Nežinoma darbotvarkė

Vyriausybė iki sausio pabaigos ketina įsteigti Maisto tarybą, ji stebės maisto kainų pokyčius ir teiks pasiūlymus, kaip jas sumažinti. Taryboje kartu dirbs prekybininkai, perdirbėjai, ūkininkų organizacijų atstovai ir mokslininkai.

Premjeras Gintautas Paluckas praėjusią savaitę minėjo, jog tikisi, kad ši taryba padės kurti lygiavertį bendradarbiavimą tarp maisto rinkos dalyvių ir gerinti konkurencinę aplinką smulkiesiems verslininkams.

Lietuvos prekybos įmonių asociacijos direktorė Rūta Vainienė sako, kad kol kas nežino, kokia bus reali šios tarybos funkcija, tačiau ji įsitikinusi, kad bet koks diskusijų formatas visada yra geriau negu iš viso nediskutuoti.

„Mus kvies į tarybą, aš dalyvausiu, bet darbotvarkė kol kas neaiški, nežinau, kokius klausimus taryba spręs. Tai bus platforma, kurioje galima išsakyti kokią nors savo poziciją. Visada esu už atvirumą“, – teigia R. Vainienė.

Tačiau ji kategoriškai žiūri į klausimą dėl potencialaus kainų reguliavimo. „Taryba negali nustatyti kainų, tai prieštarauja konkurencijos teisei, kuri nurodoma ES. Turėtume labai didelių nemalonumų su Konkurencijos taryba. Manau, kainos yra ta tema, kuri, greičiausiai, negalės būti aptariama su detalėmis“, – požiūriu dalijasi Lietuvos prekybos įmonių asociacijos direktorė.

„Man buvo minėta, kad tai bus kaip Trišalės tarybos, kurioje dėl darbo santykių klausimų susitinka trys pusės, formatas“, – priduria ji.

Galimybės: A. Vizickas tikina, kad variantų, kaip būtų galima paskatinti smulkiuosius rinkos žaidėjus, – apstu. / Ž. Gedvilos / ELTA nuotr.

Stebėtojų jau pakanka

Įvairių šakų maisto pramonės įmones vienijančios asociacijos „Lietuvos maisto pramonė“ direktorė Irma Pilipienė sako, kad Maisto tarybos idėjos atsiradimas turėtų būti siejamas su vartotojų teisių apsaugos įstatymo keitimu. Anot I. Pilipienės, atnaujintas įstatymo projektas jau pasiekė Seimą, jo komitetus.

„Iki šiol daug metų informaciją apie produktų kainas, jų dedamąsias stebi ir teikia Žemės ūkio duomenų centras ir Valstybės duomenų agentūra, yra dar ir toks portalas produktukainos.lt. Kaip žiniasklaidoje teigiama, Maisto taryboje bus aptariama, kokios kainos dalys tenka gamintojui, perdirbėjui, prekybininkui ir valstybei. Visa tai yra daroma, bet kažkodėl norima suteikti šiuos įgaliojimus Vyriausybės strateginės analizės centrui (STRATA)“, – dėsto ji.

„Kitas dalykas, kuris mums keistai atrodo, kad Vyriausybė turės nustatyti tvarką ir STRATA tada galės rinkti duomenis iš privačių subjektų apie kainos dedamąsias dalis. Įstatymo keitimo pagrindas yra toks ir bus vykdoma stebėsena, ir čia dar atsiranda Maisto taryba. Iš tikrųjų labai keista, nežinome, kokia bus jos funkcija“, – sako I.Pilipienė.

Jos įsitikinimu, stebėjimo neužtenka, nes jis vykdomas jau dabar: „Yra ir privačių iniciatyvų, pavyzdžiui, pricer.lt portalas. Visi stebi kainas, moka kalbėti, turi savo nuomones ir stebi tendencijas. Dar ir Lietuvos bankas (LB) periodiškai tai daro. Tikrai nesuprantame, galvojame, kad atvirai lyg ir nesakoma, bet gal norima grįžti prie kainų reguliavimo, nes kas iš to stebėjimo?“

I. Pilipienė neabejoja, kad kainų reguliavimas, net ir labai norint, – vargiai įmanomas, nes egzistuoja laisva rinka, privatūs subjektai, o vienas pagrindinių jų tikslų – pelno siekimas. „Kas galės pasakyti, kad tu gauni per daug, o kitas – per mažai?“ – klausimą kelia maisto pramonininkų atstovė.

Kalbėdama apie kainos dedamųjų dalių informacijos rinkimą I. Pilipienė įžvelgia ir konkurencijos pažeidimą: „Jeigu tokia informacija bus skelbiama viešai, įsijungs jautrūs dalykai. Konkurentai gali sužinoti vieni kitų kainų dedamąsias ir kitus privačius dalykus.“

„Gal gerai, kad norima sumažinti infliacijos padarinius visuomenei, bet kiekvieną kartą girdime naujų Seimo narių siūlymų – šįryt girdėjau siūlymų, kad reikia mažinti pridėtinės vertės mokestį (PVM) visiems maisto produktams, bet finansų ministras Rimantas Šadžius sako, kad nemažins. Reaguoti galima į viską, bet situacija tokia, kad kainų struktūra ir dydis priklauso nuo pirkėjo ir pardavėjo, kiek vartotojas gali sumokėti“, – tvirtina I. Pilipienė.

„Taip, mūsų PVM yra vienas didžiausių Europoje, labai sunku dėl to konkuruoti, bet tai, ką dabar matome Vyriausybėje, atrodo, mažai vilčių, kad PVM bus sumažintas“, – priduria ji.

Ryšys: I. Pilipienės teigimu, Maisto tarybos idėjos atsiradimas turėtų būti siejamas su vartotojų teisių apsaugos įstatymo keitimu. / M. Morkevičiaus / ELTA nuotr.

Valstybės pareiga?

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkui Raimundui Juknevičiui nekyla klausimų dėl Maisto tarybos būtinybės. Pasak jo, ir kitose ES šalyse žemdirbiai reikalavo, kad kai kuriais atvejais valstybė prisiimtų pareigą reguliuoti santykius rinkoje, t. y. užtikrinti visiems lygias konkurencines sąlygas. „Dabar taip jau atsitinka, kad rinkose atsiranda monopolijų arba į monopolius panašių struktūrų, kurios gali primesti sprendimus tiems, kurie tame pačiame sektoriuje tokių galių neturi“, – sako R. Juknevičius.

Jis pateikia pieno krizės pavyzdį. Užsitęsusi pieno, kaip žaliavos, krizė gamintojams padarė didelių nuostolių. Kaip teigia R. Juknevičius, kas dešimtas pieno ūkis nutarė visam laikui užrakinti tvartus.

Pieno perdirbėjai tada tikino, kad mažos supirkimo kainos Lietuvoje buvo nulemtos žemų supirkimo kainų tarptautinėje pieno produktų rinkoje. Nors siautė krizė, didiesiems perdirbėjams sekėsi kur kas geriau nei smulkiesiems ūkininkams – kai kurių pelnas augo kartais. Pasak R. Juknevičiaus, patys perdirbėjai turėtų susimąstyti, nes jeigu taip bus ir toliau, jie patys praras galimybę vystyti savo verslą, mat paprasčiausiai smarkiai trūks lietuviškos kilmės žaliavos.

„Perdirbėjai sakė: „Žiūrėkite, mus irgi labai riboja, nes mums diktuoja sąlygas prekybininkai – jie nustato, kada perdirbėjai turi rengti savo akcijas, kiek jų turi būti ir t. t.“ Labai griežtos žaidimo taisyklės nurodomos prekybininkų. Kai buvo bandoma kalbėtis su prekybininkais, įsikišo Konkurencijos taryba, ji klausė, kaip jūs drįstate Lietuvoje reguliuoti kainas. Dabar, aišku, politikai, įvertinę tokias anksčiau buvusias diskusijas, nutarė, kad Maisto taryba galėtų būti naujas instrumentas. Pavyzdys jai yra Trišalė taryba, kai kalbasi profsąjungos, darbdaviai ir valstybė“, – sako R. Juknevičius.

Jis teigia, kad dar nebuvo plataus tarybos veikimo pristatymo, bet praktikoje yra įvairių modelių: „Yra Ispanijos modelis, kaip valstybė reguliuoja maisto tiekimo grandinės dalyvių santykius, yra prancūziškas modelis, Lenkijos pavyzdys, kur kažkodėl pieno sektoriuje nėra krizės.“

R. Juknevičius mano, kad Maisto taryboje apie kainų reguliavimą tikriausiai būtų kalbama tik kritiniais momentais: „Ar tai bus kainų reguliavimas, ar kainų palaikymas iš kokių nors, pavyzdžiui, rizikos fondų, kuriuos galės inicijuoti Maisto taryba, aptarusi tuos klausimus. Vadinamosios krizės, keista, bet taip atsitinka, kad vieniems yra nuostolingas etapas, o kam nors būna netgi labai pelningas etapas.“

Manau, kainos yra ta tema, kuri, greičiausiai, negalės būti aptariama su detalėmis.

Britų pavyzdys

Pricer.lt racionalaus pirkimo ir kainų palyginimo portalo įkūrėjas ir vadovas, anksčiau dirbęs įvairiose finansų ir prekybos organizacijose, Arūnas Vizickas sako palaikantis Maisto tarybos idėją, nors kol kas jos turinys jam taip pat neaiškus. Ekspertas akcentuoja, kad Lietuvoje aukštos kainos fiksuojamos ne tik maisto produktų, bet ir kitose kategorijose, pavyzdžiui, vaistų, degalų. Tokios tendencijos suformuoja situaciją, kad kainoms jautrūs vartotojai praktiškai nebeturi galimybių taupyti. „Situacija dažnai yra kaip kibiras be dugno – kad ir kiek į jį pilsi išmokų, kiek jas indeksuosi, kainoms pakilus jos tiesiog yra įsisavinamos“, – teigia A. Vizickas.

„Vienas iš rodiklių, kuris apie tai byloja, – pajamos lyg ir keitėsi, bet dalis pajamų, skirtų maistui, vis tiek išlieka gana didelės, t. y. maždaug apie ketvirtadalį pajamų mes vis dar atiduodame maistui, o ES vidurkis yra apie 15 proc. Ekonomiškai pajėgesnėse šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, maistui išleidžiama apie 11 proc.“, – sako jis ir priduria, kad dėl tokios padėties nukenčia ir tokios valstybei plačiąja prasme svarbios sritys kaip saugumas, kultūra ar visuomenės sveikata, nes gyventojų susikoncentravimas tik į būtinuosius poreikius stabdo šių sričių vystymąsi.

Šiame kontekste Maisto taryba yra svarbi, tačiau A. Vizickas neatmeta tikimybės, kad nors idėja ir gera, jos realizavimas gali būti prastas. „Linkime, kad ši Maisto taryba netaptų stebėtojų arba nusistebėtojų taryba. Vien tik fiksuoti kainas ir kalbėti, kad vėl pabrango – niekam neįdomu“, – sako jis.

Pricer.lt vadovas antrina I. Pilipienei ir sutinka, kad kainų stebėtojų Lietuvoje jau dabar pakanka, tačiau problema yra kitur – dažnai realios situacijos rinkoje atspindį iškreipia pasirinkta neefektyvi stebėsenos metodika. „Norėtume pasiūlyti eiti keliu, kurį pasirinko britai, panašiai problemas sprendžia Italija, Vokietija, Australija, Austrija. Jungtinės Karalystės (JK) pavyzdys – vienas naujausių. Po COVID-19 pandemijos, po energetikos krizės jų konkurencijos taryba pastebėjo, kad didžiausi degalinių tinklai pradėjo piktnaudžiauti padėtimi ir pakėlė maržas, dėl to degalai tapo sunkiai prieinami, nepaisant, kad situacija energetikos rinkoje lyg ir pagerėjo“, – sako A. Vizickas.

JK parlamentas ir Energetikos ministerija pasiekė susitarimą: visos degalinės buvo įpareigotos teikti nuolat atnaujinamą internete informaciją apie savo kainas. „Ši informacija perduodama rinkoje esantiems žaidėjams, tarp jų ir agregatoriams, kurių atsiradimas irgi buvo inicijuojamas, jie šią informaciją sujungia ir sudaro galimybę patikrinti situaciją“, – teigia jis.

„Kai vartotojas iš, pavyzdžiui, Oksfordo ar mūsų atveju Radviliškio, nori sužinoti, kur jam važiuoti įsipilti degalų, jis pasirenka pagal tam tikrus kriterijus (kainą, atstumą, įsiveda savo lokaciją arba telefone automatiškai nustato „aš esu čia“) ir jam pateikia dešimt pasiūlymų, kurie yra arčiausiai jo. Taip skatinama konkuruoti dėl vartotojo, siūlyti geresnes kainas ir vartotojas renkasi logiškai“, – sako A. Vizickas.

Yra ir papildomas apribojimas: jeigu konkrečioje vietovėje yra daugiau negu dešimt degalinių, brangiausios net nerodomos. „Taip degalinių tinklų konkurencija pervedama iš pseudokonkuravimo į realų konkuravimą dėl vartotojų konkretaus produkto plotmėje. Mes įgalintume vartotoją skatinti rinkos dalyvius konkuruoti dėl jo pasirinkimo“, – pabrėžia ekspertas.

Nors Lietuvoje taip pat yra tam tikrų portalų, kuriuose galima palyginti produktų kainas, A. Vizicko aiškinimu, to nereikėtų laikyti jo pateikto pavyzdžio analogija. „Šiandien neturime tokio įrankio, kuris leistų palyginti visus pasiūlymus. Visi šie žaidėjai naudojasi tik priėjimu prie internetinės prekybos. Dėl šitos priežasties pas mus yra taip, kad jeigu tu nueini į vaistinę, pirksi vaistų už 10 eurų, o jeigu turi laiko ir kantrybės ir pasižiūrėsi, kiek jie kainuoja internete, galbūt galėsi jų nusipirkti už 5 eurus, todėl kad vaistininkas internete yra priverstas konkuruoti. Tačiau fizinėje vaistinėje prie ligoninės iš tavęs tau nežinant jis pasiims premiją“, – sako ekspertas.

Realybė: anot R. Juknevičiaus, patys perdirbėjai turėtų susimąstyti, nes jeigu situacija nesikeis, jie savomis rankomis nukirs galimybę vystyti savo verslą, mat paprasčiausiai smarkiai trūks lietuviškos kilmės žaliavų. / I. Gelūno / BNS nuotr.

Stambiųjų diskriminacija

Minėta britų praktika paremtas įrankis padėtų tikslingiau analizuoti duomenis, ieškoti rinkos problemų priežasčių. „Mes skatiname smulkųjį ir vidutinį verslą, sakome, čia yra maža konkurencija, tuomet gerai – dėkime visas pastangas, kad čia atsirastų daugiau žaidėjų“, – sako pricer.lt įkūrėjas.

„Jeigu kalbame apie maistą, į tą pačią kategoriją galima įtraukti ūkininkus su jų trumposiomis grandinėmis, skatinkime, kad jie atvažiuotų į miestą ar turgų arba žmogus galėtų internetu užsisakyti iš ūkininko. Kartu padidiname pasiūlymų skaičių ir atitinkamai sudarome galimybę vartotojui bent jau turėti pigesnę alternatyvą. Ar jis pasirinks, ar ne – kitas aspektas. Manau, dauguma mūsų, matydami, kad produkto kokybė nėra prastesnė, tikrai pasirinktų pigesnę alternatyvą“, – neabejoja A. Vizickas.

Jis mini ir stambiųjų rinkos žaidėjų diskriminaciją, tokį modelį taiko Lenkija: „Savaitgaliais didieji nedirba, o mažieji gali dirbti. Dar viena diskriminacijos priemonė: sakome, kad tam tikro dydžio parduotuvės neįleidžiamos į tam tikrus rajonus, ten gali būti tik smulkieji. Nežinau, kiek tai yra efektyvu, kiekvieną atvejį reikia apsvarstyti, analizuoti, ieškoti optimalaus sprendimo.“

„Lenkai visai neseniai pademonstravo dar vieną variantą. Kai pas juos pabrango sviestas, nors tas pabrangimas ir yra gerokai mažesnis nei Lietuvoje, Vyriausybė iš savo strateginių atsargų metė į rinką tūkstančius tonų sviesto, taip padidinusi pasiūlą. Kai padidini pasiūlą, kaina ima kristi. Variantų yra aibės, bet galima jų ieškoti ir reklamoje, pavyzdžiui, padėti reklamuotis tiems, kurie nori konkuruoti, arba galbūt apriboti reklamą tiems, kurie jau dominuoja“, – galimus sąžiningesnės konkurencijos formavimo pavyzdžius vardija A. Vizickas.

Nuskriaustieji ir kaltieji

Pažvelgus į Lietuvos maisto kainų dedamąsias, jų grandines, daugelio produktų atžvilgiu, kur konkurencijos beveik nėra, matyti, kad ūkininkas gauna mažiausią dalį, vėliau seka perdirbėjas, ypač kai kalbama apie pieną, sviestą ir būtent perdirbėjas dažniausiai inicijuoja kainos pakilimą. „Paskui yra prekybininkas, kuris dar didesnę kainos dalį pasiima, ir tada yra PVM“, – sako A. Vizickas.

Pavyzdžiui, Žemės ūkio duomenų centro duomenimis, krizinių 2023-iųjų pradžioje žaliavinio pieno tiekėjams tekdavo apie 21,5 proc. geriamojo pieno (2,5 proc. riebumo, 0,9–1 l plėvelės pakuotėje) mažmeninės kainos, o gamintojui ir didmeninės prekybos daliai kliūdavo apie 30,8 proc. Mažmenininkai pasiimdavo 30,3 proc. galutinės produkto kainos, valstybei PVM pavidalu teko 17,4 poc. kainos.

Jei, pasak A. Vizicko, pieno krizės laikotarpiu nukentėjo ūkininkas, kitu nuskriaustuoju tapo vartotojas. „Jeigu žiūrėtume retrospektyviai, pieno produktų marža anksčiau, maždaug prieš 10–15 metų, buvo 10–12 proc., dabar marža – ir ne antkainis, o pelningumas, kuris dabar yra šiek tiek mažesnis nei antkainis, – mažiausiai 35–40 proc. Atskirais atvejais netgi gali būti didesnė“, – aiškina jis.

„Dar vienas kaltininkas yra praėjusios kadencijos valdžia – kodėl ji nesidomėjo kainomis? Per dvejus metus produktai pabrango  50 proc., o kai kuriais atvejais ir 100 proc. Todėl, kad PVM yra procentinė išraiška, todėl, kad jeigu prieš pabrangdamas produktas kainavo 1 eurą, o PVM sudarė 21 centą, produktui pabrangus iki 2 ar 3 eurų ir PVM surinkimas atitinkamai augo kartais, – konstatuoja A. Vizickas. – Tai leido generuoti ir viršyti PVM surinkimo biudžetą, bet tokia situacija virto tuo, kad žmonės, kurie gyvena iš indeksuotų atlyginimų, pensijų, išmokų, nebeišgali įpirkti kai kurių dalykų. Dabar vėl reikia palaikyti kilimo procesą, pragyvenimo lygį, tačiau kibiras be dugno, kainos vėl stiebiasi į viršų.“

Jis teigia, kad ne tik Maisto taryba galėtų spręsti šias problemas, galėtų įsijungti ir Konkurencijos taryba, kuri, eksperto manymu, koncentruojasi tik į tai, kaip stabdyti nelegalius susitarimus dėl kainos. „Britų pavyzdys: jeigu pastebi, kad piktnaudžiauja antkainiais, siūlo įrankį vartotojui matyti geriausias alternatyvas. Taip pat galima kalbėti ir apie užsienio investicijų pritraukimą, smulkiojo verslo inicijavimą, šiltnamio sąlygų jam sudarymą ir t. t. Tai jau dabar galėtų daryti Konkurencijos taryba, jeigu ji būtų sudominta ne vien tik susitarimų gaudymu, o iš tikrųjų užsiimtų teisingos konkurencijos lygio palaikymu“, – tvirtina ekspertas.

Jis teigia, kad jei tokios laisvosios rinkos lyderės kaip JK ar Vokietija taiko įvairias sąžiningos rinkos reguliavimo praktikas, Lietuva neturėtų baimintis imtis permainų. „Be abejo, atsiras tokių žaidėjų, kuriems skaidrumas griaus jų verslo modelį, kuris yra sukurti informacinį burbulą, kad jie neva yra pigiausi be jokių faktinių įrodymų, ir taip laiko vartotoją savo įtakos sferoje“, – sako A. Vizickas.

„Tai sunkus kelias, jame bus daug barjerų ir visokių burbulų ir skandalų, bet einantys nueina. To ir palinkėčiau, kad nauja taryba visų pirma pasirinktų teisingą kelią, prieš startuodama išanalizuotų ir nuspręstų dėl savo misijos, kokiomis priemonėmis tai darys, o paskui nuosekliai tai įgyvendintų“, – tęsia jis.

„Turime nueiti šį kelią, nes dabar judame į aukštų kainų be turinio šalį“, – teigia pricer.lt vadovas.

Leonardas Marcinkevičius / Asmeninio archyvo nuotr.

Svetimos nesėkmės

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertas Leonardas Marcinkevičius primena, kad neseniai Vengrija bandė pažaboti infliaciją, nustatydama kainų ribas kai kuriems maisto produktams, tačiau tokia taktika nebuvo vaisinga.

Budapeštas nusprendė nustatyti kainų ribas tokioms maisto prekėms, kaip cukrus, aliejus, miltai, pienas. „Šios priemonės įvestos 2022 m. vasarį, prieš pat rinkimus, siekiant suvaldyti vieną didžiausių infliacijos šuolių visoje ES“, – aiškina L. Marcinkevičius.

„Nepaisant šių priemonių, maisto kainų augimas lygiai po metų sudarė 43 proc. Be to, šių prekių ėmė trūkti, pradėjo formuotis juodoji rinka, išaugo ir verslo nuostoliai. Galiausiai priemones neteisėtomis pripažino ir ES Teisingumo Teismas (2024 m. rugsėjį), kaip pažeidžiančias konkurencijos taisykles“, – sako LLRI ekspertas.

Anot jo, kainų ribų, kitokių su krizinėmis situacijoms susijusių saugiklių, mechanizmų įvedimas neišvengiamai sukuria paklausos-pasiūlos disbalansą: „Neleidžiant funkcionuoti laisvų kainų mechanizmui, prekių ima trūkti, jos tampa mažiau prieinamos.“

Ekonomistas atkreipia dėmesį, kad tokio dalyko, kaip neteisingos kainos, nebūna: „Vertindami kainą kaip pirkėjai, esame linkę manyti, kad ji yra per didelė, nes tai yra mūsų išlaidos. Vertindami kainą kaip pardavėjai, manome, kad ji – per maža, nes tai mūsų potencialios pajamos. Politikams nustojus kalbėti apie neteisingas kainas, bus išvengta visuomenės supriešinimo.“

Ekspertas įsitikinęs, kad bet koks politikų sumanymas stebėti ar reguliuoti kainas suponuoja prielaidą, kad centrinis planuotojas gali geriau žinoti, kokios jos turėtų būti. „Tačiau kaina svarbi kaip signalas visiems ekonomikos dalyviams. Ji susiformuoja tūkstančiams žmonių kiekvieną dieną priimant sprendimus, ką pirkti, o ką parduoti. Manymas, kad visa ši informacija gali būti tiksliau apdorojama vienoje duomenų bazėje, yra pagrindinė planinės ekonomikos šalininkų visose valstybėse klaida“, – teigia L. Marcinkevičius.