Apie tai „Info TV“ laidoje kalbėjo Europos Komisijos narys Virginijus Sinkevičius.

„Buvo aptartos trumpalaikės ir ilgalaikės galimos valdymo priemonės. Jeigu kalbant apie ilgalaikes, tai, be jokios abejonės, žaliojo kurso tęstinumas, didinimas  energetikos  to vadinamojo mikso, mažinimas priklausomybės nuo dujų, plėtra atsinaujinančios energetikos projektų, investicijos į namų renovaciją. Ypatingai energetikos tinklų renovacija, energinis efektyvumas. Viena iš tokių papildomų priemonių, kuri buvo aptarta ir svarstyta, remiantis tuo sėkmingu pavyzdžiu dėl bendro vakcinų pirkimo, kad pradėti kalbėti savanorišku principu tarp šalių narių, daryti bendrą pirkimą dujų, kas leistų turėti daug didesnę prekybinę galią, bet kartu leistų išnaudoti ir esamą infrastruktūrą, nes dabar mes atsidūrėme tokioje situacijoje, kad infrastruktūra dėl pandemijos nebuvo nei užpildyta iki galo, netgi ir pakankamai daug neprižiūrėta. Šiuo atveju, komisija norėtų koordinuoti tarp šalių narių tuos veiksmus, kurie leistų vartotojams užtikrinti pigiausią kainą.“

– Ar buvo kalbama ir ar buvo pateikti skaičiai, kiek galėtų pigti dujos, jeigu ES vieningai pirktų dujas?

– Ne, tokių skaičių be jokios abejonės nėra, nes dujų kaina priklauso nuo daugelio faktorių, priklauso nuo rinkos situacijos. Mes dabar matome kainas, kurių niekas turbūt negalėjo prognozuoti. Kurios, panaudosiu tokį posakį, yra ne adekvačios, kurios labai staiga pakilo. Tą kilimą buvo galima identifikuoti vasaros pačioje pabaigoje, rugsėjo pradžioje, ir jau šiandien dienai pasiekė tikrai labai didelį pakilimą. Tai susidėjo iš labai daugelio faktorių, tarp jų – ir geopolitinių.

– Bet ar įmanoma suvaldyti, kad ir bendru pirkimu, tas kainas, kurios auga visame pasaulyje?

– Įmanoma, todėl, kad buvo galima, sakykime taip, padaryti pirkimus anksčiau, kai dujų kaina buvo pigesnė, užpildyti dujų saugyklas ir naudoti kurį laiką rezervą. Dabar dujų trūkumas yra visame pasaulyje. Jeigu pasižiūrėtume į žemėlapį iš kur Europa galėtų gauti dujų, viena iš vietovių yra JAV. Bet JAV pilnai tiekia į Kiniją, tai realiai lieka Rusija, kur yra infrastruktūra ir galimybės, bet yra tiekiama tik įgyvendinant minimalius kontraktinius įsipareigojimus. Ir tuomet yra Kataras, kur trūksta tiek infrastruktūros, tiek galų gale platesnio kontrakto ir sutarimo. Ir yra, sakykim, daugiau dvišaliai tarp šalių narių vykstantys darbai, kurie nepadaro dar tokios žymesnės įtakos, kurią galėtų daryti.

Daugiau V. Sinkevičiaus minčių – vaizdo įraše: