Link arabų pasaulio

Mokykloje D. Milašiui labai patiko socialiniai mokslai – dalyvauti debatuose, prisidėti prie diplomatinių konferencijų organizavimo, išbandyti įvairių Jungtinių Tautų (JT) modelių formatus. Būtent per juos D. Milašius prisilietė prie politinių krizių simuliacijų.

Nors baigęs mokyklą ir neįstojo į išsvajotąjį universitetą, tai netapo kliuviniu. Jis greitai pakeitė gyvenimo planą: rado tuo metu mažiau žinomą diplomatinį politinį institutą Prancūzijoje ir pasirinko Artimųjų Rytų studijų kryptį. Nė kiek dėl to nesigaili, nes 2012-iaisiais, kai D. Milašius baigė mokyklą, jau siūbavo Arabų pavasaris, įvairūs regioniniai neramumai, tačiau kartu kilo ir nauja demokratijos banga. „Buvo daug įkvėpimų“, – neslepia jis.

„Nuvažiavau į universitetą Prancūzijoje, mokiausi arabų, prancūzų kalbų, politikos, ekonomikos, teisės. Kalbant apie arabų kalbos įgūdžius, buvau pasiekęs du skirtingus lygius – kai reikia užsisakyti šavarmą, važiuoti taksi Beirute ir išeiti iš nepatogios situacijos, – šypsosi D. Milašius. – Ir kitoje pusėje – kai sėdėdavau verslo susitikime, kuris vyksta tik arabiškai. Suprasdavau pakankamai, kad žinočiau, kada man įsiterpti, arabiškai atsiprašyti ir pereiti į anglų kalbą, pasakyti savo poziciją ar atsakyti į klausimą ir leisti žmonėms vėl pereiti prie arabų kalbos.“

2013 m. jam teko atsidurti pačiame įvykių Egipte įkarštyje: kai ten stažavosi politinių mokslų institute, prasidėjo 13 mln. į gatves išėjusių egiptiečių masiniai protestai, šalis staiga tapo tarsi užrakinta: „Kariuomenė nuvertė prezidentą ir, žiūrint iš šiandienos perspektyvos, sunku pritaikyti politinį terminą tam, kas ten vyko. Perversmas ar kontrrevoliucija, susijusi ir su Musulmonų brolijos partijos nušalinimu.“

„Mano pirmoji patirtis buvo su Egipte veikusia politinių idėjų kalve, tačiau vieną dieną man parašė žinutę, kad neateičiau į darbą, nes ten jau vyksta susišaudymai. Universitetas taip pat rašė, kad mus reikia evakuoti, o mano pamišę draugai iš universiteto, su kuriais gyvenome viename bute, nusprendė, kad tokiomis aplinkybėmis reikėtų pasilikti ir pasukti į žurnalistiką“, – pasakoja D. Milašius, kuris per šiuos neramumus ir pats galiausiai tapo LRT specialiuoju korespondentu Egipte.

Vis dėlto itin pavojinga padėtis privertė palikti šalį ir grįžti į universitetą Prancūzijoje. D. Milašius pasinaudojo proga ir išvažiavo į kitą stažuotę: prisijungė prie Lietuvos misijos Niujorke prie JT. Tuo metu misija buvo labai išplėsta, veikė apie 30 diplomatų, nes Lietuva priklausė Saugumo Tarybai. „Staiga „Islamo valstybė“ (IS) užėmė Mosulą, o aš turėjau žinių apie tą regioną, galėjau padirbėti. Aktyviai prisiliečiau prie didžiausių tuomečių pasaulio sukrėtimų: tai ir MH17 numušimas, krizės Jemene, Libijoje, ankstesnė Izraelio ir Gazos priešprieša“, – pasakoja jis ir nepamiršta pagirti profesionalaus tuomečio Lietuvos diplomatų indėlio į pasaulinio lygio krizių valdymą.

Rezultatas: D. Milašiaus verslas – mokslų startuolis „Delta Biosciences“, kuris, naudodamas algoritmus, siekia padėti pasaulinėms farmacijos įmonėms greičiau atrasti naujų vaistų. / D. Milašiaus asmeninio archyvo nuotr.

Rusijos pėdsakai

Kiek vėliau pirmieji D. Milašiaus keleri stabilaus darbo metai buvo susiję su Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE) valstybės valdomu strateginiu fondu ir šio fondo valdoma įmone, susijusia su atsinaujinančiąja energija.

„Viso šio darbo logika buvo paremta tuo, kad JAE yra šalis, kuri labai praturtėjo iš naftos, tačiau ji supranta, kad nafta baigsis. Jie nori užsieniui parduoti kuo daugiau naftos ir savo šalį ir regioną valdyti remiantis tik atsinaujinančiaisiais ištekliais, kad kai nafta baigsis, šalis turėtų naują ekonomiką. Tai labai įdomus mąstymas, prisiliečiau prie labai įdomaus sprendimo priėmimo“, – teigia D. Milašius.

„Privačioje srityje statydavome naujas vėjo fermas ir realizuodavome panašius projektus. Mums reikėjo dirbti prie tų planų strateginio parengimo ar santykių valdymo su skirtingomis valstybėmis. Politinėje  srityje dirbome prie klimato kaitos svarstymų“, – pasakoja jis.

Galimybė su visa delegacija dalyvauti 2015-ųjų Paryžiaus klimato kaitos konferencijoje, pamatyti pasaulio viršūnes, suprasti, kaip veikia klimato ekonomika, energetika ir kitos susijusios sritys, D. Milašių paskatino gręžtis į inovacijas, jis pajuto, kad jam sekasi dirbti su viešaisiais politiniais ir geopolitiniais reikalais: „Tada mane prijungdavo prie komandų, kurios susijusios su parama skirtingoms vyriausybėms, vyriausybių institucijoms. Statėme naujas ministerijas, praktiškai kaip startuolį kurdavome, statydavome, perstatydavome, kol atsirasdavo stabilumas ir konsultantai galėdavo perduoti estafetą vietiniams žmonėms.“

Vėliau, 2018 m., D. Milašius persikėlė į Londoną, pradėjo dirbti su maža specializuota konsultacine firma, kuri bendradarbiavo su vienu klientu Afrikoje, o šis valdė labai didelę energetikos infrastruktūrą. „Ten irgi prasidėjo pilietinis karas, metus mūsų tikslas buvo išlaikyti tą įmonę operacijose, kai abi kariaujančios pusės bandė ją pavogti, grasinti mūsų tuomečiam klientui. Ši istorija įdomi dėl to, kad ir mano buvusiame darbe su arabų šalių krizėmis pradėdavo matytis Rusijos pėdsakai. Matydamas, ką daro „Wagner“ grupuotė ir kitus ženklus, pradėjau gręžtis į Lietuvą“, – pasakoja jis.

Grįžęs į Lietuvą komunikacijos strategas bandė prisidėti prie tuo metu buvusių ir dar tik numatomomis laikytų krizių sprendimų, bet prisipažįsta, kad nebuvo paprasta visa tai daryti nesiimant politiko karjeros. „Lietuvoje nėra praktikos, kad konsultantai dirba su valdžia“, – aiškina D. Milašius.

Ateina inovacijų mąstymas: jeigu mums su vienu vienetu darbo yra brangiau pagaminti vieną darbo rezultatą, reikia ieškoti aukštesnio efektyvumo pramonės.

Tai paskatino pasukti į antreprenerystę, Londone su kitu lietuviu pradėti eksperimentai atvedė iki farmacijos sektoriaus. „Tada – kovidas, o mūsų trečias kolega biotechnologijų srityje dirbo su konsorciumu, kuris bandė atrasti vaistą nuo kovido, sutelkdamas pasaulio tyrėjus, kad šie sukurtų nepatentuotą piliulę, kurią būtų galima pigiau ir greičiau vartoti. Pamanėme, kad tai misija, kurią verta remti, – pasakoja D. Milašius. – Pradėjome kalbėtis su investuotojais, natūraliai įgavome pagreitį ir pradėjome rimtai dirbti prie šios idėjos.“

Taip beveik po dešimtmečio darbo kitiems gimė pirmas D. Milašiaus verslas – mokslų startuolis „Delta Biosciences“, kuris, naudodamas algoritmus, siekia padėti pasaulinėms farmacijos įmonėms greičiau atrasti naujų vaistų. D. Milašius pripažįsta, kad kelerius metus teko bandyti prisijaukinti verslo praktikas ir „Delta Biosciences“ būta tam tikrų rokiruočių. Būtent per šią patirtį antrepreneris pamatė, kad Lietuva geba išauginti aukštos kokybės technologijų ir kad labai daug protų grįžta iš užsienio.

Burbulo efektas?

„Lietuva tikrai yra startuolių šalis, bet ne dėl to, kas rašoma antraštėse, – išskirti skuba D. Milašius. – Mes turime labai gerų ekosistemos čempionų, kurie yra pasiekę vienaragio statusą arba yra pakeliui į tai. Mes į juos orientuojamės, jie tampa mūsų pavyzdžiais ir mus visus kelia į viršų. Yra ir kita kategorija – žmonės, kurie, naudodamiesi šia banga, rašo pranešimus spaudai apie save.“

Jis išskiria, kad ekonominiai šalies startuolių sektoriaus rezultatai galėtų būti geresni, o juos kilstelėti padėtų atsinaujinęs požiūris į startuolio ir pramonės sinergiją. „Kartais tarp startuolio ir pramonės neteisingai kuriama priešprieša. Taip negali būti dėl to, kad geri startuoliai sprendžia pramonės problemas, o gera pramonė integruoja inovacijas, nes jiems patiems jas kurti brangu“, – dėsto ekspertas.

„Čia priartėjame prie srities, kuri Lietuvoje dar nelabai veikia. Pavyzdžiui, biotechnologijų srityje didelės pasaulinio lygio įmonės dar nelabai moka dirbti su vietos startuoliais, jie verčiau pasirenka dirbti su užsienio partneriais. Tas pats vyksta ir kitose pramonės srityse“, – tęsia jis.

Kodėl startuolis pralaimi šioje kovoje? „Viena vertus, taip sudėliota struktūra. Didelė korporacija planuoja savo biudžetus dvejiems metams į priekį ir labai sunku patikėti, kad startuolis, kuris gyvuoja šešis mėnesius ir prieš tai neturėjo klientų ir pajamų, gali per dvejus metus išspręsti tavo problemą. Antras dalykas – per tuos dvejus net ir jau pasirašytos sutarties metus startuolis gali ir bankrutuoti, nes neturi pinigų, kurie reikalingi tai sutarčiai įvykdyti“, – rizikas vardija D. Milašius.

„Atsiranda trikampis, dilema – kas moka už inovaciją, kas ją naudoja, kada inovacija yra perkama, kitaip tariant, tampa validi. Tačiau šią problemą galima išspręsti: testuojami nauji įdomūs partnerystės modeliai, pavyzdžiui, korporatyvinės rizikos kapitalas ir kt. Viso to dar mokomės, kol kas dar neužaugome iki to“, – teigia jis.

„Lietuvai reikia žiūrėti ne tik į tuos startuolius, kurie generuoja antraštes, bet ir į tuos, kurie rūsiuose, garažuose, laboratorijose kažką daro. Turime tokį mentaliteto pasikeitimą, kai žmonės jau universitetuose pradeda kurti startuolius, kartais net nevadindami to atžaline įmone, matome antrosios kartos įkūrėjus, antreprenerius, kurie, pavyzdžiui, padirbę viename iš vienaragių pradeda kurti savo idėjas ir tada į jas pradeda investuoti buvę vadovai. Taip atrakinamas ekosistemos efektas“, – pabrėžia D. Milašius.

„Labai gražiai šie ryšiai sužymėti žemėlapyje Estijoje – parodoma, kokią įtaką „Skype“ turėjo ekosistemai. Lietuvoje tai irgi pradedama daryti, kolegos iš dviejų fondų jau padarė pirminį žemėlapį su „Vinted“, „Tesonet“, bet yra ir labai daug giliųjų technologijų reikalų“, – akcentuoja jis.

Būtent šiame kontekste Lietuva turi kosmoso sektoriaus pavyzdinę istoriją: prieš dešimt metų studentų grupė paleido pirmąjį lietuvišką palydovą į kosmosą, paskui sukūrė pirmąjį lietuvišką kosmoso startuolį, o šios kompanijos alumnai dabar įkūrė keturias skirtingas kosmoso įmones, kurios visos šiuo metu sėkmingai veikia.

„Mūsų šalies startuolių apibrėžimas yra tie žmonės, kurių pavardžių dar nėra antraštėse. Jeigu bet kuriuo metu nueitum į atsitiktinį barą ar kavinę Vilniuje ir ten pabūtum valandą, išgirstum ką nors kalbantį apie verslo idėją. Lietuvos ore tvyro startuolių, inovacijų, naujų verslų kūrimo atmosfera. To nėra Londone, Paryžiuje, nes ten yra burbulai, daugiau centralizavimo. Vilniuje burbuliavimas yra labai decentralizuotas ir daugybėje skirtingų vietų gali sutikti žmonių, kurie dega noru ką nors sukurti“, – tvirtina D. Milašius. Jis nepamiršta pridurti, kad šalies verslo grandai irgi stebi šias tendencijas ir vis dažniau yra pasirengę investuoti ar kitomis priemonėmis remti perspektyvius startuolius.

Žinių ekonomika

Šalies pramonei darosi vis sunkiau konkuruoti su pigesnių darbo kaštų valstybėmis. „Kalbama ne tik apie gamybą – jau ir programuotojus samdome iš svetur“, – sako D. Milašius ir grįžta prie savo patirties JAE, nes ten buvo įdomu dirbti būtent tada, kai keitėsi šalies ekonomikos modelis. Lietuvoje verslo modelis taip pat pradeda po truputį keistis.

„Ekonominė padėtis kurti verslą Lietuvoje yra sunki ir reikia tarsi priimti sprendimus, ką mes su tuo darome. Ateina inovacijų mąstymas: jeigu mums su vienu vienetu darbo yra brangiau pagaminti vieną darbo rezultatą, reikia ieškoti aukštesnio efektyvumo pramonės. Turime pradėti orientuotis į kritines itin aukštos pridedamosios vertės technologijas, kurios paremtos keliais dalykais. Pirma – intelektine nuosavybe, vadinasi, turėtume įkurti tokio lygio inovaciją, už kurią būtų mokamas toks užmokestis, kad rezultatų našumas padidėtų“, – teigia jis.

Kartais tarp startuolio ir pramonės neteisingai kuriama priešprieša. Taip negali būti dėl to, kad geri startuoliai sprendžia pramonės problemas, o gera pramonė integruoja inovacijas.

„Kitas kelias – tapti labai reikalingiems kokioje nors srityje, pavyzdžiui, lazerių, kurioje Lietuva pasižymėjo dar prieš 30 metų. Tai ne tik žinių perėjimas į žinių ekonomiką, paremtas inovaciniu mąstymu ir noru generuoti intelektinę nuosavybę arba inovaciją, kurios neturi kiti, bet ir tikslas auginti kitas inovacijas“, – dėsto D. Milašius.

„Minėjau programuotojus – kai kurioms kompanijoms jie jau pasidarė brangūs, tenka eiti į Rytus, net ir Vakarų klientams jie tampa per brangūs. Lietuvos verslai jau persiorientuoja, atidaro naujų biurų kitose šalyse, ieško naujų rinkų. Kaip kažkada didžiosios valstybės ėjo į pasaulį megzti prekybos ryšių, mainų, taip, man atrodo, ir Lietuva, kaip startuolių šalis-paauglė, pereina prie to, kad čia sukurtų globalų verslą“, – tiki jis.

Statant startuolį tarp Lietuvos ir Londono, jau atsigręžęs į Lietuvą, D. Milašius pamatė, kad čia iš tiesų sunku kurti giliųjų technologijų krypties verslą, todėl norėjosi padėti kitiems. „Mano pažįstami tuo metu pradėjo vystyti fondą „Baltic Sandbox Ventures“. Jis orientuotas į giliųjų technologijų tematiką ir mes pasišnekėjome, kad man būtų labai įdomu padėti, dalytis žiniomis. Šitas fondas man labai patinka, nes jų požiūris yra investuoti į strateginę nišą, t. y. į giliąsias technologijas, į kurias įeina gyvybės mokslai, pramonės sprendimai, komplikuoti algoritmai, kaip dirbtinis intelektas, mašininis mokymasis, sistemų analizės, kompiuterių architektūriniai sprendimai ir pan.“, – vardija jis.

„Investuojame į įvairius verslus, kurie nesiekia iš karto įeiti į rinką, bet siekia sukurti technologiją, kuri būtų apsaugota intelektinės nuosavybės apsauga, galėtų išauginti savo vertę ir būtų taikoma skirtingose vertikalėse. Pavyzdžiui, „Uber“ verslo modelis turi dvi dalis: tai, kad gali įsėsti į nepažįstamojo automobilį ir jis gali tave pavežėti, yra verslo inovacija, bet dinaminio įkainojimo mechanizmas, kaip per lietų ar kitomis aplinkybėmis matematiškai geriausiai apskaičiuoti geriausią kainą, kuri tiktų klientui, – jau yra gilioji technologija. Mes ir ieškome tokių giliųjų technologijų, kurios industrijose ar gyvybės moksluose galėtų sukurti intelektinę nuosavybę ar know-how“, – dalijasi D. Milašius.

Jis primena, kad Silicio slėnį paskatino giliųjų technologijų, mokslo ir valstybės strateginių tikslų siekiamybės sąveika. Izraelis taip pat pavyzdys – valstybė dykumoje pasirinko mokslą ir informacines technologijas kaip metodą, teikiantį saugumą regione.

„Tai pavyzdžiai, kurie parodo, kad jeigu esame nekonkurencingi vienaip, turime ieškoti naujų modelių. Mąstykime, kaip galime inovuoti savo verslo modelius, kad taptume našesni, produktyvesni, ir galbūt giliosios technologijos yra vienas iš atsakymų. Būtent todėl dabar Lietuvoje jaučiu daug prasmės padėti kurti šiuos pokyčius“, – sako D. Milašius.