Rezoliucijoje taip pat prašoma užtikrinti miškininkystės specialistų įtraukimą į sprendimų priėmimą, atlikti saugomų teritorijų inventorizaciją bei peržiūrėti pastaraisiais metais didėjusius ūkinės veiklos ribojimus miškuose.

„Miškininkystė yra aplinkosauga, o miškotvarka neleidžia miškams tapti šabakštynais. Tai ir mūsų darbo vietos, šalies ekonomikos stuburas ir regionų gyvybingumas. Jei šiandien prarasime miškininkystės profesionalumą, rytoj neteksime ne tik ekonominės, bet ir ekologinės naudos“, – rašoma rezoliucijoje.

Pasak suvažiavimo dalyvių, miškų sektorius šiuo metu susiduria su kritine padėtimi, esą nuo 2020 m. Lietuva neturi aiškios, moksliškai pagrįstos miškų ūkio sektoriaus raidos strategijos, o sparčiai plečiamos saugomos teritorijos mažina galimybes ūkininkauti miškuose, riboja žaliavinės medienos pasiūlą bei kelia klausimų dėl miško savininkų teisių.

Suvažiavimo dalyviai taip pat atkreipė dėmesį į ekonomines pasekmes. Jų teigimu, miškų ūkis ir su juo susijusi pramonė generuoja daugiau nei dešimtadalį šalies BVP, todėl bet kokie tiekimo ribojimai gali turėti įtakos valstybės biudžetui, baldų gamybai ir užimtumui regionuose. Pabrėžta, kad miškų politika turėtų derinti ekologinius, ekonominius ir socialinius tikslus.

Rezoliucijoje išskiriami aštuoni pagrindiniai reikalavimai. Be strategijos rengimo, numatoma atlikti saugomų teritorijų inventorizaciją, grąžinti miškininkystės specialistus į vadovaujančias pareigas, išsaugoti daugiafunkcinį miškotvarkos modelį bei užtikrinti Valstybinės miškų urėdijos finansinį savarankiškumą.

Miškininkų bendruomenė teigia, kad rezoliucija yra kvietimas konstruktyviam dialogui su valdžia dėl tolesnės miškų politikos krypties.

Kaune vykusiame renginyje dalyvavo apie 100 miškininkų, privačių miškų savininkų, miško pramonės ir mokslo atstovų iš įvairių šalies regionų.