Lietuvos gydytojų sąjunga skelbia, kad artimiausiu metu vaistai Lietuvos gyventojams ne pigs, o brangs, medikai bus vis sunkiau prieinami. Kuo remiantis platinami tokie teiginiai, kuo jie pagrįsti? Apie tai – pokalbis su Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentu Kauno medicinos universiteto profesoriumi Liutauru Labanausku.

– Lietuvos gydytojų sąjunga vėl grasina streiku. Prieš ką rengiatės protestuoti?

– Nauja sveikatos apsaugos sistemos reforma pradedama ignoruojant Lietuvos teisės aktus. Gydytojai yra prieš tokią reformą ir atsisako prisiimti atsakomybę už jos pasekmes. Priimtas šalies Vyriausybės nutarimas "Dėl sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programos patvirtinimo" reformą palaimina, todėl mums savo protestą belieka išreikšti kraštutine priemone – streiku.

– Ar Lietuvos gydytojų sąjunga pasisako prieš reformą?

– Ji reikalinga, ją kurdami bendradarbiavome su Sveikatos apsaugos ministerija, į daugelį mūsų pastabų buvo atsižvelgta. Tačiau dabar mūsų keliai išsiskyrė, nors siekiai – tie patys. Tai medicinos paslaugų ir įkainių optimizavimas, vaistų kainų mažinimas ir kai kurie kiti.

– Sveikatos apsaugos ministerija ir Vyriausybė būtent to ir siekia. Su kuo nesutinkate?

– Vyriausybės patvirtintas medicinos paslaugų tinklo optimizavimo planas, jį įgyvendinus, nieko neduos. Tai nėra reforma. Tai tik gydymo įstaigų pavadinimų skaičiaus mažinimas, jas sujungiant ir daugiau nieko nekeičiant. Mūsų nuomone, paslaugų tinklo optimizavimas yra paslaugų teikimas tik ten, kur to reikia, jų nedubliuojant, taupant valstybės lėšas. Siekiant šio tikslo pirmiausia būtinas ekonominis įvertinimas. Sakoma, kad tai padaryta, bet skaičių ir išvadų niekas nematė. Niekas neapskaičiavo ir būsimų ligonių srautų bei gydytojų darbo krūvių. Nebeteikiant kai kurių paslaugų kai kuriose ligoninėse ligonių nesumažės. Jų srautai turės būti nukreipti kita linkme.

– Ką siūlo Lietuvos gydytojų sąjunga?

– Pirmiausia reikia sugrupuoti ligonius pagal sergamumą ligomis, numatyti, kur jomis sergantieji gydysis. Gali būti, kad viena ar kita gydymo įstaiga nepajėgs priimti visų ligonių. Sakoma, kad procesas iki balandžio susireguliuos savaime. Būtent tam mes kategoriškai prieštaraujame, ligonių ir gydytojų negalima paversti eksperimentiniais gyvūnėliais. Jau šiandien akivaizdu: jei Kauno Raudonojo Kryžiaus ir 2-osios klinikinių ligoninių kai kurios paslaugos dubliuojasi, būtina vienoje šių gydymo įstaigų jų atsisakyti. Nesant tokių įrodymų ir jungiant šias ligonines konfliktas užprogramuotas. Mes siūlome atlikti išplėstinę ekonominę pertvarkos vertinimo analizę ir tik tada imtis veiksmų.

– Tačiau juk remtasi Pasaulio banko ekspertų išvadomis ir rekomendacijomis. Mes visais atvejais lygiuojamės į pažangias pasaulio šalis, sekame jų pavyzdžiu.

– Sveikatos apsaugos ministerija iš Pasaulio banko ekspertų išvadų išrinko tik tuos teiginius, kuriais galima pateisinti planuojamą reformą. Kai kurie teiginiai yra ginčytini. Pavyzdžiui, teigiama, kad ligoninių ir lovų pas mus yra per daug, bet į bendrą skaičių įtrauktos ir slaugos lovos. Tai yra ne tas pats, kas aktyviam ligonių gydymui skirtos lovos daugiaprofilinėse ligoninėse. Tokių pas mus netgi trūksta. Antra vertus, niekur nėra tokių kriterijų, pagal kuriuos pas mus ligoninės skirstomos į tris lygius: respublikines, regionines ir rajonines. Pasaulyje yra universiteto ligoninės, Skandinavijoje – daugiaprofilinės. Ir mums reikia eiti tuo keliu. Dviejų universiteto ligoninių mūsų šalyje pakanka, kitos jas papildytų, bet funkcijų nedubliuotų. Reikia apibrėžti universiteto ligoninės statusą, nustatyti, kokio lygio – tik aukščiausio ar visų trijų – paslaugas ji teiks. Būtų logiška, jei žemesnio lygio paslaugas universiteto ligoninės teiktų tik mokymo tikslais. Neracionalu, kad Lietuvoje yra net septyni neurochirurgijos centrai, kai Švedijoje – tik du, kai gyventojų ten tris kartus daugiau nei Lietuvoje.

– Reforma siekiama, kad be darbo nestovėtų brangi įranga, kad ten, kur mažai ligonių, skyriai būtų uždaryti.

– Jų uždarymas turi būti pagrįstas ekonominiais apskaičiavimais. Mums lėšų trūksta pirmiausia todėl, kad neturime savanoriškojo sveikatos draudimo.

– Kas šiais sunkiais laikais galėtų draustis?

– Absoliučiai visi. Nežinia, kiek tai kainuotų. Draudimas kontroliuotų gydymo įstaigas, nesudarytų sutarčių su septyniais neurochirurgijos centrais.

– Argi šių funkcijų negali atlikti ligonių kasa?

– Gali, bet neatlieka, nors ligonių kasose yra duomenų apie ligonių ir gydytojų srautus. Matyt, niekas joms nekelia šių užduočių. Dabar daroma tik popierinė reforma: ligoninės sujungiamos, kad Europos Sąjungai įrodytume, kad jų sumažėjo, o realiai niekas nesikeičia. Gal labiau apsimoka, kad gydytojai specialistai pas ligonius važiuotų, o ne visi ligoniai – į vieną gydymo įstaigą. Universiteto ligoninėje dirbančio gydytojo, atvykusio į rajono ligoninę pakonsultuoti ligonių, kvalifikacija tikrai nesuprastėtų. Dabar sveikatos apsaugos ministras vežimą pastatė prieš arklį. Pertvarkos organizatoriai negali priversti savivaldybių sujungti sveikatos priežiūros įstaigų, o ligoninių – uždaryti kai kuriuos skyrius. Vadinasi, jokio realaus teisinio mechanizmo reformai įgyvendinti ministerija neturi.

– Jūs kritikuojate ir vaistų kainų mažinimo politiką. Kodėl?

– Vaistų kainų mažinimo planas, rašant tik bendrinį vaistų pavadinimą, atsigręš prieš ligonius. Jie patys turės rinktis vaistus. O kas atsakys už tai, jei, pavyzdžiui, vaiką išbers dėl šalutinių vaisto medžiagų? Gydytojai žino, kurie vaistai kuriam ligoniui tinka geriausiai, juolab kai jis serga ne viena liga ir galima vaistų sąveika. Vaistų grupavimas pagal ligas yra didžiausias absurdas ir dėl kitų priežasčių. Pavyzdžiui, kraujospūdžiui mažinti yra gal dešimties grupių vaistų. Bus kompensuojami tik patys pigiausi. O jeigu jie netiks? Už tinkamus ligonis turės primokėti daug daugiau nei iki šiol. Taip Sveikatos apsaugos ministerija dalį išlaidų perkels ant ligonių pečių, o atsakomybė už gydymą netinkamais vaistais teks niekuo dėtiems gydytojams. Pagaliau kam bebus reikalingi vaistų receptai? Ligonis nueis į vaistinę, ten jam parodys vaistų lentelę, ir tegul renkasi! Gydytojų sąjunga, gindama savo narių teises ir pareigas, atsisako prisiimti atsakomybę už ligonių savigydą. Sveikatos apsaugos ministerijos Vaistų prieinamumo gerinimo plano nuostatos, neleisiančios skirti konkretaus preparato, prieštarauja pačiam gydymo suvokimui ir paneigia mūsų, šios srities profesionalų, reikalingumą. Tik gydytojai ir patys pacientai yra atsakingi už gydymo rezultatus, o galimybės šią atsakomybę deleguoti vaistininkams nėra. Kas prisiims atsakomybę už vaistų sukeltas nepageidaujamas pasekmes pacientams? Šis klausimas lieka atviras iki pirmo teisinio ginčo.

– Kaip jūs siūlote mažinti vaistų kainas?

– Yra daugybė būdų tai padaryti, tačiau pas mus šioje srityje klesti aukščiausias korupcijos lygis. Ligonių kasos gali paveikti vaistų firmas, reikalaudamos mažinti kainas, kai skiriama daug jų vaistų. Gali tikrinti gydytojus, kad farmacininkai jų nepapirkinėtų. Tačiau siekiant šių tikslų reikia dirbti: tikrinti, skaičiuoti, pagrįsti faktus patvirtinančiais dokumentais. Ir visai nesvarbu, kiek uždirba farmacininkai. Svarbu kas kita: kad sergančiam žmogui būtų gerai.

– Ir gydytojams? Juk jūs ginate medikų interesus?

– Gydytojų sąjunga kovoja dėl gydytojų atlyginimų, neleidžia jų mažinti. Tačiau mums svarbu ir tai, kas padengs tą lėšų skirtumą, kurio šiemet pritrūks? Visi žinome, kad šiemet Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas bus maženis beveik penktadaliu. Gydytojai nesutinka padengti biudžeto deficito jų atlyginimų sąskaita. Belieka išeitis – mažinti medikų darbo apimtis arba pripažinti, kad toli gražu ne visos paslaugos yra nemokamos. Pavyzdžiui, latviai paskelbė, kad valstybė nemokės už reabiltaciją, ligų prevenciją, bet tai kelia didesnio sergamumo grėsmę. Latvijos gydytojų sąjunga su tokia reforma taip pat nesutinka.

Lietuvos gydytojų sąjunga vienintelė pripažįsta, kad jau dabar ligoniai padengia didžiulę dalį sveikatos priežiūrai skirtų išlaidų, pirkdami medicinos priemones, mokėdami už kai kuriuos tyrimus ir panašiai. Politikai turi tai pripažinti, bet bijo. Valstybė turi prisiimti visą atsakomybę ir prisiminti, kad valstybinės gydymo įstaigos bankrutuoti negali.

Lietuvos gydytojų sąjungos sprendimas

Lietuvos gydytojų sąjungos taryba priėmė sprendimą dar kartą kreiptis į Vyriausybę dėl sveikatos apsaugos reformos, vaistų prieinamumo plano ir farmacijos įstatymo nuostatų neefektyvumo. Valdininkai teigia, kad valstybė sutaupys šimtus milijonų litų, tačiau nutyli, jog tuos milijonus teks sumokėti gydytojams ir jų pacientams. Tai paneigia deklaracijas, kad Lietuvoje sveikatos apsauga yra nemokama. Siekdama apsaugoti konstitucinę visuomenės teisę į nemokamą gydymą Lietuvos gydytojų sąjunga verčiama griebtis kraštutinių priemonių ir rengtis streikui.