Ar Lietuva verčiama priiminėti nenaudingus sprendimus

Lietuvos laisvosios rinkos instituto
asocijuotasis ekspertas

Pasiklausius diskusijų Lietuvoje bei pasiskaičius visuomenės nuomonių apklausas, galima pastebėti, jog labai plačiai paplitęs manymas, kad Europos Sąjunga ir jos biurokratai neva nuolat verčia Lietuvos politikus priimti mūsų šaliai nenaudingus sprendimus. Tai kokį nors privalomą reikalavimą reikia įvesti, tai kokią biurokratinę instituciją įkurti ar ką nors uždrausti. Pavyzdžių būna įvairių, ir atrodytų, jog Briuselis tampa pagrindiniu mums nenaudingų, bet kažkieno sumanytų priemonių šaltiniu. Tačiau ar iš tiesų Europos biurokratai mums nuolat primeta nenaudingus sprendimus ir varžo mūsų laisvę patiems spręsti savo ir savo šalies reikalus?

Dalis tiesos

Kaip dažniausiai būna, kiekviena tokia „tiesa“ ar mitas turi tam tikrą dalį tiesos. Iš tiesų Lietuva, stodama į ES, įsipareigojo priimti ir įgyvendinti joje galiojančias bendras teisės normas. Ne visos iš šių normų ir privalomų reikalavimų vienareikšmiškai naudingos Lietuvos ekonomikai ir jos gyventojams. Pavyzdžiui, kai kurių importo muitų padidinimas ar griežti reikalavimai produktų kokybei, ūkininkavimui iš tiesų kainuoja vartotojams, kuriems produktų kaina kol kas dėl mažesnių pajamų daug svarbesnė nei Danijos ar kitų turtingiausių ES šalių gyventojams. Tokių pavyzdžių yra, nes sprendimai Briuselyje priimami ne tik Europos Komisijai pasiūlius, bet ir ilgai derantis visoms Sąjungos valstybėms, kurių atstovai siekia, kad bendrai nustatomi reikalavimai būtų kuo artimesni galiojantiems jų šalyje. O kompromisai tuo ir pasižymi, jog dažnai turi prisitaikyti kiekviena šalis.

Nemokame naudotis

Tačiau pasižiūrėjus atidžiau, kaip priimami sprendimai ES ir apskritai ką mes įgijome tapę ES nariais, galime tvirtai teigti, jog daugelis neapgalvotų ar mums nenaudingų sprendimų atsiranda dėl mūsų pačių nesugebėjimo ar nenoro tinkamai pasinaudoti Sąjungos teikiamomis galimybėmis. Kuo remiantis taip galima sakyti?

Pirmiausia reikia pažymėti, jog galimybės laisviau prekiauti, keliauti, studijuoti, dirbti kitose ES šalyse jau keletą metų teikia naudą, dažnai tiesiogiai apčiuopiamą, daugumai Lietuvos gyventojų. Sparčiai auganti mūsų šalies ekonomika taip pat yra dažniausiai mūsų dalyvavimo didžiulėje ES rinkoje rezultatas. Dažnai pamirštama, jog ES – tai pirmiausia bendra rinka, kurioje lengviau prekiauti ir dirbti. ES nesikiša į tokias svarbias kiekvienos šalies vidaus sritis kaip švietimas, sveikatos apsauga ar socialinė parama arba tai rūpi tik tiek, kiek tai susiję su žmonių judėjimu tarp valstybių narių.

Valiuta neriboja

Žinoma, čia gali kilti klausimas dėl euro įvedimo ir Lietuvos nacionalinės valiutos lito atsisakymo. Sakoma, jog nacionalinė valiuta yra ne tik suverenios šalies simbolis, bet ir svarbi savarankiškos pinigų politikos priemonė, ir ES mus verčia viso to atsisakyti. Žinoma, stodama į ES ir pasirašydama stojimo sutartį Lietuva įsipareigojo ateityje prisidėti prie pinigų sąjungos ir įsivesti vieningą valiutą. Tačiau dažnai pamirštama, jog praktiškai pinigų politikoje tai neatneš jokių naujų apribojimų mūsų sprendimams. Jau daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje veikia valiutų valdyba, kuri reiškia lito susiejimą su užsienio valiuta, ribotas centrinio banko ir tuo labiau politikų galimybes manipuliuoti pinigų politika. Beje, jau keletą metų ta užsienio valiuta, su kuria susietas litas, yra euras. Ir būtent tokią pinigų politiką galima laikyti vienu iš sėkmingiausių ekonominių reformų Lietuvoje sprendimų, dėl kurių buvo sudarytos sąlygos sparčiai stabilizuotis kainoms ir augti žmonių pasitikėjimui pinigų politika. Todėl įsivesdami eurą mes tik įtvirtintume dabar jau veikiančią politiką. Taip pat ne Sąjungai ar Europos Komisijai reikia, kad turėtume subalansuotą biudžetą ar kuo mažesnę valstybės skolą. Tai pirmiausia naudinga mums patiems.

Kaltina primetimu

Vis dėlto, pereinant nuo to, kuo Lietuvai naudinga narystė ES, prie to, kaip atsiranda įvairūs kaltinimai dėl Briuselio primetamų taisyklių, reikėtų atkreipti dėmesį į dar porą dažnai nepastebimų dalykų. Dažnai tie suvaržymai, kuriais kaltinama ES, yra mūsų pačių sugalvojami neapgalvotai perimant Sąjungos direktyvas ir jas įgyvendinant Lietuvoje arba tiesiog priskiriant ES tokius dalykus, su kuriais Sąjunga ir jos institucijos menkai susijusios. Daug kam atrodo, jog Briuselyje kuriamos taisyklės automatiškai įsigalioja visose Sąjungos šalyse. Tačiau iš tikrųjų daugumą bendrų taisyklių, vadinamų direktyvomis, kiekviena šalis perkelia pritaikydama savo sąlygoms ir pasirinkdama tinkamiausias priemones bendrai sutartiems tikslams – pašalinti apribojimus teikti vieną ar kitą paslaugą kitose šalyse, mažinti aplinkos taršą ir pan. Šito direktyvų pritaikymo Lietuvoje metu ir atsiranda įvairių apribojimų, kuriuos mes patys sugalvojame. Tokių pavyzdžių nuolat daugėja, pradedant viešųjų pirkimų taisyklėmis ir baigiant farmacijos ar kitų veiklų reguliavimu. Kitaip sakant, dažnai mes patys „perlenkiame lazdą“, nors ir teisiname tokias priemones ES normomis.

Įvairi praktika

Kitas dažnas reiškinys – rodymas į ES tais atvejais, kai kalbama ne apie Sąjungos taisykles, o apie atskirų Sąjungos narių praktiką. Sakoma, jog visoje Europoje taikomas nekilnojamojo turto mokestis, todėl reikia jį įvesti ir Lietuvoje. Daug kam atrodo, jog tai ES verčia mus įvesti tokį mokestį, nors Sąjunga visiškai jo nereguliuoja. Dažnai net nesistengiame įsigilinti, ar tai, ką daro kitos šalys, iš tiesų įpareigoja daryti ES, o tuo labiau ar tai iš tiesų yra gera praktika, tinkamiausia Lietuvai.

Tokie dalykai nėra būdingi vien Lietuvai. Jau seniai pastebėta, kad ir kitų šalių politikai dažnai mėgsta kaltinti ES įvairiais nepopuliariais sprendimais, o populiarius prisiskirti sau. Tačiau dažniausiai neapgalvotų ar žalingų sprendimų priežasčių reikia ieškoti kiekvienos, galbūt ne savos, bet kitos valstybės politikoje ir jos institucijų veikloje, o ne viskuo kaltinti Briuselį.