Liaudies medicinos žinovai tvirtina, kad stipriai soduose, daržuose, pamiškėse ir miškuose išplitusi garšva – vitaminų, mikroelementų ir kitų organizmui naudingų ir reikalingų medžiagų lobynas. Šio augalo lapuose gausu baltymų, vitamino C ir A, kalcio, kalio, geležies, vario, mangano, mineralinių druskų, obuolių ir citrinos rūgšties, šaknyse – eterinių aliejų ir kt.

Teigiama, kad garšva chemine sudėtimi artima žmogaus kraujo sudėčiai. Tad ją galima vartoti be didesnių apribojimų. Tiesa, ji turi kraujospūdį mažinantį poveikį, tad nereikėtų piktnaudžiauti esant žemam kraujo spaudimui.

Šiam augalui priskiriama daug gydomųjų savybių. Garšvą patariama vartoti gydant inkstų, šlapimo pūslės, skrandžio ir žarnyno, kepenų, kvėpavimo takų ir kitokius sutrikimus. O viduramžių didikai bei vienuoliai juo gydė podagrą. Neatsitiktinis ir garšvos lotyniškas pavadinimas – Aegopodium podagraria.

Maistui tinkami jauni garšvos lapeliai. Juos galima valgyti žalius, virtus, troškintus. Garšvų mėgėjai sako, kad paraugintais ar marinuotais jų lapeliais galima būtų nustebinti išrankiausius gurmanus.

Salotos „Pavasario vitaminai“

Reikės:

geros saugos garšvų,

kelių šviežių agurkų,

ryšelio ridikėlių,

svogūnų laiškų,

petražolių,

dviejų virtų kiaušinių,

grietinės.

Gaminimas:

Žalumynus, agurkus ir ridikėlius kruopščiai nuplaukite ir supjaustykite, suberkite susmulkintus kiaušinius, pasūdykite ir sumaišykite su keliais šaukštais grietinės. Į salotas dar galima įdėti nedaug pienių ir nuplikytų dilgelių lapelių. Skanaus!