Du žinomi tandemai

"Lietuvos mikrochirurgijos pradžia susijusi su dviem tėvo ir sūnaus tandemais – Mečislovu ir Kęstučiu Vitkais bei Algimantu Jonu ir Rimtautu Marcinkevičiais", – sako mikrochirurgas Saulius Špokevičius, pats vos keleriais metais vėliau nei Vitkai ir Marcinkevičiai ėmęsis mikrochirurginių operacijų. Tokių, kai smulkiausias kraujagysles, nervus tenka siūti po ploniausią siūlelį. Operacijų, kurios neįmanomos be mikroskopo. Knygoje "Lietuvos plastinė ir rekonstrukcinė chirurgija" S.Špokevičius aprašė nelengvą šių sričių pradžią.

Pasak knygos autoriaus, visoje Sovietų Sąjungoje mikrochirurgija pirmiausia atsirado ten, kur dirbo "vienas jaunesnis aktyvus chirurgas, ieškantis savo identiteto, ir vyresnysis kolega, paprastai vadovaujantis institucijai, – mokslinis vadovas". Chirurgų tėvo ir sūnaus tandemai atitiko šį modelį.

Plastinė ir rekonstrukcinė chirurgija sovietinėje Lietuvoje gimė kiek anksčiau nei mikrochirurgijos sritis. 1967 m. Vilniaus kosmetologijos gydykloje (vėliau tapusioje Estetinės plastinės chirurgijos centru) įkurta chirurginė operacinė. Pasak S.Špokevičiaus, šį gydyklos padalinį galima vadinti pirmuoju oficialiu plastinės chirurgijos skyriumi sovietmečio Lietuvoje. Nei mikrochirurgo, nei plastikos chirurgo specializacijos ir pareigybių tuo metu dar nebuvo. Nosies, ausų, raukšlių ir kitas veido estetines, plastines operacijas dažniausiai atlikdavo chirurgai stomatologai ir otorinolaringologai. Kaip pastebima knygoje, tuo metu "stomatologai ieškojo grožio, otorinolaringologai – ir funkcijos". Buvo atliekamos ir krūtų operacijos.

Siūdavo valu, ašutais

Staiga ateina kažkokie piemenys, jauni berniukai, turintys ryšių su užsieniu ir kitokį požiūrį, ir jie pretenduoja daryti sudėtingas operacijas. Tuo metu visi iš jų tyčiojosi.

Mikrochirurgijos kaip atskiros šakos užuomazgos šalyje ėmė rastis XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje. Pašnekovo žodžiais, suvokimą apie tai, kas ta mikrochirurgija ir kokia ji turėtų būti, tiek M.Vitkus, tiek kitas chirurgas, beveik iš karto pasukęs į plastinę ir rekonstrukcinę chirurgiją, Bernardas Eimaitis parsivežė iš JAV, lankęsi ten panašiu metu – 1975–1978 m., vėliau ten lankėsi ir A.J.Marcinkevičius. Galima sakyti, kad šie chirurgai buvo privilegijuoti – juk tuo metu, gilaus sovietmečio sąlygomis, daugelis Sovietų Sąjungos piliečių apie viešnagę JAV galėjo tik pasvajoti. Abiem chirurgams buvo leista aplankyti plačiosios sovietinės tėvynės šaltojo karo priešininkėje gyvenančius artimus gimines. Viešnagę JAV abu lietuviai išnaudojo ne tik bendrauti su giminėmis, susipažinti su kapitalistiniu pasauliu už storos geležinės uždangos, bet ir lankytis klinikose, gilintis į naujausius plastinės chirurgijos ir mikrochirurgijos metodus, parsivežti tokių instrumentų ir medžiagų, kokių tuometėje plačiojoje tėvynėje nebuvo. Juk skirtumas tarp JAV ir sovietinės chirurgijos pasiekimų tuo metu buvo didžiulis.

"Sovietų Sąjungos chirurgai, trūkstant tinkamų medicininių siūlų, siūdavo ir žvejybiniu valu, ir arklio uodegos ašutais. Sovietmečiu viskas buvo griežtai suskirstyta: čia – ortopedija traumatologija, čia – širdies chirurgija. Tačiau nei mikrochirurgijos, nei plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos kaip atskirų šakų nebuvo. Trūko visko: instrumentų, priemonių, pinigų. Kauno chirurgai kovojo su Vilniaus, širdies chirurgai – su kitų sričių chirurgais. Ir staiga atsiranda sritis, kuri veržiasi užimti kažkieno kito vietą, – pasakojo S.Špokevičius. – Staiga ateina kažkokie piemenys, jauni berniukai, turintys ryšių su užsieniu ir kitokį požiūrį, ir jie pretenduoja daryti sudėtingas operacijas. Tuo metu visi iš jų tyčiojosi."

Pasakojo kaip apie stebuklą

Grįžęs iš JAV A.J.Marcinkevičius kolegoms ir studentams apie mikrochirurgiją pasakojo kaip apie stebuklą – kad prisiuvamos ne tik rankos, bet ir pirštai, naudojant mikroskopą prisiuvamos milimetrinės kraujagyslės. Pasak S.Špokevičiaus, A.J.Marcinkevičius turėjo ypač geras sąlygas plėtoti mikrochirurgiją – vadovavo Vilniaus universiteto Probleminės širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijai, chirurgu tapo ir jo sūnus R.Marcinkevičius. Tačiau, kaip rašoma knygoje "Lietuvos plastinė ir rekonstrukcinė chirurgija", po kelių nepasisekusių eksperimentų, atliekant šunims letenų transplantacijas, mikrochirurgija VU laboratorijoje buvo užmiršta.

Mikrochirurgijos idėja degė M.Vitkus. JAV susipažinęs su audinių persodinimo galimybėmis, grįžęs iš JAV, visiems apie tai pasakojo. M.Vitkų ypač domino odos plastinės ir odos persodinimo operacijos. Jis tapo vienu iš rekonstrukcinės chirurgijos pradininkų Lietuvoje.

8-ojo dešimtmečio pabaigoje tėvas ir sūnus Vitkai nuvyko į Maskvos mikrochirurgijos centrą, kur buvo atliktos pirmosios sėkmingos pirštų prisiuvimo operacijos. Knygoje S.Špokevičius rašo: "Centre būta ir kuriozų: kaip prisimena K.Vitkus, vienas iš mikrochirurgų nežinia kodėl buvo paprašytas net užrakinti mikrochirurginius instrumentus, kad "svečiai iš Pribaltikos" per daug jais nesusidomėtų. Tačiau svečiai nebuvo vien tik spoksotojai ir nelaukė dovanų iš Maskvos: dėl M.Vitkaus ryšių ir personalijų buvo gaunama ir instrumentų, ir operacinių mikrochirurginių siūlų, atsiųstų vokuose iš JAV, buvo "pramuštas" ir operacinis mikroskopas dirbti ir praktikuotis su eksperimentiniais gyvūnais."

Netikėjo kolegų sėkme

Eksperimentai vyko Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, kurioje tuo metu dirbo tėvas ir sūnus Vitkai. Ligoninės palėpėje jie buvo įkūrę laboratoriją. M.Vitkus sugebėjo gauti eksperimentams būtiną operacinį mikroskopą, kitų priemonių. Pasak S.Špokevičiaus, kartu tėvu ir sūnumi čia eksperimentavo ir chirurgai Mindaugas Minderis, Zigfridas Dermeikis, ir vėliau politiku tapęs Juozas Olekas. "Buvo atliekamos inkstų persodinimo operacijos laboratorinėms žiurkėms (...). Suprantama – sėkmingai atlikus tokias operacijas miniatiūriniams gyvūnams, pirštų replantacijos galimybė ir sėkmė yra neabejotina. Ir štai po daugelio klinikinių bandymų buvo atlikta pirmoji sėkminga nykščio, vėliau ketvirto ir penkto pirštų bloko replantacija. Skeptikai ir artimiausi kolegos kraujagyslių chirurgai dažnai nė neįsivaizduodavo, kaip tai gali būti atliekama", – rašo S.Špokevičius.

Žinias apie kolegų atliktas pirmąsias sėkmingas mikrochirurgijos operacijas kiti chirurgai, medikai neretai sutikdavo be entuziazmo. Knygos autorius pastebi, kad jauniems entuziazmu degusiems chirurgams dirbtinai buvo sukuriama įvairiausių kliūčių, kolegos kalbėjo net atvirai pašiepdami ar nepalankiai atsiliepdami apie "visiškai nereikalingą ir beprasmį pirščiukų prisiuvinėjimą", kurie "vis vien nefunkcionuos", o tam bus išleista labai daug lėšų, visada taip trūkstamų "svarbesnėms" chirurgijos šakoms".

Vis dėlto tai nenuslopino jaunų chirurgų entuziazmo. Tuo metu pradėtos atlikti ir audinių persodinimo operacijos. Pasak S.Špokevičiaus, daugumos visų pirmą kartą Lietuvoje atliktų mikrochirurginių transplantacijų autorius buvo K.Vitkus: "Jis ne tik pats viską atlikdavo iki galo, bet ir niekada nenuleisdavo rankų, jei įvykdavo kraujagyslių trombozė: kartais dešimtis valandų praleisdavo prie savo operuoto ligonio."

Oficiali mikrochirurgijos pradžia Lietuvoje – 1982 m. Tais metais Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninėje įkurtas Rekonstrukcinės mikrochirurgijos skyrius. Jam vadovauti paskirtas M.Vitkus, pirmaisiais gydytojais tapo K.Vitkus, M.Minderis, J.Olekas, vėliau prisijungė Z.Dermeikis, V.Klimas, S.Špokevičius. Šio teigimu, M.Vitkui sovietinėje Lietuvoje pavyko įkurti tokį skyrių ir įteisinti naują sritį tik dėl nepaprasto sugebėjimo nepasiduoti spaudimui, suderinti ir gauti įvairių dalykų, dėl žemaitiško užsispyrimo, net įkyrumo.

"Tėvo ir sūnaus Vitkų sukurtas Rekonstrukcinės mikrochirurgijos skyrius tapo lyderiu ne tik visoje Sovietų Sąjungoje, bet ir Rytų Europoje", – įsitikinęs pašnekovas.

Pats S.Špokevičius prisipažįsta mikrochirurgiją pasirinkęs dėl to, kad jam buvo užkirstas kelias tapti širdies chirurgu. "Aš labai norėjau būti širdies chirurgu. Studijuodamas mediciną Vilniaus universitete, jau nuo trečio kurso asistuodavau operacijose. Ketvirtame penktame kurse  darydavome mažyčiams šuniukams šuntavimus. O prie operacinio stalo asistuoti tekdavo labai retai, mums retai kada buvo leidžiama net žaizdą susiūti. Ir tuo metu M.Vitkus man pasiūlė prisijungti prie jo vadovaujamo Rekonstrukcinės mikrochirurgijos skyriaus kolektyvo", – pašnekovas teigė Vitkams jaučiantis dėkingumą už tai, kad galėjo daryti karjerą mikrochirurgijos srityje.

Vitkų šeimos epocha

S.Špokevičiaus teigimu, XX a. 8–9 dešimtmečiai buvo Vitkų šeimos epocha: "M.Vitkus iš sūnaus Kęstučio padarė Mocartą. Tik tikrasis Mocartas buvo daromas muzikos genijumi nuo antrų trečių gyvenimo metų, o Kęstutis mikrochirurgijos Mocartu – nuo 30-ies. Tėvas Kęstutį uždegė ir privertė išmokti mikrochirurginės technikos, kuris baigęs mokslus jau buvo ėmęs dirbti ortopedu-traumatologu."

Pašnekovo žodžiais, K.Vitkus atliko daug sudėtingiausių mikrochirurginių rekonstrukcinių operacijų ir sutelkė būrį entuziastų, kurie neretai patys iš jo mokėsi. "Pradžia buvo sunki. Mes, jauni chirurgai, trejus ketverius paoperavę, jau sugebėjome susiūti tai, ko nesugebėjo vyresni. Pavyzdžiui, arterijas, kurių diametras – 1 mm. Tai buvo didelis techninis iššūkis, tam reikėjo virtuoziškumo. 1983–1984 m. Kęstutis pirmas Lietuvoje įvedė į mikrochirurgiją atraumatinę (nesukeliančią traumų) techniką. Dabar Lietuvoje daugmaž visi taip operuoja, o tais laikais tai buvo naujovė. K.Vitkaus dėdė gyveno JAV ir atsiųsdavo profesinės literatūros. Tada mes pirmą kartą pamatėme, kaip gražiai galima atlikti operacijas, kaip gražiai susiūti žaizdą, o ne palikti žaizdas kruvinas, neplautas, nuteptas jodu, – palygino S.Špokevičius. – Ir mes pakeitėme visos chirurgijos požiūrį į atraumatinę mediciną. Tai buvo visa epocha. Mes atėjome kaip toks jaunimas, kuris kėlė baimę visiems: ortopedams, net širdies ir kraujagyslių chirurgams. Širdies ir kraujagyslių chirurgija, iki tol buvusi flagmanu, buvo šiek tiek nustumta į šoną. Atėjome mes – berniukai, kurie pradėjome prisiūti pirštus, galūnes. Mes ir patyčių patyrėme – nebuvome laikomi rimtais chirurgais."

Virtuozas: kolegų teigimu, K.Vitkus mikrochirurgijos Mocartu tapo savo tėvo M.Vitkaus pastangomis. Asmeninio archyvo nuotr.

Kolegos kalbėjo net atvirai pašiepdami ar nepalankiai atsiliepdami apie „visiškai nereikalingą ir beprasmį pirščiukų prisiuvinėjimą“, kurie „vis vien nefunkcionuos“, o tam bus išleista labai daug lėšų.

Pašnekovo žodžiais, tuomet, jauniems mikrochirurgams pradėjus atlikti sėkmingas nervų ir sausgyslių susiuvimo operacijas, traumų patyrę žmonės pradėjo prašyti, kad atlikti tam tikras operacijas juos siųstų pas mikrochirurgus, o ne pas ortopedus-traumatologus. "Tada mes darėme didelius dalykus. O paskui vėl viskas pradėjo stagnuoti, kai prasidėjo ir iškilo estetinė chirurgija, kai visa tai nuėjo komercine kryptimi ir toliau eina. Ir Kaune, ir Vilniuje taip buvo. Visa profesūra pradėjo užimti postus universitete, universitetinėse ir privačiose ligoninėse, ir taip jie uzurpavo viską: ir mokslą, ir praktiką, – pasak S.Špokevičiaus, taip susiformavo medicinos klanas. – Dabar daug dalykų pasikeitę į gera, bet yra likę visko. Dabar kiekvienas chirurgas gali operuoti, ir operuoti galima bet kur: ir Vilniuje, ir Kaune, ir Palangoje. Tik operuok, gerai dirbti niekas neuždraus."

S.Špokevičius pastebi: šiais laikais itin išpopuliarėjusi plastinė chirurgija, kai kurias šiai sričiai priskiriamas procedūras perima dermatologai. "Deja, kūno grožio kultas dažnai užgožia individo intelektinį ir dvasinį vystymąsi. Tas kultas, matyt, paveikia ir jaunus chirurgus. Dabar ateina plastinę ir rekonstrukcinę chirurgiją baigę jauni žmonės ir sako: noriu apgamus gydyti ir poodinius riebalinius audinius šalinti. Chirurgijos studentai nelabai veržiasi ir į užsienį. Nelengva ir ten patekti, ir išlaikyti didžiulį darbo krūvį, ypač JAV", – tendenciją įvardijo mikrochirurgas, pats ne kartą stažavęsis JAV.