Kai Lietuva lyginama su kitomis šalimis, dažnai pastebimi kelis kartus didesni atlyginimai Vokietijoje ar Švedijoje. Tačiau turime dairytis ne į atlyginimų skirtumus, o į tai, dėl kokios ekonomikos politikos šalys jų yra pasiekusios, sako LRT.lt pašnekovai.

Ekonomisto Nerijaus Mačiulio teigimu, Lietuva per ketvirtį amžiaus pasiekė tikrai nemažai, bet jau laikas išjungti autopiloto režimą, imtis ekonomikos reformų, nes artėja sudėtingi savarankiško ekonominio augimo laikai.

Per 25 nepriklausomybės ir 10 metų Europos Sąjungoje (ES) Lietuvos ekonomika, pradėjusi nuo „nulio“, padarė nemažą proveržį. Palyginti su kitomis Vidurio Rytų Europos šalimis, negalime sakyti, kad labai atsilikome – kai kuriais aspektais netgi pirmaujame, pažymi „Swedbank“ vyr. ekonomistas N. Mačiulis. Tačiau, pašnekovo teigimu, svarbiausia yra tai, kad iki šiol artėjimas prie ES vidurkio buvo lengvesnis: įsisavinome naujesnes technologijas pramonėje, gavome paramą iš ES ir nuo labai žemos bazės kilome į viršų. Ateityje mūsų laukia kur kas didesni iššūkiai.

„Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad kitas dešimtmetis ES bus daug sunkesnis: gausime mažiau paramos, produktyvumo šuoliai bus daug lėtesni, darbo sąnaudos didės gana sparčiai. Dabar jau reikės daug išmanesnių priemonių, kurių pagalba Lietuva ir toliau galėtų artėti prie ES vidurkio.

Galima sakyti, kad iki šiol daug kas vyko be didesnių pastangų, tačiau ateityje be tų pastangų, sudėtingų ir kartais labai nepopuliarių reformų judėti į priekį bus sudėtinga. Mes kol kas judame autopiloto režimu ir tikimės, jog tai, ką padarėme (įstojome į ES, prisijungėme prie euro zonos, turime funkcionuojančią ekonomiką) yra pakankama, kad ir toliau vyktų progresas. Tas progresas vyks, bet jis bus tikrai lėtesnis nei praėjusį dešimtmetį“, – kalba N. Mačiulis.

Siūlo neišradinėti dviračio

Siekdama savarankiškesnio ekonomikos augimo sėkmės, pasak N. Mačiulio, Lietuva neturėtų bijoti dairytis į kitas šalis ir perimti gerąsias jų praktikas. Tačiau iki šiol, besidairydami į kitus, Lietuvos politikai ir piliečiai dažniau pastebi gerokai aukštesnius kitų šalių pragyvenimo standartus, o ne tai, kokiu būdu tos šalys savo gerovę pasiekė.

„Lietuva turėtų nebijoti dairytis į tas šalis, kurias bando pasivyti. Tačiau lyginti turime ne Lietuvos ir Vokietijos ar Švedijos vidutinį darbo užmokestį ir piktintis, kad šis Lietuvoje yra tris ar keturis kartus mažesnis nei tose valstybėse, kurių klubui mes jau nemažai laiko priklausome. Turime žiūrėti į tai, kokią ekonomikos politiką valstybė taiko, kokios institucijos yra sukurtos, kaip kovojama su korupcija, kodėl švietimo sistema geriau parengia specialistus, ką galima perimti ir pasimokyti“, – pabrėžia ekonomistas.

Pasak N. Mačiulio, pavyzdys mums gali būti Estija, kuri daug ką perima iš Suomijos. Ji, anot ekonomisto, neišradinėja dviračio, nuo pat nepriklausomybės atkūrimo dairosi į Suomiją, pritaiko gerąsias jos patirtis.

„Esame ES valstybė, galinti iš savo kaimynių perimti gerąją praktiką, patirtį, kurią jie turi didesnę nei mes, bet, deja, kažkodėl tiek politikai, tiek gyventojai dairosi į rezultatą, bet nepažiūri, ką viename ar kitame išsivystymo etape tos valstybės darė gerai“, – kalba N. Mačiulis.

Dirbančiųjų, o ne išlaikytinių ekonomika

Dažnai su pavydu žvelgiame į klestinčią Vokietiją, norėtume būti sėkmingi, kaip ji, ir iš tiesų turime ko iš jos pasimokyti. SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda sako, kad tiek gyventojai, tiek valstybė privalo suvokti, jog patys yra savo likimo kalviai.
„Vokietijos ekonomikos sėkmės istorijos turbūt nepakartosime. Tai didžiulė valstybė, turinti puikių, tradiciškai stiprių prekių ženklų. Tačiau, jei kalbame apie atsakingą vokiečių požiūrį į valstybės finansus, gebėjimą patiems spręsti savo krizių pasekmes, tai šiuo požiūriu mes tikrai galime pasekti vokiečių pavyzdžiu ir pasiekti ne prastesnių rezultatų.

Vokiečių požiūris į problemų sprendimą suponuoja, kad ir žmogus, ir valstybė yra savo likimo šeimininkai. Valstybė negali nuolat gyventi iš kitų valstybių paramos. Mums pavyko pademonstruoti šį gebėjimą 2008-2012 metais, kai tikrai buvo labai nelengva. Tuomet pasekėme ne Graikijos, o Vokietijos pavyzdžiu“, – pažymi G. Nausėda.

Ekonomistas atkreipia dėmesį į esminius Lietuvos ir Vokietijos socialinių sistemų skirtumus. Jo teigimu, valstybė privalo padėti ir sukurti orų pragyvenimo standartą tik tiems asmenims, kurie dėl labai rimtų priežasčių (ligos, negalios), nors ir norėtų, negali įsilieti į darbo rinką, vienodai konkuruoti su kitais.

„Priešingu atveju, jei sukuriame tokį modelį, kuris leidžia sveikiems, turintiems neblogų žinių žmonėms vegetuoti ir naudotis socialinės sistemos ydomis, tai nėra socialinė rinkos ekonomika, kaip tai vadina vokiečiai, tai yra ekonomika be tvarkos.
Kol kas mums toli gražu nepavyko to padaryti. Socialinių pašalpų sistema yra akivaizdžiai ydinga. Matome, kad kartais „neįgali“ tampa didelė dalis atskirų rajonų gyventojų. Socialinės sistemos dosnumu naudojasi ir svetur uždarbiaujantys emigrantai“, – kalba pašnekovas.

Trys Vokietijos raktai į nedarbo mažinimą

Ekonomistas N. Mačiulis atkreipia dėmesį į tai, kad Vokietijoje nedarbo lygis yra apie 5 proc., nors euro zonoje vidurkis – per 11 proc., ir net krizės metu visai nepadidėjo.

„Užuominų į tai, kodėl Vokietijoje geriau funkcionuoja darbo rinka, galime ieškoti dar praėjusio dešimtmečio viduryje, kai tuometinis kancleris Gerhardas Schroederis įgyvendino darbo rinkos reformas. Tuo metu Vokietijoje nedarbo lygis buvo vienas aukščiausių Europoje.

Problemą Vokietija sprendė kryptingai įgyvendindama kai kurias labai nepopuliarias priemones: didino darbo santykių lankstumą, buvo labai sumažintos socialinės išmokos ilgalaikiams bedarbiams, taip skatinant bedarbius ieškoti darbo, taip pat buvo sumažinti darbo mokesčiai. Tai pagrindinės sritys, kuriose Vokietija bandė suteikti daugiau gyvybės darbo rinkai, ir tai labai pasiteisino. Lietuvoje apie kai kurias iš šių priemonių jau daug metų tik kalbama“, – teigia N. Mačiulis.