Rytų Azijos šalys ir jų kultūros – įvairios, intriguojančios ir niekada iki galo nepažįstamos, dažnam lietuviui dar ir baugios. „O be reikalo“, – sako dr. Aurelijus Zykas – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Azijos studijų centro vadovas. Pasak jo, pasaulis mažėja, o Rytų Azijos šalys, kur yra didžiausia gyventojų ir ekonomikos koncentracija pasaulyje, neišvengiamai tampa vis svarbesnės mūsų gyvenime. „Kuo anksčiau mūsų valstybė ir verslininkai supras šio regiono reikšmę, tuo efektyviau suspėsime į konkurencinę kovą su kitomis Europos valstybėmis. Žmonių, gerai mokančių kinų, japonų arba korėjiečių kalbas, išmanančių šių šalių bendravimo ypatumus, kultūrą ir dabarties realijas, trūkumas Lietuvoje yra didelis ir tik didės“, – teigia A. Zykas.

Lietuva yra tarp mažiausiai Rytų Azijos ekonominį potencialą išnaudojančių šalių Europoje, ir viena svarbiausių to priežasčių – regiono specialistų trūkumas. Trūksta vertėjų, gidų, žmonių, galinčių būti tarpininkais verslo firmose ir pan. „Deja, mūsų valstybei ir verslui dar reikia subręsti, suprasti tokių specialistų poreikį ir naudą, o taip pat ir identifikuoti Rytų Azijos šalis kaip prioritetines. Paradoksalu, bet geriausi mūsų absolventai, įsidarbinę „pagal specialybę“, susirado darbus ne Lietuvoje. Jie dirba Londone, Pekine, Honkonge ir kitur. Gerai, kad pastaruoju metu jau yra teigiamų poslinkių šiuo aspektu. Pavyzdžiui, staigiai į Lietuvą paplūdus kinakalbiams turistams, Užsienio reikalų ministerija (URM) pagaliau iškėlė klausimą apie gidų ir vertėjų poreikį. Tai rodo, kad ir valstybė po truputį yra suinteresuota tokių specialistų ruošimu Lietuvai”, – apie lėtus, bet teigiamus pasikeitimus pasakoja A. Zykas.

Hierarchijos laiptai – kopti sunku, bet verta

VDU dėstytojas A. Zykas Japonijoje praleido ketverius metus, studijuodamas prestižiniuose universitetuose, atliko mokslinius tyrimus, dirbo Lietuvos Respublikos ambasadoje Tokijuje. Jis tikina, kad natūralu, jog tūkstančius kilometrų nutolusios šalys, kurios vystėsi visiškai skirtingomis kultūrinėmis sąlygomis, yra labai skirtingos. „Galbūt iš pradžių jos mums pasirodys labai mielos, egzotiškos ir „savos“. Galbūt didieji miestai atrodys labai globalizuoti ir atitinkantys tarptautinius „standartus“. Tačiau taip sakydami dažniausiai apgaudinėsime save: gyventi Tokijuje ar Seule nėra tas pats, kas migruoti į Londoną ar Bergeną. Tolimos kultūros „kandžiojasi“, reikia nuolat ieškoti kompromiso su jomis, o kartais aukoti savo vertybinės sistemos fragmentus, kad pritaptum ar išliktum“, – atskleidžia A. Zykas ir prisipažįsta, kad jam asmeniškai sunkiausia buvo įsisavinti konfucianistinės hierarchinės sistemos principus. „Viskas yra gerai, kol mokaisi ir esi traktuojamas kaip studentas, o dar ir vakarietis, tačiau bandydamas dirbti japoniškoje kompanijoje, turi suprasti, kad turėsi paklusti sudėtingai hierarchijai, o ji vakariečio akimis ne visada yra priimtina“, – nurodo ekspertas.

Panašia patirtimi dalinasi ir Petras Kimbrys, kuris, VDU studijuodamas ekonomiką, daugiau kaip prieš šešerius metus išvyko į Tokiją ir ten įsitvirtino: „Japonai turi griežtas darbo taisykles ir jų laikosi, tačiau neskatina atlikti darbo gerai ir greitai. Jiems normalu užsibūti darbe, dirbti viršvalandžius. Japonai savaitės darbo dienomis mato tik darbą ir namus, laisvalaikį turi nebent savaitgaliais”, – pasakoja P. Kimbrys. Anot jo, atlyginimas čia mokamas atsižvelgiant ne į turimą patirtį, o į amžių – kuo vyresnis, tuo atlyginimas didesnis. „Žinoma, yra ir išimčių, tačiau didžioji dalis japoniško kapitalo firmų, kuriose puoselėjami japonų verslo vadybos pagrindai, verčiasi tuo pačiu principu. Ne visiems tokia filosofija priimtina. Europiečiai ar amerikiečiai kur kas labiau ir greičiau nori siekti karjeros. Pažįstu žmonių, kurie atvažiavę į Japoniją dirbti neištvėrė japoniškos darbo specifikos ir apsisukę grižo į savo gimtinę ar laimės nusprendė ieškoti ne Azijos šalyje“, – pasakoja vaikinas.

Iš pradžių stebina – vėliau tampa įprasta

Monika Gerdauskaitė, rudenį pradėsianti IV kursą Rytų Azijos šalių kultūrų ir kalbų programoje, sako, kad studijuojant VDU nepasinaudoti dvišalių mainų programomis – didelis praradimas. Pati mergina vieną semestrą praleido studijuodama Taivane ir tikina, kad Rytų Azijos universitetai geranoriškai laukia vakariečių studentų ir jiems skiria ne tik mokslo, bet ir pragyvenimo stipendijas, nes nori, kad kuo daugiau pasaulio piliečių mokytųsi jų kalbų. „Kada atvykau studijuoti į Taipėjų, man buvo paskirta mentorė, kuri padėjo integruotis į universiteto ir į visos šalies gyvenimą, pirmomis dienomis jau keliavau kartu su ja į gimtuosius namus susipažinti su šeima. Taivaniečiai labai drovūs, ypač vaikinai, tačiau visi paslaugūs – jei mato, kad reikia pagalbos ar pasiklydai – visada prieis ir paklaus ar nereikia padėti“, – pasakoja M. Gerdauskaitė.

Azijos studijų centro vadovo A. Zyko teigimu, Rytų Azijos kultūros grindžiamos konfucianizmo vertybėmis, tai reiškia, kad  rytų azijiečiai labai aiškiai linkę atskirti tarp „savas“ ir „svetimas“. Būdamas užsienietis, kitaip atrodydamas, o dar ir gerai nemokėdamas kalbos, tu iš karto patenki į svetimo kategoriją, su kuriuo elgiamasi mandagiai ir maloniai, tačiau kurio neprisileidžiama per arti. Todėl iš esmės reikia praeiti tam tikrus „pragaro ratus“, kad prasiveržtum pro atskiras užkardas. Dalindamasis savo asmenine patirtimi, A. Zykas pasakoja, kad, pavyzdžiui Japonijoje, susirasti draugų labai padeda įsijungimas į tam tikrą klubinę veiklą, kurių universitetuose yra apstu. „Tave tada jau pradeda traktuoti kaip grupės narį, t. y. „savą“. Asmeniškai man vienas didžiausių pasiekimų gyvenime buvo tapimas japoniškos šeimos nariu, kuomet mane japoniški „tėvai“ ėmė traktuoti kaip sūnų, su visomis iš to išeinančiomis pareigomis ir atsakomybėmis. Nuvažiavęs į Tokiją visada galiu gyventi savo šeimoje, o mano „tėvai“ beveik kasmet aplanko mane Lietuvoje“, – džiaugiasi japonologas.

VDU studentė M. Gerdauskaitė prisimindama savo pirmuosius mėnesius Taivane pripažįsta – laiko prisitaikyti reikėjo, bet vėliau tie patys, iš pradžių stebinę, dalykai tapo įprastiniai, pavyzdžiui, biseksualų gausa. „Jų ypač daug buvo mano universitete (National Chengchi university). Nemažai Taivane ir homoseksualių porų, bet visa tai labai normalu taivaniečiams, dėl to nemažai homoseksualų iš užsienio atvyksta gyventi į Taivaną – būtent dėl tokio žmonių požiūrio ir liberalumo“, – atskleidžia studentė. Vykstantiems kitiems studentams mergina pataria neįgyti didmiesčio komplekso – nors Taipėjus tikrai didelis, tačiau saugus miestas. „Vidury nakties kuo ramiausiai gali eiti gatve ir žinai, kad niekas tavęs neužpuls, o vaikščioti naktimis tikrai populiaru, nes daugelis eina į naktinius turgus (angl. Night market), kuriuose žmonės vakarais ir naktimis susirenka apsipirkti, pavalgyti, susitikti su draugais. Taipėjuje įstrigo tai, kad nepaisant žmonių gausos, metro – švariausias pasaulyje, taip pat daugelis važinėja su motoroleriais, bet eismas kultūringas, o vairuotojai santūrūs – jokių garsinių signalų, pykčio protrūkių ar nutrūktgalviško vairavimo“, – prisiminimais dalinasi mergina.

Paklausus, kas per pusmetį Taivane nustebino labiausiai, M. Gerdauskaitė atsako, jog tai – skaičiaus „4“ baimė. „Taivaniečiai bijo šio skaičiaus, nes tariamas panašiai kaip „mirtis“, todėl dažniausiai ketvirtas namo aukštas arba praleidžiamas, arba nuomojamas užsieniečiams, ten ir butai pigesni būna. Taip pat visa parduodama kosmetika tik balinanti, ypač veido priežiūros priemonės ir dekoratyvinė kosmetika. Bronzatų kaip pas mus nei su žiburiu nerastumėt. Dažnai su taivanietėmis draugėmis juokdavomės ir pavydėdavome vienos kitoms – aš joms rusvo odos atspalvio, o jos man mano balto gymio. Saloje nepopuliaru degintis, slepiamasi po skėčiais, dėvimi rūbai uždengia visus odos plotus, kad tik neįdegtų“, – kultūrinius ypatumus atskleidžia studentė, kurios pirma studijų kalba – japonų, o antra – kinų.

Egzistuoja skirtumai ne tik tarp pačių Rytų Azijos šalių, bet ir tarp jų kalbų

Kinų, japonų ir korėjiečių kalbos priklauso skirtingoms kalbinėms šeimoms, taigi, turi visiškai skirtingą fonetinę ir gramatinę struktūrą, naudoja skirtingas rašto sistemas. Dauguma Europos kalbų tarpusavyje dalinasi labai daug bruožų. Tad išmokti lietuviui prancūzų kalbą yra tas pats, kas Pekine gyvenančiam kinui išmokti kantono „dialektą“.

A. Zyko tikinimu, besimokantis kinų kalbos turės pirmiausia išlaužti liežuvį „dainuodamas“ tonus, kremtantis japonų ar korėjiečių kalbą turės „apversti“ savo mąstymą  gramatikoje. O kur dar tūkstančiai rašto ženklų ir visiškai skirtinga terminologija? „Daug ką šie iššūkiai atbaido, tačiau, neslėpsiu, nemažai jaunų žmonių jie ir patraukia, suteikia progą išbandyti save“, – pripažįsta VDU dėstytojas ir juokais primena, kad Rytų Azijos šalių kalbos skirtumus puikiai iliustruoja ir keiksmažodžiai. „Japonų kalba keiksmažodžiais yra iš tiesų skurdi, ko, beje, nepasakytum apie korėjiečių kalbą. Pastaroji yra tokia turtinga keiksmažodžiais, kad neretai vadinama Azijos rusų kalba. Beje, mūsų, lietuvių kalba irgi nepasižymi didele keiksmažodžių įvairove, todėl norėdami „stipriau“ išsireikšti, griebiamės rusų ar lenkų kalbų. Galbūt ši savybė irgi byloja apie mūsų įgimtą santūrumą ir nenorą parodyti emocijas?“, – retoriškai klausia japonologas ir priduria, kad šis bruožas labai dažnai minimas kaip artimiausia sąsaja tarp lietuvių ir japonų kultūrų.

Rytų Azijos šalių ir kalbų populiarumas, pasak A. Zyko, didėja dėl įvairių priežasčių: japonų kalbą besirenkančius studentus labai traukia populiarioji Japonijos kultūra, korėjiečių kalbos populiarumas susijęs su „Korėjos bangos“ (Hallyu) fenomenu pasaulyje, o besidomintieji Kinija turbūt labiausiai žavisi jos ekonominiu augimu. „Bet svarbiausia turbūt yra tai, kad XXI a. tos šalys mums jau nebėra tolimos ir nepasiekiamos. Aš pats japonų kalbos pradėjau mokytis prieš 17 metų, ir tuo metu išvažiuoti į ją studijuoti atrodė kaip stebuklas. Dabar net trečdalis mūsų pažangiausių studentų turi galimybes rinktis dalines studijas vienoje Rytų Azijos valstybių, viename iš 26 partnerinių universitetų“, – VDU galimybes atskleidžia Azijos studijų centro vadovas.