Kaip atpažinti viliojimą ir nuo jo apsaugoti vaikus, pataria vaiko teisių gynėjai kartu su smurto prevencijos platformos „Ribologija“ bendraįkūrėje Rugile Butkevičiūte.

Stipriausia apsauga

Viliojimas – suaugusio žmogaus tikslingas bandymas užmegzti ryšį su vaiku, kad galėtų juo manipuliuoti, pelnyti pasitikėjimą ir galų gale išnaudoti.

„Nepilnamečių viliojimas yra grėsmė, kurią galime įveikti tik dirbdami kartu: tėvai, bendruomenė ir valstybė. Mums svarbu, kad kiekvienas vaikas Lietuvoje augtų saugioje, jį palaikančioje aplinkoje. Visos priemonės, padėsiančios geriau atpažinti ir suprasti, koks elgesys su vaikais yra netinkamas, labai svarbios. Kiekvienas iš mūsų galime prisidėti, kad vaikai būtų saugūs ir girdimi“, – sako socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Rita Grigalienė.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė pirmiausia pataria nepamiršti, kad stipriausia apsauga nuo grėsmių yra artimas ryšys tarp tėvų ir vaikų.

„Kai vaikas jaučia, kad gali atvirai pasidalyti savo patirtimis ir nerimu, rizika tapti manipuliacijų auka gerokai sumažėja. Kalbėkimės su vaikais ne tik apie pavojus, bet ir apie jų kasdienybę, – taip ugdomas tarpusavio pasitikėjimas, kuris tampa tvirčiausia gynyba nuo viliojimo“, – pataria I. Skuodienė.

Smurto prevencijos platformos „Ribologija“ bendrąįkūrėjė R. Butkevičiūtė pastebi, kad šiais laikais viliojimas dažniausiai vyksta internetu: socialiniuose tinkluose, žaidimų platformose ar žinučių programose. Pavojus gali slypėti ir artimoje aplinkoje: bendruomenėje, sporto klube, būreliuose: „Užmezgama draugystė ir vaikas pradeda pasitikėti tuo žmogumi. Tada prasideda, pavyzdžiui, šantažas. Dažniausiai tai seksualinis, finansinis išnaudojimas arba prekyba žmonėmis.“

Kai vaikas jaučia, kad gali atvirai pasidalyti savo patirtimis ir nerimu, rizika tapti manipuliacijų auka gerokai sumažėja.

Kaip veikia viliotojai?

Svarbiausia suprasti, kad viliojimas nėra atsitiktinis veiksmas. Tai lėtas, iš anksto suplanuotas manipuliacijos procesas. Nepilnamečių viliotojas pirmiausia siekia sukurti emocinį ryšį: rodo išskirtinį dėmesį vaikui, giria, domisi jo gyvenimu, dalijasi atseit paslaptimis, kartais net dovanoja dovanų. Tikslas – kad vaikas imtų pasitikėti suaugusiuoju labiau nei savo tėvais ar kitais artimaisiais.

Vienas iš pavojingiausių viliojimui būdingų bruožų – paslapties atmosfera. Vaikai dažnai skatinami niekam nepasakoti apie tokią „draugystę“. Tokia dinamika sukelia vaikui sumišimą, kaltę, o kartais – net iliuziją apie romantinius ar draugiškus santykius.

„Šias raudonas vėliavėles labai sunku pastebėti, nes vaikai jaučia kaltę. Tad tėvų ir kitų žmonių, esančių vaikų artimoje aplinkoje, atsakomybė – sukurti ir puoselėti ryšį su vaiku. Vaikas turi žinoti, kad gali kreiptis pagalbos, kad bus išklausytas, suprastas ir niekas jo nekaltins“, – pataria R. Butkevičiūtė.

Kaip atpažinti ir reaguoti

Vaiko teisių gynėjai kartu su platforma „Ribologija“ tėvams ir globėjams pataria: jeigu vaikas ima slapukauti, dažniau nei įprastai leidžia laiką telefone, išgyvena nuotaikų kaitą, tampa neramus arba, priešingai, pernelyg linksmas be paaiškinamos priežasties, tai gali būti ženklas, kad kas nors neįprasto vyksta jo gyvenime.

Vertėtų atkreipti dėmesį, jei atsiranda netikėtų dovanų, naujų „draugų“, apie kuriuos vaikas nenori kalbėti, arba jei keičiasi įpročiai: valgymas, miegas, mokymosi rezultatai.

Geriausia prevencija – santykio su vaiku kūrimas. Labai svarbu, kad vaikas žinotų, jog bet kokiu atveju jis gali kreiptis į tėvus ar kitus suaugusiuosius. Pokalbiai apie saugumą internete, privatumo ribas, nuotraukų dalijimosi pavojus ar net vaidmenų žaidimai, kai imituojamos rizikingos situacijos, padeda vaikui jaustis saugiau ir gebėti atpažinti manipuliaciją.

Jeigu kyla įtarimas, kad vaikas galėjo patekti į viliojimo situaciją, svarbiausia – reaguoti. Ne kaltinti vaiką, o švelniai kalbėtis, klausytis, rinkti informaciją. Svarbu kiek įmanoma greičiau kreiptis pagalbos į policiją, vaiko teisių gynėjus, psichologą.

Tik stiprindami vaikų pasitikėjimą savimi, ugdydami kritinį mąstymą ir palaikydami artimą ryšį su vaikais galime sumažinti riziką ir padėti jiems atpažinti netikrus draugus.