Didžiulis atotrūkis tarp Europos Rytų ir Vakarų valstybių dar ilgai lems emigraciją iš skurdesnių šalių į turtingesnes, sako SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda. Optimistinių tendencijų tikina neįžvelgiantis ir ekonomistas Stasys Jakeliūnas.

„Konkurencingumą ir valdymo kokybę užtikrinančios švietimo bei politinė sistemos turi būti keičiamos, antraip optimistinių prognozių tikėtis neverta.“

Ekonomistai sutinka, kad viena pagrindinių didėjančios emigracijos (statistikos departamento duomenimis, šiemet lietuvių emigracija išaugo 5 tūkst.) priežasčių – sunki konkurencinė kova su turtingomis Vakarų Europos valstybėmis. Kartu tai yra ryškus atotrūkio tarp Rytų ir Vakarų Europos simptomas.

Nepaisant geopolitinių išbandymų, Lietuvos ekonomika pernai išliko tarp sparčiausiai augusių ES, tačiau ar Lietuvai bei kitoms Vidurio Rytų Europos šalims lemta pastebimai pasivyti išsivysčiusias Vakarų kaimynes?

Daugiausiai lemia ekonomika ir valstybės valdymas

Ekonomisto S. Jakeliūno teigimu, nors šalies ekonominė padėtis smarkiai lemia emigraciją į turtingesnes valstybes, tai nėra vienintelė emigracijos bei šalies atotrūkio priežastis.

„Tradiciškas vertinama, kad ekonominiai veiksniai turi daugiausiai įtakos emigracijos procesams, tačiau socialinė aplinka, saviraiškos galimybė, pasitikėjimas institucijomis, perspektyvų matymas taip pat turi reikšmės.

Ekonomikos pajėgumui reikalingas konkurencingumas, švietimo sistemų pertvarka, kad šios sistemos būtų tokios pat kokybės, kaip Danijoje ar Švedijoje. Tačiau šiose srityse mes aiškiai atsiliekame“, – teigia S. Jakeliūnas.

Pašnekovas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos mokinių standartinių matematikos, teksto suvokimo testų rezultatai gerokai prastesni už daugybės kitų šalių. Atsiliekame ne tik nuo pirmaujančiųjų Skandinavijos, Azijos valstybių, tačiau ir nuo kaimyninių.

„Estija užima maždaug 12–13 vietą tarp tų keliasdešimties tiriamų valstybių, Lietuva rikiuojasi 4–5 dešimtuke, šalia Kirgizijos ir panašių šalių. Kai tie žmonės įstoja mokytis, yra ne tokie studentai, kurie gali kurti tą visai kitokią ekonomiką. Be to, turint tiek nekokybiškų aukštųjų mokyklų, yra absurdiška tikėtis, kad iš jų kas nors gero išeis“, – pažymi ekonomistas.

Kitas svarbus dėmuo, dėl kurio esama atotrūkio tarp geriau ir prasčiau išsivysčiusių šalių, anot pašnekovo, yra  valstybių valdymo kokybė.

S. Jakeliūnas: ES pinigai gali ir pakenkti

S. Jakeliūno manymu, Rytų Europos šalimas lemta vystytis nevienodai. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad tokios šalys, kaip Čekija ar Estija, tiek ekonomikos, tiek valdymo prasme jau yra pažengusios į kitą lygį. Tuo metu Vakaruose esančios Graikija ar Portugalija demonstruoja prastos ekonomikos pavyzdį.

„Pavyzdžiui, Portugalija, gavusi daug ES lėšų, pinigus investavo į sritis (kelius, pastatus, aikštes), kurios neskatina ekonomikos konkurencingumo. Lygiai tą patį dabar daro Lietuva.

Netinkamai naudojami pinigai gali netgi pakenkti:  jie iškraipo ekonomiką, sukuria paskatas korupcijai plėtotis, „išsipūsti“ įvairiems sektoriams. Kol nesuprasime, kad geriau mažiau pinigų, tačiau tinkamai investuotų, kol konkurencingumą ir valdymo kokybę užtikrinančios švietimo bei politinė sistemos nebus keičiamos, tol optimistinių prognozių tikėtis neverta“, – kalba pašnekovas.

Tam, jo teigimu, reikalingos ir kaip akibrokštas skambančios investicijos, galinčios įnešti pokyčių. „Pavyzdžiui, reikėtų iš užsienio pakviesti gerus profesorius dėstyti čia, mokėti jiems dvigubai ar trigubai didesnį atlyginimą. Taip pat dvigubą ar trigubą atlyginimą turėtų gauti ir mokytojai. Matytume pokyčių, jei, tarkime, pakviestume aukštos kvalifikacijos žmogų dirbti finansų ministru ir mokėtume jam pusės milijono dolerių algą per metus. Politiškai ir socialiai tai atrodo akibrokštas, tačiau taip turėtų būti daroma“, – sako S. Jakeliūnas.

G. Nausėda: lėtai vysimės, bet atotrūkis nedings

„Rytai vejasi Vakarus. Tačiau šis vijimosi procesas vyksta normaliomis aplinkybėmis, kai nėra krizių, nukrypimo nuo normos. Lietuvos ir daugelio Rytų Europos šalių vidutinis augimo tempas spartesnis nei Vakarų, tačiau, prasidėjus krizėms, silpnosios šalys nukenčia labiau nei Vakarų Europos šalys, praranda didesnę bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį. Taigi jos vejasi ir staiga atitolsta“, – kalba G. Nausėda.

Ekonomistas pažymi, kad po krizės Baltijos šalys vien per 2009-uosius metus prarado 15 proc. BVP. Daugelis kitų Vakarų Europos šalių pačiais blogiausiais metais neteko 5–7 proc. savo BVP. „Tai reiškia, kad vėl tenka keletą metų vytis, kol įveikiami tos krizės padariniai. Procesas užsitęsia“, – sako pašnekovas.

Tačiau G. Nausėda teigia manantis, kad didžiulis atotrūkis tarp Europos Rytų ir Vakarų išliks, toliau lems emigraciją iš skurdesnių valstybių į turtingesnes.

„Galime filosofuoti kiek norime, bet pagrindinė emigracijos priežastis yra ekonominė. BVP ar atlyginimų dydžiu artimiausius dešimtmečius tikrai nesusilyginsime, tai bent pamėginkime padaryti, kas yra mūsų galioje – priimkime teisės aktus, kurie suteiks galimybes augti greičiau.

Svarbu įgyvendinti lankstesnę darbo rinką, mokesčių reformą, kad žmonės galėtų bent jau matyti perspektyvą, jog judama tinkama linkme. Kartais žmonės dar sutiktų toleruoti mažesnį atlyginimą, jei matytų, kad tunelio gale yra šviesa, bet kai to nėra, belieka pasiimti lagaminą ir išvažiuoti“, – pažymi pašnekovas.