Gydytoja Jadvyga Dobrovolskaitė-Tiknienė šimtmečio jubiliejaus, kurį neseniai paminėjo jos artimieji, nesulaukė. Garsi pediatrė, pedagogė, dvasios inteligentė, vokiečių okupacijos metais organizavusi Kaune slaptas medicinos studijas, šį pasaulį paliko prieš dešimtį metų.

Rizikavo savo gyvybe

J.Tiknienės jaunesnis brolis Algirdas, Lietuvoje visų žinomas kaip Tėvas Stanislovas, apie savo sesę sakė taip: „Apvaizda davė man ją. Tai didžioji dovana man nuo kūdikystės iki brandos. Ji ėjo per pasaulį, pakeldama ne tik mane, bet ir daug daug kitų.“

Pakeldama – vadinasi, padėdama. Pavyzdžiui, mažasis Algirdukas vaikystėje tingėjo mokytis, buvo prastas mokinys, o štai atkaklioji sesė Jadvyga ilgainiui įskiepijo jam meilę mokslams. Ne kartą ji, padėdama kitiems, smarkiai rizikavo savo likimu.

Gabią Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studentę, būsimą medikę J.Dobrovolskaitę, profesorius Jurgis Žilinskas pakvietė dirbti į universiteto Anatomijos katedrą. Studentei teko garbė dalyvauti balzamuojant mūsų didvyrių S.Dariaus ir S.Girėno palaikus, o vokiečių okupacijos metais jauna gydytoja (diplomą ji gavo 1936 m.) su profesoriumi Kazimieru Baršausku organizavo Technikų kursus. Jų priedangoje (okupantai universitetą uždarė ir leido rengti tik felčerius) jaunimui buvo dėstomas VDU Medicinos fakulteto kursas.

Pasak sportinių šokių trenerės ir gydytojos Jūratės Norvaišienės, J.Dobrovolskaitė-Tiknienė tai darė rizikuodama savo saugumu ir gyvybe. Tarp jos studentų buvo garsiais medikais tapę Donata Stukaitė, profesoriai Vacys Sadauskas, Elena Stalioraitytė.

Mama vaikų akimis

„Mama labai brangino šeimą, tradicijas, lavinimą. Ji labai mylėjo savo vyrą – net jam mirus mes švęsdavome tėvų vestuvių metines, kitas šeimos šventes. Būdama vaikų gydytoja ir dirbdama nuo ryto iki vakaro, kad viena išlaikytų vaikus, mama rasdavo laiko mums lavinti. Aš su sese Birute ir broliu Kęstučiu lankėme baseiną, mokėmės groti pianinu. Mama važiuodavo į visas varžybas, kai aš plaukdavau“, – prisiminė jauniausias J.Tiknienės sūnus Vytautas, žinomas gydytojas onkologas, kuris su seserimi Birute ir broliu Kęstučiu pasirinko medicinos studijas.

Pasak J.Tiknienės dukters Birutės, mama mėgo poeziją, baletą, muziką, pati dainuodavo įvairias arijas iš operų. Jos prašymu tokia muzika skambėjo jai mirus, šermenyse. Gyvenimo pabaigoje J.Tiknienės regėjimą suniokojo glaukoma, tačiau ir pusiau apakusi ji lankė paskaitas apie kompozitorius, koncertus.

Turėjo Dievo dovanų

Buvusi J.Tiknienės studentė Ona Gasparkienė pusę amžiaus dirbo su savo buvusia anatomijos dėstytoja.

„Tai buvo nuostabi asmenybė ir dėstytoja – ji net 104 semestrus dėstė anatomiją Kauno medicinos ir Kūno kultūros institutuose. J.Tiknienė turėjo daug Dievo dovanų – gebėjo puikiai perteikti studentams žinias, bendrauti su žmonėmis, mokėjo užjausti, padrąsinti, laiku pasakyti gerą žodį ir niekada nekelti savęs aukščiau kitų“, – teigė O.Gasparkienė.

Anot žinomos praeityje plaukikės, o dabar plaukimo trenerės Birutės Užkuraitytės-Statkevičienės, jai teko laimė būti J.Tiknienės studente.

„Ji mus, studentus, mokė ne tik anatomijos, bet ir kaip elgtis visuomenėje. Būtent ji išmokė mus giedoti studentų himną, užrašiusi jo žodžius lentoje. Mes, plaukikai, laikėme ją plaukikų motina. Jos sūnus Vytautas pasiekė Lietuvos rekordą, kuris gyvavo 10 metų“, – priminė B.Užkuraitytė-Statkevičienė.

Paliko ryškius pėdsakus

Kaip prisimena buvusi Kauno medicinos instituto Anatomijos muziejaus vedėja Angelė Rudžianskaitė, 1936 m. pradėjus veikti institute įrengtam krematoriumui, jame už palaikų kremavimą buvo atsakinga J.Tiknienė.

Ji buvo viena iš Anatomijos katedros darbuotojų, kurie vokiečių okupacijos metais išsaugojo unikalią Anatomijos muziejaus preparatų kolekciją. Muziejaus preparatams gaminti tarpukariu galėjo būti atiduoti vaikų ir suaugusiųjų prieglaudose mirę asmenys, mirę iki gyvos galvos nuteistieji, o įvedus mirties bausmę – ir pirmas dujų kameroje miręs žmogus.

Į klausimą, koks didžiausias rūpestis slėgė gyvenime jos pečius, sulaukusi garbaus amžiaus gydytoja atsakė: „Didžiausias rūpestis – kaip pokariu, kai dar nebuvo viešojo transporto, per dešimt minučių nueiti iš vienos darbovietės į kitą. Mat vienu metu, kai trūko gydytojų, dirbau net penkiose įstaigose.“

J.Tiknienė tvirtai įėjo į Lietuvos medicinos istoriją, kurią pati iš dalies ir kūrė.