Anot jo, vaikai yra nuostabi kiekvieno žmogaus investicija, tačiau lyginti jų su kitais nereikia – tyrimai įrodė, kad bet kokio aspekto lyginimas išryškina būtent tai, ko stokojama.

– Esate pozityviosios psichologijos atstovas, dažnai cituojate Martiną Seligmaną, kuris teigia, kad, jei žmogus lygina save su kitais, jis praranda savivertę, ima save graužti. Kita vertus, jei nesilyginama su kitais žmonėmis ir jų pasiekimais, galima ir savo gyvenime nieko nepasiekti. Kaip, stebint kitus, ne pavydėti jiems, o motyvuoti save kažką daryti?

– Dabar tėvams vertės standartu dažnai tampa ne automobilis, drabužiai ar namo dydis, o vaikai. Vaikai – nuostabi kiekvieno žmogaus investicija. Tačiau tyrimai rodo, kad bet koks lyginimasis su kitais išryškina tai, ko stokojama. Todėl tėvai verčia vaikus pasitempti, mokytis, 80 proc. laiko skirti tiems dalykams, kuriems vaikas negabus. Taip neugdomos vaiko savybės, kurios galėtų tapti jo pranašumu. Didelė bėda yra tai, kad ir tėvai, ir vaikai neleidžia sau būti netobulais. Tiek vieni, tie kiti išsikelia sau netinkamus tikslus.

Didelė bėda yra tai, kad ir tėvai, ir vaikai neleidžia sau būti netobulais. Tiek vieni, tie kiti išsikelia sau netinkamus tikslus.

Blogiausia, kad netinkamus tikslus vaikams kelia tėvai, neatsižvelgdami į atžalų gebėjimus, norus ir polinkius. Tenkindami tėvų lūkesčius ir norus, vaikai ne ten stato kopėčias ir užlipa, kur neturėtų užlipti.

– Nuo biblinių laikų tėvams sakoma neperteikti savo lūkesčių vaikams, bet nuo pirmojo žmogaus laikų niekas nepasikeitė. Jei tėčiui ar motinai nepavyko šokti, dainuoti ar pasiekti gerų akademinių rezultatų, dažnai to norima iš vaikų.

– M. Seligmanas yra minėjęs, kad, kai gimsta vaikas, mes nelinkime jam būti bankininku ar kažkokiu turtuoliu. Mes linkime, kad jis būtų doras, garbingas, sveikas, laimingas, sąžiningas. Kartais karjera (kurios taip pat labai reikia gyvenime) užgožia žmogiškas vertybes. Žmogus gali būti labai išprusęs, bet jo emocinis intelektas – žemas.

Suprantama ir tai, kad tėvai, galvodami apie prestižines mokyklas, tikisi, kad ten bus suteikiamas ne tik geras mokslas, bet ir bus puikių mokytojų, tvyros atmosfera, kurioje ugdomos vertybės. Vaikai labai seka mokytojo pavyzdžiu, ypač moralinėmis, dorovinėmis vertybėmis. Mokytojas turi būti mokytoju iš didžiosios raidės, suteikti ne tik žinias, bet ir įkvėpti savo elgesiu.

– Kiek įtakos vaikui ar paaugliui turi tėvai ir mokytojai, o kiek bendraamžiai?

– Moksliniai tyrimai rodo, kad, vaikui atėjus į mokyklą, didžiausią įtaką jam turi bendraamžiai. Tačiau būtent mokytojas stebi, neleidžia peržengti tam tikrų ribų, nustato žaidimo taisykles. Taip vaikas mokosi bendradarbiauti, gyventi su kitais, bręsta jo savivertės jausmas, kuris svarbus kaip asmenybės ir gyvenimo pamatas.

Jei mokykloje ir santykiuose su kitais vyrauja patyčios, vaikas į pasaulį ima žiūrėti skausmo, baimės ir pykčio akimis. Jis nebegeba priimti to, kas gražu ir vystytis, nes jos energija naudojama savigynai, kerštavimui, apsaugai. Savivertė – labai pažeidžiamas dalykas, ypač vaikų. Jie dar negali patys apsiginti, todėl didžiuoju pagalbininku turi būti mokytojas.

– Kiek turime mokytojų iš didžiosios raidės?

– Nemanau, kad ypatingai daug. Rytų kraštuose sakoma, kad vidutiniškas mokytojas gerai paruošia konspektus, geras mokytojas gerai išdėsto, puikus mokytojas išmoko žinias taikyti praktiškai, o didis mokytojas tas, kuris įkvepia, sukelia žiežirbas, ugnį, sužadina smalsumą.

Brangiausia, ką tėvai ir mokytojai gali duoti vaikams, tai ūpas, optimizmas, noras spręsti problemas, optimalus prisitaikymas prie gyvenimo iššūkių, žinių siekimas ir tiesiog gyvenimas. Tai nėra paprasta, bet didžių mokytojų, atliekančių savo misiją, tikrai yra. Tai pašvęstoji profesija, nes kiekvienas mokytojas prisiliečia prie vaiko likimo.

– Ką tokie didieji mokytojai daro kitaip? Kaip jie kalba, veikia?

– Kaip sakė vienas žymus amerikiečių mokytojas, pirmiausia reikia pradėti nuo savęs. Kad mokiniai gerbtų mokytoją, pastarasis turi gerbti pats save. Mokinius reikia laikyti sau lygiais. Jei į mokinius žiūrima iš aukšto, santykis nutrūkęs. Toks vaikas gali kažką atlikti, bet ne mylėti. Meilės tokiu būdu neišsireikalausi. Vaikai be galo kūrybingi, ypač kai reikia priešintis suaugusiųjų norams ir protestuoti. Tai jie ir daro rūkymu, girtavimu, neklausymu, kitokiu kerštavimu.

– Kuris vaiko gyvenimo etapas svarbiausias? Kada formuojasi jo svajonės, išmokstama planuoti dienotvarkė?

– Visi etapai savotiškai svarbūs. Net jei iki vienerių metų amžiaus su vaiku elgiamasi tiksliai, jis laiku maitinamas, guldomas miegoti, prie tvarkos pripranta pats organizmas. Vėliau prasideda kiti etapai, kai vaikui reikia aiškinti ir rodyti viską savo pavyzdžiu.

Vaikas nepaprastai gerai atskiria veidmainystę nuo tikrų dalykų. Pavyzdžiui, kai kurios šeimos nesiskiria dėl vaikų. Tačiau jei santykiai visiškai pašliję, vaikai mato būtent tą pašlijimą. Taip daroma žala.

– Šiuolaikinė vaikų karta kitokia, ji vadinama skaitmenine, Z karta. O kaip pasikeitė tėvų karta?

– Kai matome, kuo gyvena jaunimas, suprantame, kad pasikeitėme ir patys. Arba norime pasikeisti. Tačiau ne viskas taip žavu. Perteklinis informacinių technologijų naudojimas atima daug laiko ir kitų dalykų, tokių kaip bendravimas akis į akį, fizinis aktyvumas ir pan.

Nuolatinis sėdėjimas prie kompiuterio ar televizoriaus neigiamai veikia vaiko psichiką, jo žodynas menksta. Nyksta ir natūralūs bendravimo aspektai – buvimas šalia, lietimas, apkabinimai. Be šių dalykų bendravimas nėra visavertis. Niekas negali atstoti emocinio kontakto.

– Kiek vaiko, paauglio ir net suaugusiojo sėkmę ir laimę lemia prestižinės mokyklos ar universiteto baigimas?

– Svarbu vien tai, kad, baigęs elitinę mokyklą ar universitetą, jaunuolis gali sėkmingai įsidarbinti. Darbas yra galimybė realizuoti savo energiją ir gauti atlygį. Tai be galo svarbu. Nieko nėra baisiau nei būti bedarbiu, kuris nepanaudoja savo energijos.

Tėvai turi nuojautą, kad jų vaikas, baigęs prestižinę mokyklą, tokių problemų neturės, galės lengvai panaudoti savo gebėjimus. Darbas iš tiesų yra viena sudedamųjų gyvenimo dalių. Alfredas Adleris sakė, kad gyvenimas pastatytas ant trijų pagrindinių akmenų. Pirmasis – darbas, antrasis – meilė ir ryšys su artimais žmonėmis, trečiasis – socialiniai ryšiai, bendravimas su draugais. Visi jie svarbūs.