Sušlubavo širdis

Vienas pavyzdžių – ligonių, sergančių prieširdžių virpėjimu, gydymas: neretas vartoja senuosius vaistus, kurie ne visuomet apsaugo nuo insulto, tačiau dėl sveikatos sistemos lėšų taupymo politikos nauji brangesni vaistai ligoniams sunkiai prieinami, nesvarbu, kad daug efektyviau saugotų nuo komplikacijų.

Mindaugas Valiauga eina 82-uosius. Kadais jis buvo Radijo komponentų gamyklos vieno iš skyrių viršininkas, o dabar dienas, kurias pradeda nuo mankštos, leidžia namie. Kada sutriko širdis, nė nebepamena, sako, gal jau buvo išėjęs į pensiją. Į gydytojus jį privertė kreiptis iki 200 mm/Hg pašokęs kraujospūdis. Dėl to vaikščiojo į polikliniką, gydytojai vis keitė vaistus, tačiau nepavyko pasiekti, kad kraujospūdis taptų normalus.

Gydytojai nustatė ir kitą ligą – prieširdžių virpėjimą, išrašė varfarino – vaisto, kuris reguliuoja kraujo krešėjimą. Mindaugas pasakoja, kad kas mėnesį tekdavo atlikti kraujo tyrimus. O jie vis rodė, kad blogai – kraujas nekreši taip, kaip turėtų. Gerdavo tai vieną tabletę, tai kelias, bet tyrimai vis tiek buvo blogi.

Vyras sako, kad gydytojai siūlė jam naujesnių vaistų, bet tuomet jie nebuvo kompensuojami. Jam, pensininkui, jų kaina tuomet buvo per aukšta, tad vyras pasiliko su senesniais vaistais.

Kartą Mindaugas atsibudo ligoninėje. Paaiškėjo, kad namie staiga prarado sąmonę, ir, kol jį vaikai surado, praėjo bemaž dvi paros. Tuomet ligoninėje jis praleido apie porą savaičių, o namo parvyko su naujų kraujo krešėjimą reguliuojančių vaistų receptu. Paaiškėjo, kad juos ligonių kasos jau kompensuoja, tad ligoniui tenka primokėti apie 10 eurų.

"Dabar geriu tuos vaistus. Nereikia nei kas mėnesį tikrintis, nei eiti pas gydytoją", – sako Mindaugas.

Krešėjimą reguliuoti būtina

"Nauji vaistai kompensuojami tik tiems ligoniams, kurie, vartodami senuosius kraujo krešėjimą reguliuojančius, apie 35 proc. laiko nepasiekia tikslinio krešėjimo rodiklių. Vadinasi, šiems žmonėms gresia 35 proc. rizika arba patirti insultą, arba nukraujuoti", – sako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytojas, šeimos gydytojas Vitalijus Morozovas ir priduria, kad, statistiškai žiūrint, tai gal ir nėra didelė problema, tačiau pacientas nenori net 1 proc. rizikuoti – jis turi būti tikras, kad vaistai saugo nuo sunkių komplikacijų.

Kraujo krešėjimą reguliuojančių vaistų privalo vartoti žmonės, kurie serga prieširdžių virpėjimu. Tai neritmiškas prieširdžių susitraukimas, kai prieširdžiai virpa tankiau nei įprastai, todėl kraujas iš jų nepašalinamas taip, kaip turėtų būti, ir ima formuotis krešuliai. Jie su krauju gali nukeliauti į bet kokią organizmo vietą, kur patenka arterinis kraujas: į kojas, rankas, inkstus, blužnį. Dėl to ligoniui gali tekti amputuoti galūnes. Jei užsikemša inkstų kraujagyslės, gali prireikti hemodializės. Vis dėlto dažniausiai krešulys pasiekia smegenis ir ten užkemša kraujagyslę. Kraujotakos netekusi smegenų dalis žūsta per kelias minutes. Kasmet insultą patiria 10–12 tūkst. Lietuvos gyventojų, prieširdžių virpėjimas yra paplitusi liga – ja serga apie 3 proc. suaugusiųjų, o rizika susirgti yra kas ketvirtam vyresniam kaip 40 metų.

Tam, kad prieširdžių virpėjimu sergantis ligonis nepatirtų insulto, jam skiriami kraują skystinantys vaistai – jie reguliuoja, kad kraujas intensyviai nekrešėtų ir nesusidarytų krešulių. Tačiau jei tie vaistai veikia per stipriai, ligonis gali nukraujuoti.

Nustatyti dozę sunku

Daugelį metų ligoniams, kaip ir M.Valiaugai, buvo skiriamas prieš beveik 70 metų išrastas varfarinas. Nors šis vaistas daugeliui išgelbėjo gyvybę, gydytojas V.Morozovas teigia galįs ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti pacientus, kuriems nereikia keletą kartų per metus keisti jo dozės.

"Dažniausiai dozę reikia keisti vasarą, mat žmogus ima valgyti daugiau daržovių – gauna daugiau vitamino K, o varfarinas slopina nuo vitamino K priklausomų krešėjimo faktorių sintezę. Žiemą, kai žmonės valgo mažiau daržovių, vaisto reikia mažiau", – teigia medicinos specialistas.

Varfarino poveikis labai greitai gali pasikeisti – stabdęs krešėjimą, staiga gali nebestabdyti ir, atvirkščiai, be to, jis reaguoja ne tik su maisto produktais, bet ir su kai kuriais kitais vaistais. Dėl šios priežasties ligoniai turi kas mėnesį atvykti į gydymo įstaigą, kad jiems būtų atlikti kraujo tyrimai ir pagal jų rezultatus koreguojama vaisto dozė.

"Jei pavyksta greitai pasiekti norimą kraujo krešumą, varfarinas yra puikus vaistas, tačiau jei ne, procesas tampa labai brangus ir laiko, ir sveikatos, ir pinigų požiūriu", – teigia gydytojas.

Vaisto dozė yra unikali kiekvienam ligoniui. Gydytojas turi pacientę, kuriai tik iš dešimto ar vienuolikto karto pavyko pritaikyti varfarino dozę, – nuo pradinės ji buvo padidinta net penkis kartus. Tai pavyko pasiekti tik per beveik du mėnesius, taigi, beveik visą tą laiką ji galėjo patirti sunkių komplikacijų.

Yra alternatyvų

Pagal dabar galiojantį sveikatos apsaugos ministro įsakymą, jeigu gydytojams per šešis mėnesius nepavyksta pasiekti, kad paciento kraujas tinkamai krešėtų, t.y. 35 proc. tyrimų yra blogi, arba per tris pirmus gydymo mėnesius gaunami kritiniai rodikliai, kai pacientui dėl vaistų perdozavimo reikalinga skubi pagalba, tuomet jam galima kompensuoti naujuosius geriamuosius antikoaguliantus. Šie vaistai į rinką buvo pateikti 2010-aisiais. Dabar šalyje yra keturi šios grupės skirtingų kompanijų vaistai.

Kai buvo išrasta ši vaistų grupė, pasaulio medikai įvykį pavadino vienu didžiausių pastarojo dešimtmečio farmacijos mokslo laimėjimų. Mat naujieji geriamieji antikoaguliantai veikia kraujo krešėjimą daug stabiliau nei varfarinas, ir, jeigu pacientas neužmirš jų išgerti, gydytojai gali būti garantuoti, kad jo kraujas krešės taip, kaip tikimasi.

"Norimas rezultatas su naujaisiais vaistais pasiekiamas išgėrus pirmąją tabletę – nereikia ieškoti savos dozės", – tvirtina V.Morozovas.

Svarbu ir tai, kad, jei naujuosius geriamuosius antikoaguliantus vartojančiam žmogui reikia kokios nors intervencijos, pavyzdžiui, operacijos, užtenka, kad jis neišgers vaistų porą dienų, o varfarino reikia nevartoti daug ilgiau, po to atlikti kraujo tyrimą ir įsitikinti, ar ligonis per operaciją nenukraujuos.

Jei pavyksta greitai pasiekti norimą kraujo krešumą, varfarinas yra puikus vaistas, tačiau jei ne, procesas tampa labai brangus ir laiko, ir sveikatos, ir pinigų požiūriu.

Pasak V.Morozovo, daugeliui pacientų labai svarbu, kiek kartų jie turės lankytis pas gydytoją. Jauni net nekalba apie varfariną, jie nelaukia, kada ligonių kasos kompensuos, perka vaistą patys, nes jiems brangiau atsieina važinėti pas gydytoją ir tikrintis. Be to, jie nenori laukti, kol bus pakankamai blogų rodiklių, nes nenori nė dienos rizikuoti nukraujuoti arba patirti insultą.

Yra ir tokių pacientų, kurie negali atvykti kas mėnesį į gydymo įstaigą, nes nevaikšto arba turi suvokimo problemų, nevisiškai atsakingai geria vaistus. Jiems sunku suprasti, kodėl šiandien reikia išgerti vieną tabletę, o po svaitės – dvi. Naujieji antikoaguliantai jiems labai supaprastintų gydymą.

Beje, jei ligonis pavėluoja atlikti tyrimą numatytu laiku, laiko skaitiklis, kada jam galima skirti naujuosius antikoaguliantus, ima suktis iš naujo – vėl tris mėnesius reikia daryti tyrimus ir žiūrėti, ar bus pakankamai blogų rezultatų. Tokia tvarka visiškai netinka dirbantiems žmonėms, ypač tiems, kurie daug keliauja.

Daugiau keistų apribojimų

"Nepaisant to, kad lėtinį prieširdžių virpėjimą nustato ir gydo šeimos gydytojai, tam, kad pacientas galėtų gauti kompensuojamųjų naujųjų antikoaguliantų, privalome jį siųsti pas kardiologą, – sako V.Morozovas. – Ir ne tam, kad kardiologas skirtų vaistą, o tam, kad pacientas gautų kompensuojamąjį."

Kardiologas pirmą kartą gali išrašyti vaistą tik mėnesiui, tik tada dar dviem – tokia tvarka. Tik po to ligonis gali kreiptis į šeimos gydytoją, kad tęstų gydymą minėtu vaistu.

"Taigi, dvi nereikalingos kardiologo konsultacijos. O juk pas kardiologus sunku patekti ligoniams, kuriems iš tiesų reikia jų pagalbos. Ligonių kasos tikisi taip apriboti naujųjų antikoaguliantų skyrimą ir sutaupyti, bet ar sutaupo?" – klausia gydytojas.

Prieširdžių virpėjimas insulto riziką padidina 5–6 kartus. Maždaug ketvirtadalis žmonių, kuriuos ištinka išeminis insultas, numiršta per mėnesį, dar 25 proc. – per metus. Iš likusių gyvųjų apie 60 proc. lieka neįgalūs ir yra priklausomi nuo aplinkinių, jiems išsivysto paralyžius, kalbos, regos sutrikimai, jie tampa priklausomi nuo aplinkinių. Daugelio tyrimų duomenimis, vos penktadalis darbingo amžiaus asmenų, persirgusių galvos smegenų insultu, grįžta į darbą, kiti lieka našta visuomenei. To būtų galima išvengti, jei žmonės, sergantys prieširdžių virpėjimu, būtų laiku ir tinkamai gydomi. Problema ta, kad geriamieji naujos kartos antikoaguliantai yra brangesni už varfariną. Vis dėlto visose ES šalyse, išskyrus Rumuniją, šie inovatyvūs vaistai kompensuojami, nes yra ne tik efektyvūs, bet ir taupo sveikatos sistemos lėšas.