Neišgelbėjome per 10 tūkst.

„Jei Lietuva COVID-19 pandemiją būtų valdžiusi kaip kitos prie Baltijos jūros esančios šalys, būtų buvę galima išgelbėti apie 12 tūkst. Lietuvos žmonių gyvybių. Deja, perteklinių mirčių Lietuvoje rodiklis pagal gyventojų skaičių – prasčiausias tarp Baltijos šalių, palyginti su visomis ES narėmis, dar prasčiau tik Bulgarijoje ir Rumunijoje“, – „Kauno dienai“ sakė Europos sveikatos ir tvarios plėtros instituto (ESTPI) ekspertas Gediminas Černiauskas.

Perteklinis mirtingumas, tai yra didesnis nei įprastas mirčių vidurkis, laikomas vienu objektyviausių rodiklių pandemijos aukų skaičiui nustatyti. ESTPI ekspertų G.Černiausko ir Romualdo Buivydo atliktas tyrimas parodė: jei mūsų valstybė būtų kovojusi su pandemija taip kaip Danija, būtume išvengę 11 862 mirčių, jei kaip Suomija – 11 331, Švedija – 10 595, Vokietija – 9 519, Estija – 5 685, Latvija – 2 176, Lenkija – 478.

Jei Lietuva COVID-19 pandemiją būtų valdžiusi kaip kitos prie Baltijos jūros esančios šalys, būtų buvę galima išgelbėti apie 12 tūkst. Lietuvos žmonių gyvybių.

Nuo COVID-19 pandemijos pradžios, palyginti su ikipandeminiais 2019 m., Eurostato duomenimis, Lietuvoje 1 mln. gyventojų registruota apie 5 tūkst. perteklinių mirčių, ir tai trečias prasčiausias rodiklis ES ir pats prasčiausias tarp ES šalių, esančių prie Baltijos jūros. Danija ir Suomija geriausiai valdė pandemiją ir 2020, ir 2021 m. ESTPI ekspertai primena, kad pirmi pandemijos metai Švedijai buvo sudėtingi, tačiau antraisiais šios šalies kovos su COVID-19 strategija buvo efektyvi, ir pagal dvejų metų rezultatus jie atsidūrė tarp lyderių.

Senosios ES narės – Danija, Suomija, Švedija ir Vokietija – praėjusių metų pradžioje sugebėjo sustabdyti mirčių skaičiaus augimą, deja, Estija, Latvija, Lenkija ir Lietuva pandemijos nesuvaldė – šiose valstybėse mirčių skaičius augo visus metus. Lietuvos rodikliai buvo prasti ir 2020 m. (ketvirta vieta nuo galo), ir 2021–2022 m. (trečia vieta nuo galo).

Štai kaip skyrėsi netekčių mastai: suminis perteklinių mirčių skaičius 1 mln. gyventojų 2021 ir 2020 m., palyginti su 2019-aisiais Bulgarijoje, prasčiausioje šiame sąraše, siekė 8 419, Rumunijoje – 5 683, Lietuvoje – 5040, o Danijoje – vos 797, Liuksemburge – 901, Suomijoje – 987. Skirtumas tarp pirmos ir paskutinės šiame sąraše – per 10,5 karto, o juk tai ne tik skaičiai – tai tūkstančiai gyvybių.

Šaltinis: Eurostato 2020–2021 m. duomenys, R.Buivydo ir G.Černiausko skaičiavimai

Kiti liko nuošaly

Nustatyta mažiau naujų širdies ir kraujotakos ligų atvejų, pacientai laiku negavo jiems reikalingo gydymo, pagerinančio savijautą ar sumažinančio nepageidaujamų kardialinių įvykių riziką.

ESTPI ekspertai G.Černiauskas ir R.Buivydas atkreipia dėmesį į dar vieną iškalbingą skaičių: per visą pandemijos laikotarpį mirusiųjų nuo COVID-19 Lietuvoje dalis siekia 47,7 proc. bendro perteklinių mirčių skaičiaus šiuo laikotarpiu.

Daugėja mirčių nuo kitų ligų laiku jų nediagnozavus, negavus reikiamos pagalbos. Lyginant mirusiųjų dėl skirtingų priežasčių skaičių, akivaizdu, kad per pandemiją gana akivaizdžiai padaugėjo mirusiųjų nuo visų, išskyrus kvėpavimo sistemos, ligų. Higienos instituto skelbiamais duomenimis, 2020-aisiais, kaip ir ankstesniais metais, dažniausia (52,7 proc.) mirties priežastis buvo kraujotakos sistemos ligos. Tačiau užpernai šios ligos nusinešė 2 039 gyvybėmis (9,8 proc.) daugiau negu ikipandeminiais 2019 m.

Situacija: pasak G.Černiausko, perteklinių mirčių Lietuvoje rodiklis, skaičiuojamas pagal gyventojų skaičių, – prasčiausias tarp Baltijos šalių, palyginti su visomis ES narėmis, dar prasčiau tik Bulgarijoje ir Rumunijoje.

Jei kalbant apie kitas ligas galima daryti tik prielaidas, kad daugiau žmonių mirė, nes per karantiną sumažėjo sveikatos paslaugų prieinamumas, tai širdies ir kraujagyslių ligų atveju tai įrodo ir Vilniaus universiteto (VU) mokslininkų tyrimas. Jame nustatyta, kad per pirmąjį karantiną sergantieji šiomis ligomis sveikatos priežiūros paslaugomis naudojosi kur kas rečiau: ambulatorinėje grandyje 2020 m. kovą–birželį apsilankymų skaičius sumažėjo 39 proc., o besikreipiančių asmenų – 22 proc. „Vadinasi, nustatyta mažiau naujų širdies ir kraujotakos ligų atvejų, pacientai laiku negavo jiems reikalingo gydymo, pagerinančio savijautą ar sumažinančio nepageidaujamų kardialinių įvykių riziką“, – pabrėžė tyrimo vadovas VU profesorius Giedrius Davidavičius.

35 proc. – tiek sumažėjo stacionarių aktyvaus gydymo paslaugų skaičius pirmojo karantino laikotarpiu.

Pirmojo karantino laikotarpiu net 35 proc. sumažėjo stacionarių aktyvaus gydymo ir 49 proc. reabilitacijos paslaugų skaičius. Pasak G.Davidavičiaus, labiausiai sumažėjo širdies chirurginio gydymo atvejų: po širdies operacijos pacientas vidutiniškai tris–penkias paras gydomas intensyviosios terapijos skyriuje, todėl, pradėjus juose gydyti COVID-19 sergančius pacientus, širdies chirurginis gydymas beveik sustabdytas.

VU tyrimo duomenimis, įvesti apribojimai asmens sveikatos priežiūros paslaugų sumažėjimą lėmė tik iš dalies: įvedus karantiną, pacientams iškilo sunkumų susisiekti ir su bendrosios praktikos gydytojais ar gydytojais specialistais, be to, ir patys pacientai, baimindamiesi užsikrėsti infekcija gydymo įstaigoje, vengė į jas vykti.

Visa tai lėmė ir mirčių skaičiaus augimą: pasak G.Davidavičiaus, lyginant mirštamumą nuo kraujotakos sistemos ligų 2019 ir 2020 m. kovo–spalio mėn., matyti, kad jis 11 proc. padidėjo pirmuoju ir 14 proc. vėlesniu karantino etapu. Taip pat padaugėjo mirties dėl širdies ir kraujagyslių ligų atvejų namuose. Ir net pagerėjus epidemiologinei situacijai nemažai pacientų kreipiasi jau būdami uždelstos sudėtingesnės būklės, tad galima prognozuoti ir prastesnes jų gydymo perspektyvas.

Atskleidė sistemos ydas

ESTPI ekspertų G.Černiausko ir R.Buivydo nuomone, išaugusios mirtys atskleidė Lietuvos sveikatos sistemos vadybos ydas. Lietuva buvo vienintelė ES valstybė, kuri 2020 m. pavasarį sustabdė paslaugų teikimą daugelyje ligoninių.

Politinė nuostata, kad COVID-19 pacientus pirmiausia pradėjo gydyti didžiųjų miestų ligoninės, lėmė tai, kad jau porą metų sutrikdytos planinės paslaugos sergantiems onkologinėmis, širdies, kraujagyslių ir kitomis lėtinėmis ligomis didžiosiose ligoninėse, o rajonų ir regionų ligoninės drauge su slaugytojais lieka kaip reikiant nepanaudotos.

Problema: R.Buivydo nuomone, išaugusios mirtys atskleidė Lietuvos sveikatos sistemos vadybos ydas.

Europos šalys, kuriose sveikatos sistemoje dirba daugiau žmonių, sugebėjo per pandemiją išgelbėti ir daugiau gyvybių. ESTPI ekspertai atkreipia dėmesį į tai, kad šalių atsparumą pandemijai lėmė ne tik gydytojų, bet ir visų sveikatos sektoriaus darbuotojų skaičius. Per COVID-19 pandemiją ypač svarbus buvo slaugytojų, jaunesniojo medicinos personalo, informacinių technologijų specialistų vaidmuo. Lietuva išsiskiria gydytojų gausa, tačiau šalyje nėra skiriama pakankamai dėmesio kitų profesijų darbuotojams rengti ir įdarbinti, tai ir buvo svarbu per pandemiją.

Lietuva stengėsi pagal galimybes ir supratimą, kaip valdyti naują situaciją.

R.Buivydo ir G.Černiausko įsitikinimu, ir dabartiniai nei medicinine, nei ekonomine logika nepagrįsti rajonų ligoninių uždarymo planai tik demotyvuoja medikus, o tai dar labiau sunkina krizės valdymą. Tai, kad tenka kelis mėnesius laukti gydytojo konsultacijos, rodo, kaip netvarus atsakas į pandemijos iššūkius sutrikdė ir pirminių sveikatos priežiūros įstaigų ir poliklinikų darbą. Be to, nukreipus visų visuomenės sveikatos specialistų pastangas į draudimų kūrimą ir įgyvendinimą, buvo apleistas visuomenės švietimas, susirgimų atsekamumas, pagalba labiausiai pažeidžiamiems gyventojams. Tai lėtino ir imunizacijos tempus.

ESTPI ekspertų nuomone, Sveikatos apsaugos ministerija per dvejus pandemijos metus buvo iš esmės nusišalinusi nuo pandemijos valdymo. Ministerijoje nėra net specializuoto skyriaus, operatyviai sprendžiančio pagrindinius jos valdymo iššūkius, dauguma ministerijai pavaldžių ir už pandemijos valdymą atsakingų įstaigų neturi vadovų arba yra reorganizuojamos, regioninis pandemijos valdymas deleguotas didžiųjų miestų ligoninėms, kurios neturi nei regioninio valdymo patirties, nei vadybinių išteklių problemoms spręsti, nepanaudojamas savivaldybių vadybinis potencialas.

Šaltinis: Eurostatas

Nemokame gyventi sveikai

Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas VU prof. Algirdas Utkus sako nelinkęs kaltinti, kad mirčių padidėjimą būtų lėmusios ženklios klaidos, susijusios su pandemijos valdymu.

COVID-19 buvo naujas dalykas ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui,  daugybės mirčių neišvengė Italija, Ispanija, Jungtinė Karalystė ir JAV – išsivysčiusios, didelį ekonominį ir mokslinį potencialią turinčios šalys. „Lietuva stengėsi pagal galimybes ir supratimą, kaip valdyti naują situaciją“, – vertina A.Utkus.

Žinoma, dar viena priežastis, kodėl COVID-19 pandemijos metu nepavyko išsaugoti daugiau gyvybių, – vakcinuotų asmenų dalis. Statistikos departamento analitikai atkreipė dėmesį į tai, kad daugiau nei pusė perteklinių mirčių fiksuota dar iki masinės vakcinacijos. Per pandemiją iš viso mirė 16 tūkst. asmenų, bent mėnesį iki mirties užsikrėtusių ir sirgusių COVID-19. Iš jų 13 tūkst. mirties liudijime paminėta COVID-19, o 8 tūkst. mirties liudijime ši liga nurodyta kaip pagrindinė mirties priežastis. Iš tų 8 tūkst. žmonių 7 tūkst. mirė neskiepyti arba nebaigę vakcinacijos kurso.

Labai akivaizdu – yra didelis slaugytojų trūkumas, tai labai reikšminga, nes jų vaidmuo tik didėja, nes jie – arčiau žmonių ir gali padėti suprasti susijusius su sveikata klausimus.

O gal tikrai pandemija mus retino labiau, nes lietuvių sveikata, palyginti su kitomis ES valstybėmis, jau seniai labai bloga, tą pastebėjo ir sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys.

A.Utkus primena, kad Lietuvos gyventojų sveikatos būklė kelerius metus iki pandemijos po truputį gerėjo, tačiau COVID-19 šių gerų tendencijų vektorių pakreipė žemyn. 2020 m. užregistruotas didelis mirtingumas, o vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė, palyginti su ikipandeminiais 2019 m., sutrumpėjo vienais metais ir keturiais mėnesiais.

„Dėl pandemijos, tikėtina, sulėtėjo pažanga ligų prevencijos srityje, nes buvo sutrikdytos prevencinės lėtinių ligų ir vėžio programos, niekur nedingo ir ilgalaikės neišspręstos problemos, kaip neaktyvus naudojimasis sveikatinimo priemonėmis, netolygiai paskirstomi žmogiškieji ištekliai, silpna pirminė sveikatos priežiūros grandis, netolygi specializuotos sveikatos priežiūros paslaugų kokybė“, – vardija A.Utkus.

Algirdas Utkus: Labai akivaizdu, kad yra didelis slaugytojų trūkumas, tai labai reikšminga.

Vis dėlto Europos Komisija 2021 m. sveikatos būklės Lietuvoje apžvalgoje pabrėžia, kad didelis mūsų šalies gyventojų mirtingumas ir sveikatos būklė daugiausia susiję su elgsenos rizikos veiksniais. Prie tokios išvados prieita suskaičiavus, kad beveik pusę mirčių Lietuvoje galima susieti su elgsenos ir aplinkos rizikos veiksniais, įskaitant mitybą, tabako ir alkoholio vartojimą, mažą fizinį aktyvumą.

A.Utkus primena, kad, Pasaulio sveikatos organizacijos teigimu, sveikatą ir gyvenimo trukmę apie 50 proc. lemia gyvensena, maždaug po 20 proc. aplinkos, darbo sąlygos ir genetiniai veiksniai ir tik apie 10 proc. – sveikatos priežiūra ir medicininės priemonės. Tad iš dalies patys galime kontroliuoti savo sveikatos būklę ir gyvenimo trukmę. Vienas iš kertinių dalykų – visuomenės švietimas, mokymas nuo mažų dienų. Valstybės finansuojamų visuomenės švietimo, profilaktikos programų yra, bet, A.Utkaus vertinimu, jų populiarinimas turėtų būti stipresnis.

Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas pripažįsta, kad Lietuvos sveikatos sistema, žinoma, turi problemų, žmonės ne veltui skundžiasi. Jis tikisi, kad, jei pavyks sėkmingai sudėlioti ir įgyvendinti žadamą jos reformą, tai turėtų pagerinti situaciją. „Gydytojų turime pakankamai, nors yra tam tikrų netolygumų, ypač regionuose. Tačiau labai akivaizdu – yra didelis slaugytojų trūkumas, tai labai reikšminga, nes jų vaidmuo tik didėja, nes jie – arčiau žmonių ir gali padėti suprasti susijusius su sveikata klausimus“, – pabrėžia A.Utkus.

O kol politikai jau dešimtmečius žada esmines sveikatos sistemos reformas, o dalis lietuvių – nuo artimiausio pirmadienio pradėti gyventi sveikai, uždegame žvakeles ant vis naujų kapų. Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje 2020 m. mirė beveik 43,6 tūkst., tai 5,3 tūkst. (per 13 proc.) daugiau negu 2019-aisiais. 2021 m. netekčių 47,9 tūkst., tai 4,4 tūkst. (10,1 proc.) daugiau negu 2020-aisiais Pernai mirčių Lietuvoje skaičius buvo didžiausias po nepriklausomybės atkūrimo.