Į juvelyrinių dirbinių parduotuvę einu su juodais storais akiniais, kad nieko nematyčiau, teigia brangakmenių specialistų konferencijos organizatorius Arūnas Kleišmantas. Jo teigimu, pasaulį jau seniai užvaldė perdirbti deimantai, o tikrųjų deimantų daug daugiau turi vyrai nei moterys.

„Yra metodų, kaip perkristalizuoti iškastą rusvą, pilką, juodą, visai nepatrauklų akmenėlį. Neperdirbtas jis tinkamas tik grąžtų ar stiklų rėžtukų gamybai. Tokių deimantų yra pilna. Galite pasižiūrėti į savo įrankius ir pastebėsite – vyrai deimantų turi daugiau nei moterys. Jos net nežino, kad vyrai jų turi daugiau. Tokį deimantą pradėjo perkristalizuoti, jį padaro bespalvį, su lazeriais išpjausto intarpus. Jį padaro gražų, bet jo vertė lieka ta pati, kaip rasto akmenėlio“, – LRT RADIJUI sako brangakmenių ekspertas dr. A. Kleišmantas.

Rugpjūčio 26–30 d. Lietuvoje vyksta 34-oji tarptautinė gemologijos konferencija. Anot jos organizatoriaus, viena iš priežasčių, kodėl gemologijos mokslininkai susidomėjo mūsų šalimi, – Lietuvoje randamas gintaras.

– Lietuvoje tokio masto konferencija rengiama pirmą kartą. Kodėl pasirinkta būtent Lietuva ir koks konferencijos tikslas?

– Ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse, šiame regione, tokio masto konferencija rengiama pirmą kartą istorijoje. Tokia tarptautinė gemologijos konferencija, kuri dabar yra 34-oji, kitą kartą Lietuvoje galės vykti po maždaug 70 metų.

– Kas yra gemologija ir kodėl ji svarbi?

– Gemologija yra mokslas apie brangiuosius mineralus. Tai – geologijos atšaka, bet ji susijusi su fizika, chemija, kristalų fizika, kristalų chemija. Žinoma, šis mokslas apima ir istoriją, menotyrą, ekonomiką. Pirmiausia tai yra mokslas, kuris pritaikytas vartotojiškai [juvelyrikos – LRT.lt] pramonei, siekiančiai naujų brangiųjų mineralų, jų savybių, šlifavimo formų naujovių atskleidimo. Iš mokslinės pusės svarbiausia, ar tai yra natūralus, ar dirbtinis mineralas. Siekiama atskleisti visus falsifikatus, klastotes. Tai – pagrindinė mokslininkų užduotis.

– Ką sako Jūsų patirtis – ar yra daug brangakmenių klastočių?

– Į juvelyrinių dirbinių parduotuvę einu su labai storais juodais akiniais, kad nieko nematyčiau.

– Klastojimo mastas – didžiulis?

– Tarp ten parduodamų papuošalų galima rasti gal kelis procentus tikrų brangakmenių.

– Visa kita – klastotės?

– Nevadinkime to klastotėmis. Yra įvairių metodų, kuriuos naudojant perkristalizuojami, paveikiami brangakmeniai, pakeičiamos jų spalvos, savybės. Jos padaromos kitokios, nei buvo gamtinės. Jeigu akmens unikalios gamtinės savybės yra tokios, kad jis yra skaidrus, gražios spalvos, tai, be abejo, jis tampa brangakmeniu. Jis žavi ir žavės visais laikais.

Žinoma, toks akmuo yra brangus ir turi savo vertę. Tačiau, paėmus pilkšvą pliažo akmenėlį, galima pritaikyti įvairius metodus – pakaitinti, paveikti spinduliuotėmis, aukštu slėgiu ir t. t. Taip akmuo perkristalizuojamas, užliejamas stiklais, vašku, lazeriu išpjaustomi intarpai, jie vėl užliejami stiklu. Metodų yra daugybė ir viskas būna labai gražu.

– Kai viską taip pasakojate, atrodo, kad galėtumėte drąsiai pagaminti deimantą.

– Manęs asmeniškai deimantai nebežavi. Liūdna, bet jau visą pasaulį užkariavo paveikti, dirbtiniai deimantai. Konferencijoje Vilniuje dalyvauja daugiau kaip 60 mokslininkų, delegaciją sudaro apie 90 mokslininkų iš 30 valstybių, bet bus tik keli pranešimai apie deimantus. Karštligė jau praėjo. Deimantų buvo intensyviai ieškoma prieš 30–40 metų.

Yra metodų, kaip perkristalizuoti iškastą rusvą, pilką, juodą, visai nepatrauklų akmenėlį. Neperdirbtas jis tinkamas tik grąžtų ar stiklų rėžtukų gamybai. Tokių deimantų yra pilna. Galite pasižiūrėti į savo įrankius ir pastebėsite – vyrai deimantų turi daugiau nei moterys. Jos net nežino, kad vyrai jų turi daugiau. Tokį deimantą pradėjo perkristalizuoti, jį padaro bespalvį, su lazeriais išpjausto intarpus. Jį padaro gražų, bet jo vertė lieka ta pati, kaip rasto akmenėlio.

– Gemologams Lietuva, ko gero, įdomi būtent dėl gintaro. Ar yra dar kokių nors kitų?

– Susirinkę konferencijos delegatai, taryba visada svarsto, kur bus kita konferencija. Jeigu tarp jų yra delegatas, kuris gali reprezentuoti šalį, jis turi informuoti apie ypatingas naujienas, naujus brangakmenių tyrimo rezultatus arba supažindinti su tuo, ką įdomaus šalis galėtų parodyti.

Šie žmonės atvyksta iš labai toli: Kanados, Jungtinių Amerikos Valstijų, Australijos, Japonijos, Grenlandijos, Arabų Emyratų, Pietų Afrikos – iš viso pasaulio. Jau nekalbu apie Europą – mūsų namai ir žmonės čia pat. Visi jie nori kažką pamatyti. Reikia, kad turėtume, ką parodyti.

Gintaras žavi savo nuostabia spalva, galimybėmis rasti inkliuzus. Gintarai atspindi 45–50 mln. metų istoriją. Jų gausu šiame krašte – Mažojoje Lietuvoje. Gintaras keliauja po visą pasaulį, bet jie gauna tik dalelytes, o čia galima pamatyti jų pilnus maišus.

– Taip, jų galima pamatyti tikrai labai daug, tačiau, nuvykus į tą pačią Neringą, dažnai matome, kad ant prekystalio tarp gintarų (matosi ir plika akimi) padėti spalvoti plastmasės gabaliukai. Ar tai reiškia, kad žmonės juos perka, manydami, jog tai – gintaras? Negi pirkėjai neturi bendro supratimo, kas tikra, o kas – ne?

– Kaip žmonės perka gintarą, taip perka ir bet kokį kitą neva brangakmenį iš parduotuvės. Dažnai būna gražiai parašytas jo pavadinimas. Gausu falsifikatų, bet visi tiki, kad brangakmeniai tikri, ir džiaugiasi, jog randa didelę nuolaidą. Su gintaru yra lygiai taip pat – jeigu yra pinigai, verslas, įdomu, patrauklu, kodėl nepadaryti, kad tas neva gintaras būtų be galo pigus, bet jį vis tiek būtų galima parduoti už tiek, kiek nori?