Vienas iš būdų tai pasiekti – dalyvaujamasis dizainas, skatinantis bendradarbiavimą tarp skirtingų suinteresuotų grupių ir leidžiantis sprendimų priėmimą perkelti iš uždarų kabinetų į atviras diskusijas. Apie tai kalbamės su Kauno technologijos universiteto (KTU) Dizaino laboratorijos specialiste, inovacijų eksperte Dovile Gaižauskiene.

– Kas yra dalyvaujamasis dizainas? Kaip jis gali prisidėti prie švaresnės, taikesnės ateities formavimo?

– Tai yra dizaino sritis, kai sprendimai, jų paieška vyksta ne uždaruose kabinetuose, bet įtraukiant suinteresuotas šalis galbūt ir ankstyvoje fazėje, dar tik formuojant projekto užduotį. Dizaineris šiame kontekste – ne sprendimų kūrėjas, o sprendimų fasilitatorius – žmogus, kuris tarpininkauja tarp skirtingų nuomonių ir sukuria aplinkybes suinteresuotoms šalims pačioms rasti atsakymus. Dizaino priemonės skirtos visų pokalbio dalyvių įsitraukimui skatinti ir sprendimų procesui demokratizuoti.

Tokio metodo esmė ir didžiausia nauda – dalijimasis atsakomybėmis už būsimus sprendimus. Kompleksinių problemų sprendimas reikalauja daug skirtingų, specifinių gebėjimų. Ilgalaikiuose procesuose yra daug nežinomybių, bet kartu dalyvaujamojo dizaino veikimo būdu suburiama ir daug atsakingų žmonių.

Taip skatinama ir kolektyvinė vaizduotė – ji labai svarbi, siekiant susintetinti begalę skirtingų įsitikinimų, žinojimų ir sunaikinti nusistovėjusius žinių bokštus. Už kartu susitartus problemų sprendimo scenarijus atsakomybę prisiima ar bent jau skatinami prisiimti visi proceso dalyviai.

– Ar yra būdų užtikrinti, kad tvarumas taptų esmine verslo strategijos dalimi, o ne tik papildoma nauda?

– Gal ir nereikia to užtikrinti? Vienoms organizacijoms tai bus papildomas dėmuo, kitoms – esminis, ir viskas yra gerai. Visose ekosistemose svarbi bioįvairovė, o socialiniuose kontekstuose svarbi ir laisvė.

Svarbiausia, kad tvarumas turėtų būti diegiamas ne keičiant išorinius simptomus, bet visą žmogaus pasaulėžiūrą iš pamatų. Žinoma, kad tuomet kalbame apie labai ilgus procesus, nebent transformacijas pagreitina sukrečiantys ar ypatingos svarbos įvykiai.

– Kaip dizaino priemonės gali padėti imtis ekologinių iniciatyvų?

– Mano praktikoje žmonėms dažnai padeda simuliavimas, scenarijų projektavimas – kas būtų, jeigu būtų? Dizainas, taip pat ir menas, gali parodyti šiandienos veiksmų poveikį ateičiai ir taikliai akcentuoti, ką lemia mūsų sprendimai. Šia prasme pokyčiai turi įvykti ir pačioje dizaino praktikoje – ji toli gražu nėra visiškai tvari. Dizainas kelia klausimų apie medžiagų resursus, iš ko susideda produktas, kaip veikia cikliškumas, kur dėsime daiktus, kai mums jų nebereikės? Supratus, kad ši sritis nėra vien estetinė, žmonėms lengviau suprasti dizaino naudą ir svarbą visame ekologiniame kontekste.

– Jei dizaino mokslas apima ne tik vizualų, tradiciškai suprantamą meninį išsilavinimą, kaip ši perspektyva keičia dizainerių ugdymą? Kaip prie techninių įgūdžių prijungti ir kritinį mąstymą, sisteminį požiūrį?

– Mokymo įstaigose būtina diegti tardiscipliniškumą, išeiti iš sektorių ribų. Realūs tokio ugdymo metodai, kuriuos jau integruoja ne viena įstaiga Lietuvoje, – projektinė veikla, grupinis vertinimas, atvejų studijos, eksperimentų laboratorijos. Tačiau tai turi būti masinis pokytis, tik masiškumas gali giliai paveikti visuomenę, ugdyti naujo mąstymo kartą.

Kad visiškai įgyvendintume tai praktikoje, turime vertinti studijų procesą ir iš naujo nuspręsti, kokio rezultato tikimės, kokias kompetencijas turi įgyti studentas. Tačiau negalime pradėti nuo studentų darbų – pirma bendradarbiauti turi pabandyti dėstytojai. Jei jie neperėję tų kelių, kaip galės mokyti? Tik veikdami įvairiais lygmenimis, galime tikėtis rezultatų.

– Sakote, kad dizaino edukacija gali paskatinti studentus permąstyti pačią vartojimo kultūrą? Ar dizaineriai turi tapti ir tam tikrais aktyvistais?

– Manau, visų pirma būtų naudinga tapti realistais. Visi piliečiai, taip pat dizaineriai, turi pasirinkti žiūrėjimo kampą – ar mes, kaip žmonės, esame pasaulio centre, ar mūsų išlikimas priklauso nuo kitų rūšių išlikimo? Istoriškai dizainas iš dalies buvo laikomas tam tikra norų, svajonių pildymo sritimi, tačiau šiandien dizainas nėra savaime orientuotas į žmogų. Dizainas yra viena iš žmogaus veiklų, tad kaip žmogus kuria – tikrai yra jo pasirinkimas. Kaip sudėliosi savo, kaip kūrėjo prioritetus, tokią ateitį formuosi.

– Kaip skatinti žmones galvoti ne vien apie save?

– Žemės planetos padėjimas į pasaulėžiūros centrą sujudina mums įprastą gyvenimą ir iškelia klausimą – jeigu žiūrime iš planetos pozicijų, kaip vertinti mūsų pasirinkimus? Yra vertingas posakis „mąstyk globaliai, veik lokaliai“ (angl. think global, act local). Mums visiems būtų naudingas kritiškas įpročių įsivertinimas: noriu, bet ar galiu; galiu, bet ar turėčiau?

Kiekviena ekologinė iniciatyva, daroma pavieniui, bus mažiau vertinga, bet, susibūrus didesnei žmonių grupelei, jau bus pasiektas, nors ir galbūt vietinis, bet teigiamas rezultatas. Net jei ne tiesiogiai aplinkai, tai socialinio ir kultūrinio atsparumo prasme, kas irgi yra svarbu dabartinėje geopolitinėje terpėje.

Skatinant tvarumo ugdymą, galime šį klausimą racionalizuoti, kalbėti apie pridėtinę vertę verslams ir pan., bet visuomenei turi būti svarbūs ir kiti dalykai: emocinis ryšys su aplinka ir jos puoselėjimas, emocinis įsitraukimas į saiku grįstos ateities kūrimą. Ne tik skaičiuokime, ar apsimoka, bet ir empatiškai vertinkime planetą. Pasiruoškime ilgai kelionei.