– Sunku prognozuoti, kaip seksis verslui. Vieni ekspertai spėja vos 0,1 proc. ekonomikos augimą, kiti turi daugiau optimizmo ir mano, kad šis rodiklis sieks daugiau, nei 2 proc. Ką apie tai manote jūs?

–Turiu ilgalaikį pozityvų požiūrį į kiekvieną žinutę ir trumpalaikį negatyvų, skausmingą. Pradėsiu nuo pozityvo, tada negatyvas ne toks baisus. Pozityviu požiūriu, pramonė turėtų išgyventi.

Kalbėdamas apie Kauno krašto pramonę dažnai pateikiu įmonės "Volfas Engelman" pavyzdį. Per beveik 170 veiklos metų (ši sukaktis – kitąmet) pergyventi du pasauliniai karai, ne kartą pasikeitė santvarkos, buvo finansų krizės, buvo pandemijos, o gamykla veikia. Kaip sakė prof. Alfredas Bumblauskas, tai ilgiausiai be pertrūkių dirbanti Lietuvos įmonė.

Žvelgiant iš negatyviosios pusės, pandemija iš tiesų pramonei nepakenkė. Aišku, paslaugų, restoranų, turizmo sektoriams, kurių veikla buvo sustabdyta, tas laikotarpis buvo labai skausmingas. Pramonei priešingai – buvo vieni geriausių metų. Ne tik išgyveno, bet ir pakilo į žymiai aukštesnį lygį. Tai akivaizdu ir pagal praėjusių metų eksporto augimą.

Tačiau po tų didelių džiaugsmų, švenčių, visada ateina ekonominės pagirios. Didžiausias smūgis yra ne tik žaliavų kainų šuolis, bet ir jų trūkumas. Ypač dėl šiemet pas mus drastiškai pabrangusios energijos, kitų resursų ir atlyginimų augimo, nes kitur tokio žymaus šuolio nebuvo. Daugelyje rinkų, į kurias eksportavome produkciją, sunku būti konkurencingiems.

Mūsų gaminių savikaina labai padidėjo. Tad ir užsienio rinkose mums juos dabar parduoti tapo labai sunku. Pavyzdžiui, eksportuojame alų į Pietų Korėją arba Japoniją. Pasakius, kad tieksime brangiau, nes pas mus pakilo energijos kainos, padidėjo kitos išlaidos, jie nesupranta. Jų šalyjse nepabrango taip stipriai, todėl nemato priežasties, kodėl turėtų mums mokėti daugiau. Kol kas dar turime resursų, didelę inerciją iš praėjusių, užpraeitų metų. Bet pamažu atsiranda tam tikrų stabdžių dėl Rusijos karo. Mums užsidarė trys didelės rinkos – Rusija, Ukraina ir Baltarusija.

– Lietuvos pramonė labai priklausoma nuo tų rinkų? Labiau žaliavų ar eksporto?

– Ypač svarbus buvo žaliavų tiekimas. Tiek medienos, tiek metalo, tiek dėl dujų. Kita vertus, Rusijoje, Baltarusijoje neparduodame produkcijos dėl žmogiškųjų moralinių priežasčių. O Ukrainoje vyksta karas, daug kas ten sustoję.

Antrasis pusmetis bus gerokai sudėtingesnis, taip pat ir 2023-iųjų pirmasis pusmetis, jei ne visi metai. O 2024 m., manau, vėl turėtų viskas atsigauti.

– Dėl pandemijos tiek ES, tiek JAV į rinką išmetė milžiniškas sumas orinių (neuždirbtų) pinigų. Tai paskatino kilti naują infliacijos bangą. Kaip ją suvaldyti, kai niekas nuo mūsų nepriklauso?

– Taip, tai viena priežasčių. Bet tai veikia ne visose industrijos srityse.  Atsiradus daugiau pinigų, imama pirkti brangesnių prekių, tarkime, automobilių. Arba nekilnojamojo turto. Kai kurių prekių, kurių vartojimas buvo sumažėjęs, didesnės žmonių pajamos šias rinkas išjudino. Vienareikšmiškai pasakyti, kad papildomų pinigų atsiradimas visada yra neigiamas dalykas, negalima. Tačiau šiuo atveju didelis perteklinių pinigų kiekis buvo viena infliacijos priežasčių.

Kitos labai reikšmingos priežastys – dabartinis žaliavų ir energijos brangimas. Prisiminkime vieną pandemijos laikotarpį: naftos paklausa pasaulyje buvo taip sumažėjusi, kad jos kaina biržose tapo minusinė. Žaliavų, tarkime, tiek metalo, tiek medienos, kainos taip pat buvo rekordiškai kritusios. Bet naftos, dujų kainos pamažu atsitiesė. Vėliau staiga tuo pačiu metu visiems visko prireikė, todėl visame pasaulyje viskas ir ėmė brangti.

– Lietuvos pramonė niekaip negali išvengti pasaulinių tendencijų.

– Ta banga, aišku, atsirito ir iki mūsų, tačiau Lietuvos ūkį paveikė ne tik ji. Prisidėjo tai, kad valdžia šiemet padidino akcizus degalams. Be to, vėl didėjo atlyginimai aptarnavimo sferoje (autoservisuose, kirpyklose, kitur). Tie visi dalykai vienas su kitu susiję. Padidėjusi paklausa, kurių vartojimas buvo nuslūgęs, perteklinis pinigų kiekis, energijos kainų šuolis, mokesčiai – tai ir nulemia, kad pas mus infliacija labiau jaučiama. O dar prisidėjo sudėtinga geopolitinė situacija.

Žinoma, valstybė galėtų išspręsti ne vieną problemą ir prisidėti prie kainų sureguliavimo mažindama pridėtinės vertės mokestį (PVM), akcizus degalams, o ne dar didindama esant kritinei situacijai. Daug finansinių priemonių  yra Vyriausybės rankose.

Keista, bet valstybė nesuinteresuota žemomis kainomis. Kai jos didesnės, daugiau ir PVM surenkama. Lengviau lėšų į biudžetą surinkti, kai kainos aukštesnės. Todėl valstybė, sakydama, kad rūpinasi sumažinti infliaciją, nėra nuoširdi.

– Lietuva antinfliacinėms priemonėms greičiausiai skolinsis milijardą. Ekonomistai ramina nebijoti skolintis valstybės vardu, nes mūsų skola, palyginti su ES senbuvėmis – pvz, Italija, Graikija, – nedidelė. Ką manote apie tai?

– Manau, kad antiinfliacinių priemonių reikia, bet svarbu, kaip jos bus panaudotos. Įliejus tokius pinigus, kaip papildomas žmonių pajamas, infliacijos niekaip nesuvaldysi. Daugiau pinigų – daugiau infliacijos.

Pažiūrėjus, kokia Lenkijoje kainų mažinimo kampanija, palyginti su mūsų šalimi, galima daryti išvadą, kad Lietuva – labai brangi valstybė.

Lenkijai pavyko suvaldyti tuos brangimus. Ši šalis taip pat skolinasi, tačiau biudžeto netektims padengti, nes sumažino ir PVM, ir akcizą. O dėl to kainos tiesiogiai sumažėjo.

Mūsų ekonomistai ir politikai gali sakyti, kad Lietuvai einant panašiu keliu pasiskolinti pinigai ne sušvelnins infliaciją, ne žmones pasieks, o atiteks verslams. Visiškai niekuo netikėti, nepasitikėti – tai jau blogai.

Tačiau Lenkijos pavyzdys puikiai įrodė, kad tai veikia. Pažiūrėjus, kokia Lenkijoje kainų mažinimo kampanija, palyginti su mūsų šalimi, galima daryti išvadą, kad Lietuva – labai brangi valstybė.

Aišku, nėra vienareikšmio atsakymo, kaip daryti pas mus, tačiau pasiskolinti ir išdalyti pašalpoms, panašu, lyg į ugnį žibalo dar įpilti.

– Kaip Rusijos karas nulėmė ir darbuotojų iš jos pačios, Baltarusijos ir Ukrainos imigraciją?

– Iš Rusijos, Baltarusijos dėl suprantamų priežasčių neatvyksta. O dėl Ukrainos – jokios šalies žmonėms tokio baisaus likimo nelinkėčiau, tačiau karo pabėgėliai gausiai papildo darbo rinką. Daugiausia tai moterys, vyriškus darbus joms sudėtinga būtų dirbti. Užtat yra daugybė darbų, kurių Lietuvos gyventojai patys nenorėjo dirbti. Pas mus buvo maždaug 60 tūkst. laisvų darbo vietų, jomis niekas iš mūsiškių nesidomėjo. Tikrai dalį užims ukrainiečiai ir teigiamai paveiks mūsų ekonomiką. Dabar jau įsidarbinama prekybos centruose, ne viename galima sutikti lietuviškai nekalbančių darbuotojų, lentynose dėliojančių prekes, dirbančių kitus darbus, kur vietinė kalba nėra būtina.

– Pastaraisiais metais būdavo nustatomos kvotos (maždaug 30 tūkst. kasmet) įsivežti trūkstamų profesijų darbuotojų iš trečiųjų šalių. Karo pabėgėlių atveju, visi atvykusieji, kiek jų atvyktų, ir norintieji dirbti darbą gaus.

– Kvotos ir iki šiol buvo daugiau politikų apsimetinėjimas, kad darbuotojų trūkumo nėra, norima vietinę darbo jėgą pakeisti pigesne atsivežtine. Tačiau jei keletą metų niekas nenori iš vietinių įsidarbinti, kokios gali būti kvotos užsieniečiams? Paprasčiausia logika – darbo vietas reikia užpildyti žmonėmis iš kitur. Atvykusieji nėra tokie išrankūs, kaip vietiniai, todėl imasi bet kokio darbo, kurį sugeba dirbti, o lietuviai nenori.

– Negalima neatkreipti dėmesio ir į beveik nutrūkusius Lietuvos ryšius su viena didžiausių pasaulio ekonomikų – Kinija. Politikai akcentuoja, kad tiesioginės mūsų verslo netektys eksporto-importo yra labai nereikšmingos mūsų ekonomikai. Tačiau ji per kitas šalis spaudžia atsisakyti mūsų pramonės gaminių. Ką išties pajuto mūsų verslas?

– Nesutikčiau, kad dėl Kinijos bus nedidelis poveikis ekonomikai. Ir vienas procentas yra procentas. Tai – mūsų verslas, mūsų dirbantys žmonės. Politikai kalba taip, lyg tai būtų vidutinės ligonių temperatūros matavimas ligoninėje. Jei tik vienam procentui ligonių yra blogai, tai jiems iš tiesų yra blogai.

Manau, kad dėl geopolitinės situacijos su Kinija mūsų ekonomika pajus tikrai didesnį nei 1 proc. poveikį. Yra sričių, kur Lietuva netiesiogiai dalyvauja tiekimo grandinėse per kitas šalis.

Žinoma, konfrontacija su Kinija galėjo kilti bet kada. Tačiau, kai prie jos dar prisidėjo Rusijos karas Ukrainoje bei jau anksčiau kilęs Baltarusijos režimo klausimas, efektas mūsų verslams bus dar labiau neigiamas.

– Vis dėlto tikėjimas, kad verslai nesužlugs, yra vienas iš ekonomikos variklių.

– Pramonė visas negandas išgyvendavo. Istoriškai žiūrint į užklumpančias negandas, dabartinės taip pat turėtų praeiti. Ateina laikas, kai reikia susitaikyti su sunkumais. Buvome jau įpratę, kad mums viskas sekasi, turime ir pelnus nemažus, ir uždarbiai auga. Dabar tie gerėjimo tempai sulėtės, teks kažkuriam laikui susiveržti diržus. Bet, manau, mums viskas bus gerai.