Apie pensinio amžiaus ilginimo galimybes ir galimas pasekmes „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ diskutavo socialinės apsaugos ir darbo ministrė Jūratė Zailskienė (toliau – J. Z.), Vilniaus universiteto afilijuotas profesorius, socialinių mokslų daktaras Teodoras Medaiskis (toliau – T. M.) ir Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovė Aurelija Maldutytė (toliau - A. M.).
– Priežasčių ilginti pensinį amžių šiandien jau yra, ar dar ne?
– T. M.: Viena tokių priežasčių – vyresnio amžiaus žmonių užimtumo galimybės. Jei nepadarome pažangos vyresnio amžiaus žmonių užimtumo srityje, kalbėti apie pensinio amžiaus didinimą dar per anksti – jį reikėtų atidėti.
Svarbiausia, jei taip galvotume daryti, turime kartu galvoti ir apie tai, kaip užtikrinsime, kad vyresnio amžiaus žmonės galėtų rasti darbą.
Lietuva nėra tokioje prastoje situacijoje vyresnio amžiaus žmonių užimtumo prasme. 55–64 metų žmonių užimtumas Europos Sąjungoje siekia 65 procentus, Lietuvoje – 69 procentus. Tačiau, jei lyginsime su šalimis, kuriose užimtumas siekia beveik 80 procentų, tokį lygį pasiekia Skandinavijos valstybės.
Antra vertus, svarstant galimybę didinti pensinį amžių, reikėtų užduoti klausimą, kodėl tai reikėtų daryti. Galima atsigręžti atgal – iš Sovietų Sąjungos paveldėjome 55 metų moterų ir 60 metų vyrų pensinį amžių.
Pensinio amžiaus ilginimo procesas buvo vykdomas labai protingai ir apgalvotai, nors ir su pertraukomis. Dabartinis rezultatas, kurį matome šiandien, buvo pasiektas per 30 metų.
Jeigu to nebūtume darę, mūsų pensijos būtų trečdaliu, o gal net perpus mažesnės, nei yra dabar.
– Ar su pensijiniu amžiumi dar reikia ką nors daryti, jį koreguoti?
– R. Z.: Man atrodo, kad ką tik pasiekėme tą ribą, kai visiems susivienodino pensinis amžius – iki 65 metų. Dabar kalbėti apie pensinio amžiaus ilginimą panašu į magijos triuką, kai zuikis traukiamas iš kepurės. Praėjo dešimt metų, pensinis amžius susivienodino, ir, manau, reikėtų sustoti.
Jokių kalbų nei užkulisiuose, nei viešai tikrai nėra, nes jokie rodikliai, vertinant amžių ar sveiko gyvenimo trukmę, nerodo požymių, kad būtų galimybė ilginti pensinį amžių.
Negana to, Lietuva atsilieka pagal sveikatos lygį sulaukus pensinio amžiaus. Jei Europoje žmonės, būdami pensijoje, vidutiniškai pragyvena apie dvidešimt metų, Lietuvoje šie skaičiai yra gerokai mažesni.
Jei Europoje žmonės, būdami pensijoje, vidutiniškai pragyvena apie dvidešimt metų, Lietuvoje šie skaičiai yra gerokai mažesni.
Statistika rodo, kad Lietuvoje yra nemažai 60-ies sulaukusių asmenų, kurie jau nebedirba. Viena yra dirbti biure, kur nereikia fizinės jėgos, visai kas kita – dirbti žemės ūkyje ar kitose srityse, kur reikalinga fizinė ištvermė.
Sulaukus 60-ies tai nėra lengva. Yra duomenų, kad tūkstančiai žmonių, kuriems iki pensijos liko dveji metai, jau nebedirba – jie yra išėję į išankstinę pensiją, gauna neįgalumo ar socialinę paramą.
– Ar turėtume suprasti, kad pensijų dydžio ir pensinio amžiaus santykis šiuo metu yra optimalus?
– J. Z.: Manau, kad taip. Šiuo metu šis santykis yra geras. Jis buvo pasiektas per dešimt metų nuosekliai ir neskausmingai. Dabar reikia džiaugtis pasiektu rezultatu ir stebėti tendencijas, ką dar galime padaryti, kad pensijos nebūtų labai mažos. Jos kasmet didėja.
„Sodros“ biudžetas yra subalansuotas, kaupiamas rezervas, kurio neliečiame. Be to, net gaunamas „Sodros“ rezervo perviršis. Jau nebe pirmus metus iš jo didinamos pensijos.
Sistema šiuo metu yra pakankamai stabili, todėl reikia galvoti apie tai, kad pensinio amžiaus žmonės dar labiau neskurstų ir kad jų pensijos laikui bėgant didėtų.
– Jei pensinis amžius būtų ilginamas iki 67-erių, ar tokius darbuotojus būtų lengva išlaikyti darbo rinkoje?
– A. M.: Pirmiausia reikia atsakyti, kokią problemą mes sprendžiame: ar norime, kad žmonės ilgiau dirbtų, ar ieškome būdų sutaupyti ir ilgiau nemokėti pensijų, spręsdami tam tikras biudžeto problemas. Tai visiškai skirtingi tikslai, kuriems reikalingi skirtingi sprendimai.
Kalbant apie vyresnius darbuotojus, turime labai aiškią statistiką – net ir dabar didėja žmonių, kurie dirba sulaukę pensinio amžiaus, skaičius.
Tie, kurie turi aukšto lygio kvalifikaciją, ypatingų žinių, motyvacijos, sveikatos ir noro įsitraukti, dalyvauja darbo rinkoje. Taip pat svarbu paminėti, kad mūsų pensijų sistema skatina dirbti ilgiau, nes kiekvieni papildomi darbo metai lemia didesnę pensiją.
Mums, kaip darbdaviams, didžiausia problema yra tai, kad yra žmonių, kuriems apie 55-erius metus, tačiau jiems trūksta skaitmeninių įgūdžių, o mokytis ar persikvalifikuoti jie nenori.
Darbdaviai džiaugiasi, kai patirties turintys ir didelę pridėtinę vertę kuriantys darbuotojai pasilieka. Į šią kategoriją patenka mokytojai, dėstytojai, gydytojai ir kiti darbuotojai, dirbantys tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje. Verslui svarbiausia yra žinios, kvalifikacija ir kuriama vertė – juk būtent iš to verslas ir gyvena.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai