Kaip iš giedro dangaus

2021-uosius dauguma mūsų įsimins kaip pandemijos metus. Tačiau jie kaunietei Sigitai Gavorkienei buvo itin negailestingi. Iš medikų lūpų ji išgirdo pirmojo tipo cukrinio diabeto diagnozę. Tiesa, žodžiai skambėjo keliskart skaudžiau, nes liga buvo nustatyta ne jai, o vyresnėlei dukrai.

„Barbora persirgo kovidu, bet jos savijauta nesitaisė. Dukrą kankino troškulys, jį lydėjo dažnas šlapinimasis, silpnumas, ėmė kristi svoris. Suvedus išvardytus simptomus, „Google“ paieška rodė vieną ir tą pačią diagnozę, bet viską nurašiau kovidui. Juk gimė sveika, augo sveika, kaip ji gali susirgti cukriniu diabetu?“ – S. Gavorkienė pasakojo, kad būklei negerėjant, vyresnėlei buvo atlikti kraujo tyrimai.

Atsakymai tąsyk atkeliavo greičiau nei paprastai. Išvydusi juos, šeimos gydytoja Sigitai liepė krautis daiktus ir nusiteikti, kad ligoninėje teks praleisti daugiau laiko. Gydymo įstaigoje mergaitė iškart pateko į Intensyviosios terapijos skyrių, o Sigita su skaudama širdimi liko laukti už durų.

„Suvokiau, kad mūsų gyvenimai pasikeis, tik dar nesupratau, kaip smarkiai. Žemė slydo iš po kojų, per ašaras nieko nemačiau. Kitą dieną atėjau pas dukrą į Intensyviosios terapijos skyrių, pamačiau prijungtus aparatus ir subadytas jos rankų pirštų pagalvėles. Kai mane pasikvietė gydytoja, paklausiau, ar ši liga pagydoma. Ji man atsakė, kad dar nė vienas žmogus pasaulyje nepasveiko nuo cukrinio diabeto“, – S. Gavorkienė ėmė suprasti, kad gyvenimas nebebus toks, koks buvo anksčiau.

Apie tai, tik kitais žodžiais, buvo kalbama ir ligoninėje organizuojamose diabeto paskaitose. Į jas įtraukiami ir vaikai, ir tėvai. Pirmąją savaitę Sigitos smegenys nepriėmė jokios informacijos. Aplinkiniai ramino, kad tai natūrali reakcija, esą antrąją savaitę, atslūgus emocijoms, viskas ima dėliotis į savo vietas. Minėtas scenarijus, anot S. Gavorkienės, išsipildė. Ji suprato, kad galima verkti, tačiau galima ir bandyti kiekvienoje situacijoje ieškoti teigiamų dalykų.

Gyvena ligos ritmu

Jau beveik trejus metus Sigitos šeima gyvena cukrinio diabeto ritmu, kurį lygina su laviravimu ant lyno – vienas žingsnis ir tu gali kristi žemyn.

Suvokiau, kad mūsų gyvenimai pasikeis, tik dar nesupratau, kaip smarkiai.

„Supratingumo akcijos „Mėlynasis balionėlis“ metu viena ranka žmonės mušinėjo balioną, o kita ranka dirbo. Būtent tokia yra žmonių, sergančių cukriniu diabetu, kasdienybė. Turi nuolat kontroliuoti cukraus kiekį kraujyje, galvoti, ką dedi į burną. Tai viso gyvenimo mokslas, nes savijautai įtaką daro daugybė veiksnių – mokykla, stresas, augimas, hormonai, net pilnatis! – S. Gavorkienė pasakojo, per dvejus metus išmokusi ne tik skaičiuoti angliavandenius, bet ir planuoti laiką. – Mėgome spontaniškumą. Būdavo, susikrauname kuprines ir lekiame kur nors. Dabar turime apgalvoti kiekvieną detalę. Pirmieji metai buvo pilni iššūkių. Supratau, kad turiu planuoti viską, įskaitant ir blogiausią scenarijų. Insulinas juk gali perkaisti, jo gali pritrūkti, sensoriai gali nerodyti, kateteriai gali nusilupti. Yra tiek papildomų dalykų, kuriuos reikia apgalvoti prieš išvykstant. Todėl pas mane visada yra sukrautas atsarginis krepšelis.“

Nors propagavo gana sveiką mitybą, susirgus dukrai Sigita iš raciono išbraukė baltus miltus ir cukrų. Tiesa, namuose atsirado kitų saldėsių, kurie būtini tada, kai reikia kuo skubiau pakelti smarkiai nukritusį cukraus kiekį kraujyje.

„Padeda sultys, gurkšnis limonado, ledinukai, gliukozė ar medaus šaukštelis. Dukrai visa tai taip pabodo, kad kartais klausia, ar nebūtų galima pakeisti kuo kitu“, – kalbėjo S. Gavorkienė.

Ėmėsi svarbių pareigų

Apie cukrinį diabetą, iki kol šis nepasibeldė į šeimos namus, Sigita mažai ką žinojo. Šiandien moteris vis dar mokosi, o mokymai, anot jos, trunka 24 valandas per parą ir septynias dienas per savaitę.

„Susirgus dukrai, apie ligą ir gyvenimą su ja nieko nenutuokiau, informacijos apie ligos valdymą stoka varė į neviltį. Dabar norisi skleisti žinią, kad visuomenė kuo labiau susipažintų su pirmojo tipo diabetu, kuris mūsų gyvenime atsiranda netikėtai ir neplanuotai“, – taip pat, anot S. Gavorkienės, jos gyvenime atsirado ir klubas „Diabeto IQ“.

Pradžioje buvusi klubo savanore Klaipėdoje, šį rudenį moteris ėmėsi kitų atsakingų pareigų – trylika metų gyvavusio Kauno vaikų diabeto klubo „Svaja“ neliko, jis tapo asocijuotu klubo „Diabeto IQ“ nariu ir, kaip sako Sigita, prisikėlė naujam gyvenimui su naujais savanoriais, naujomis idėjomis ir nauju pavadinimu. Tiesa, misija ir tikslai liko labai panašūs. Svarbiausia, anot Kauno klubo vadovės, palengvinti žmonių, sergančių pirmojo tipo cukriniu diabetu, kasdienybę – padėti sergantiems vaikams ir suaugusiems integruotis visuomenėje, skatinti naudotis naujausiomis cukrinio diabeto valdymo priemonėmis, šviesti apie ligos atpažinimo požymius, ligos valdymo priemones.

„Mes turime, ką duoti, net jei sergate daugybę metų ir esate tikri, kad viską išmanote. Seminarai, mokymai apie naujas technologijas, dirbtinę kasos sistemą ir kitus dalykus, kuriuos ne visi žino. Šiandien technologijos yra stiprios, todėl sirgdami galime sau daug padėti“, – apie „Diabeto IQ“ organizaciją, vienijančią daugiau nei pusę tūkstančio pirmojo tipo cukriniu diabetu sergančių vaikų, jaunuolių ir suaugusiųjų iš visos Lietuvos, pasakojo S. Gavorkienė.

Kviečia burtis

Remiantis Higienos instituto duomenimis, praėjusiais metais pirmojo tipo cukrinis diabetas buvo nustatytas 223 vaikams ir jaunuoliams iki 18 metų, taip pat 927 suaugusiems asmenims. Lyginant su ankstesnių metų statistika, sergamumas auga, todėl, anot pašnekovės, natūraliai didėja ir bendruomenė, kuriai reikalingos žinios apie gyvenimą su diabetu.

„Sergant diabetu ypač svarbu ir naudinga priklausyti ta pačia liga sergančių bendruomenei. Liga – specifiška, kiekvieną dieną kelianti naujų iššūkių, todėl bendrystė – būtina. Mums svarbu, kad sudėtingose situacijose nesijaustumėte vieniši. Nuėję pas gydytojus, mes gauname informaciją kurios reikia, o iš žmonių, kurie susidūrę su šia liga, galime gauti patarimų, kad ir vidury nakties, nes tikrai atsiras, kas nemiega. Mes vieni kitiems ir padėjėjai, ir konsultantai, ir psichologai“, – kiekvieną nesergantį S. Gavorkienė ragino domėtis liga ir ją pažinti, o sergančius, kurie dar nėra bendruomenės nariai, kvietė būti drąsesniems ir susisiekti su Kauno „Diabeto IQ“ savanoriais.

Puiki proga susitikti – lapkričio 14-oji – Tarptautinė diabeto diena. Tądien „Cinamon“ mažiausiems ligoniukams dovanoja apsilankymą kine, o „Garsų Pasaulio įrašai“ – nuostabią „Lesės“ istoriją. Sulaukus didelio susidomėjimo, laisvų vietų į kino seansą nebeliko, tačiau visi norintys gali ateiti į susitikimą prieš „Lesę“.

„Bet kokiu atveju noriu paraginti skambinti mums darbo dienomis. Rašyti elektroniniu paštu kaunas@dia-iq.lt galite ištisą parą, – S. Gavorkienė patikino, kad išgirstas bus kiekvienas. – Svarbiausia juk bendrystė ir tikėjimas, kad po tamsios nakties išaušta šviesus rytas. Noriu pasakyti, kad gyventi galima ir su šia liga. Reikia tik išmokti įžvelgti teigiamų dalykų.“

Pagalba

Prisidėti prie klubo Kauno „Diabeto IQ“ veiklos, galite ir jūs:

Juridinis asmuo: Kauno „Diabeto IQ“ klubas,

kodas 302497002, sąsk. Nr. LT367300010122049658