūpinti savimi, negu likti toje situacijoje ir mintyse. Aplink neigiamų minčių yra daug ir visko pakeisti negalime, bet visą laiką esame atsakingi už tai, su kokiu jausmu, mintimis būname. Ši atsakomybė su mumis yra visada.