Ištyrė sovietmečiu

Lietuvos dirvožemių rūgštingumas pirmą kartą ištirtas 1964–1967 m.

„Tada beveik pusė (40,7 proc.) Lietuvos dirvų buvo rūgščios. Jei dirva rūgšti, joje daug kenksmingų augalams vandenilio jonų. Be to, tokioje dirvoje tampa judresni sunkieji metalai, ypač manganas, aliuminis, ir jie ima kenkti augalams. Prisideda ir tai, kad rūgščiose dirvose mažai augalams labai reikalingo kalcio ir magnio. Dėl to derliai tokiose dirvose perpus mažesni, kartais jose iš viso niekas nebeauga“, – komentavo Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Žemdirbystės instituto Agrocheminių tyrimų laboratorijos vadovas prof. Gediminas Staugaitis.

Kaip gydytojai pagrindžia, kodėl žmogui išrašomas toks, o ne kitoks vaistas, taip ir medžiagų dirvožemiui gerinti kiekiai turėtų būti pagrindžiami.

Šalyje rūgščios dirvos intensyviau imtos kalkinti apie 1970 m. Pašnekovo teigimu, ypač intensyviai buvo kalkinama 1985–1991 m. Per metus būdavo pakalkinama apie 200 tūkst. ha. Vidutiniškai į 1 ha buvo įterpiama 2–3 t kalcio karbonato, o kur labai rūgštu – net 5–7 t. Todėl rūgščių plotų 1991 m. Lietuvoje buvo labai sumažėję – iki 18,6 proc.

„Tačiau tas kalcis, kuriuo pakalkinama dirva, yra judrus. Per metus maždaug 200–300 kg kalcio iš 1 ha išsiplauna. Taigi, jei į 1 ha įterpiama 1 t kalcio, per penkerius metus jo dirvoje nebelieka ir vėl reikia kalkinti“, – atkreipė dėmesį G. Staugaitis.

Prof. Gediminas Staugaitis. Asm. archyvo nuotr.

Grįžta į pradinį lygį

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, žemės ūkio srityje buvo svarbesnių reikalų nei dirvos kalkinimas: prasidėjo žemės reforma, pasikeitė jos savininkai, keitėsi ir valstybės politika. Be to, daugelis tuomečių pradedančiųjų ūkininkų neturėjo užtektinai lėšų, todėl kalkinimas sustojo arba tapo nepakankamas.

„Dėl šių priežasčių dirvos rūgštumas palaipsniui grįžta atgal į savo pradinį lygį. Dabar Lietuvoje turime 27 proc. rūgščių dirvų. Daugiausia jų – Žemaitijoje (48 proc.) ir Rytų Lietuvoje (30 proc.)“, – pastebėjo profesorius.

Kita Lietuvos dirvožemio rūgštėjimą lemianti priežastis – dideliais kiekiais naudojamos mineralinės (cheminės) azoto trąšos.

„Su žmogaus veikla į dirvožemį patenka jį rūgštinantys produktai. Azoto trąšos – amonio sulfatas, amonio salietra – tai fiziologiškai rūgščios trąšos. Jeigu didesnėmis normomis tręši, dirva parūgštėja. Tačiau esama ir tradicijų – daugeliui Lietuvos ūkininkų atrodo, kad be azoto trąšų žemės ūkio produkcijos neužauginsi. Nuo sovietmečio daroma taip: nėra derliaus – beriu daugiau azoto. Tačiau, jei dirva rūgšti ir jos nekalkini, trąšos nieko nepadės. Visais atvejais reikia atlikti dirvožemio tyrimus. Jei dirvos pH 5,5 ir mažiau – dirvožemis rūgštus, jei pH 6,0 ir daugiau, vadinasi, dirva nerūgšti – kalkinti nereikia“, – dirvožemio skirtumus pabrėžė G. Staugaitis.

Jis atkreipė dėmesį į tai, kad kai kurie ūkininkai naudoja kalcio amonio salietrą. Į šias trąšas dedama kalcio, neutralizuojančio azoto sukeliamą dirvos rūgštėjimą.

Pagal ES vykdomo žaliojo kurso reikalavimus Lietuvos ūkininkai turi mažinti sunaudojamą mineralinių trąšų kiekį. Reikalavimai reikalavimais, tačiau bene didžiausią įtaką jų sunaudojimui padarė Rusijos karas Ukrainoje. Mineralinės trąšos žymiai pabrango, neįvežama kalio trąšų iš Baltarusijos. Rezultatas – gerokai sumažėjo mineralinių trąšų naudojimas.

Vis dėlto, pasak G. Staugaičio, azoto trąšų ribojimai yra būtini.

Reikia riboti azoto trąšų sunaudojimą, kur įmanoma jį optimizuoti panaudojant dirvožemyje esančias jo atsargas, nors ir kaip sudėtinga ūkininkams tai gali atrodyti.

„Iki šiol dominavęs beatodairiškas didesnio derliaus siekimas daug atsiėjo. Gamtoje atsiranda didžiulė azoto tarša: nitratai skverbiasi gilyn, patenka į gruntinius vandenis, šulinius, pasiekia net Baltijos jūrą. Vidurio Lietuvoje daugelio šulinių vandens jau nebegalima gerti. Reikia riboti azoto trąšų sunaudojimą, kur įmanoma jį optimizuoti panaudojant dirvožemyje esančias jo atsargas, nors ir kaip sudėtinga ūkininkams tai gali atrodyti“, – teigė jis.

Pasigenda kontrolės

Pagal Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) reikalavimus ūkininkai turi sudaryti tręšimo planus, tręšti tik Lietuvoje registruotomis trąšomis. Vis dėlto LAMMC atstovas pastebi, kad tręšimo planuose toli gražu ne visada nurodomas optimalus konkrečiai dirvai trąšų kiekis.

„Dažnai tręšimo planus ūkininkai parengia neatlikę dirvožemio agrocheminių tyrimų, kitur juos rengia prekiautojai trąšomis. Į tokius planus žiūriu skeptiškai. Šiuo metu naudojamos tręšimo planų sudarymo programos skirtingos, skirtingos ir apskaičiuotos trąšų normos. Šios programos turėtų būti patikrintos ir atestuotos, o tik tada leistos naudoti. Kontrolės čia dar nėra“, – įsitikinęs G. Staugaitis.

Jis pateikė pavyzdį: „Sakykime, ūkininkas užsako parengti konkretaus lauko tręšimo planą. Viena firma apskaičiuos vieną normą, kita – kitą, o mūsų centro mokslininkai – dar kitokią. Kai visa tai palygini, kartais būna katastrofiškų trąšų kiekio tam pačiam laukui neatitikimų. Teoriškai, kai kas nors paklausia ūkininko, ar jis parengė tręšimo planą, jis atsako, kad taip, ir deda tą dokumentą ant stalo. Negali pasakyti, kad planas neparengtas. Tačiau šiandien niekas nereikalauja pagrįsti skaičių. Lieka neatsakyta į klausimą, ar tam laukui 200, ar 100, o gal 50 kg azoto trąšų būtų užtekę. Tačiau, kaip gydytojai pagrindžia, kodėl žmogui išrašomas toks, o ne kitoks vaistas, taip ir medžiagų dirvožemiui gerinti kiekiai turėtų būti pagrindžiami.“

Auga: Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę rūgščių dirvožemių buvo mažiau nei penktadalis, dabar jų – daugiau kaip ketvirtadalis. Asociatyvi Vilmanto Raupelio nuotr.

Profesoriaus teigimu, trąšų kiekio pagrindimas reikalingas ne kontrolieriui, o pačiam žemdirbiui.

Siekia sunaudoti mažiau

Kai kurie šalies ūkininkai jau dabar sunaudoja daug mažiau mineralinių trąšų nei anksčiau.

Klaipėdos rajono Venckų kaime ūkininkaujantis Tomas Balčėnas su žmona dirba beveik 900 ha žemės. Augalininkystės ūkyje augina grūdinių kultūrų, žirnių, pupų.

Taikydamas įvairias priemones, T. Balčėnas maždaug du kartus sumažino sunaudojamų mineralinių trąšų kiekį ir gauna panašų derlių kaip anksčiau.

Reikia skatinti, o ne drausti. Reikia sudaryti sąlygas, kad galėtume dirbti, naudodami mažesnes trąšų normas.

„Tai yra nuoseklaus darbo vaisius. Norint mažinti trąšų kiekį, visų pirma reikia išsitirti dirvožemį, jei reikia, – jį susitvarkyti, taikyti sėjomainą, tarpinius pasėlius, žiūrėti, koks dirvos biologinis aktyvumas. Visų pirma ištiriu dirvožemį ir žiūriu, ko dirvai reikia. Jei reikia, kalkinu. Padedamas Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos atlikau kalkių bandymus. Dabar žinau, kurios kalkės mūsų dirvožemiams geriausiai tinka, greičiausiai veikia. Kasmet bandau susitvarkyt po 15–20 proc. laukų. Sėjame tiesiogiai, striptilu. Plūgų nenaudojame apie septynerius metus, pastaruosius penkerius ar šešerius metus naudoju mikrobiologinius preparatus“, – ūkininkas sako, kad stengiasi šiais preparatais bent iš dalies pakeisti mineralines trąšas.

Pašnekovo teigimu, svarbu ir per jėgą nesiekti tokio derliaus, kuris alintų žemę: „Pagal imamus derlius mes negalime lygintis su Kėdainiais, Joniškiu, kur dirvos našumas daug geresnis. Jie tręšia ir iškulia 8–10 t kviečių iš 1 ha, o mes, net jei ir daug trąšų bersime, vis tiek greičiausiai iškulsime 5–6 t, nes Žemaitijoje žemės prastesnės, dirvos rūgštesnės. Reikia įvertinti: jei bonitetinis (našumo) balas yra 30, tokioje žemėje nereikia tikėtis kviečių derliaus 8–9 t iš 1 ha. Kitaip reikės trąšų perviršio. Reikia žiūrėti realiai: jei žemės našumo balas 30, tai 4–5 t derliaus turi užtekti. Taip nepertręši.“

Pasak T. Balčėno, mineralinių trąšų mažinimas – tai sunkus, daug žinių, kantrybės ir lėšų reikalaujantis darbas. Atsiperka jis tik vėliau, po keleto metų.

„Jei nori užauginti didesnį ir kokybišką derlių, reikia augalui duoti bazinį trąšų kiekį. Tačiau, taikant mano minėtas priemones, galima 30–40 proc. sumažinti sunaudojamų mineralinių trąšų kiekį ir po penkerių ar šešerių metų pasiekti tą patį derlių“, – ūkininko žodžiais, ekologinių ūkių pavyzdžiai rodo, kad įmanoma iš viso apsieiti be mineralinių trąšų.

Nemato prasmės drausti

Vis dėlto ūkininkas įsitikinęs: didesnės trąšų sunaudojimo kontrolės Lietuvoje nereikia – užtenka dabartinės.

„Yra trąšų normos, mes pildome žurnalus pagal įsigytą trąšų kiekį. Be to, vien azoto trąšos sudaro 30–40 proc. užaugintos produkcijos savikainos. Mes skaičiuojame, norime uždirbti, gauti pelno – per daug trąšų berti neapsimoka. Nežinau, iš kur ta nuomonė, kad ūkininkas švaisto, teršia. Žinoma, būna išimčių, bet didžioji dalis ūkininkų to nedaro. Tas reguliavimas, tie draudimai... Manau, čia viskas turi ateiti per švietimą, sąmoningumą. Organizuojami seminarai įvairiomis temomis: dirvos kalkinimo reikšmė, žemės dirbimo būdo, sėjomainos įtaka. Profesionaliai ūkininkaujantys žmonės supranta, ką daro, – įsitikinęs T. Balčėnas. – Nematau prasmės drausti. Mes jau ir taip visokiais reglamentais apkrauti ir dėl žaliojo kurso, ekoschemų kūrimo. Mus visaip nori pažaboti, bet kol kas patys nežino, kaip ir ką daryti: atvažiuoja viceministrai papasakoti apie ateitį ir patys nežino, kaip bus.“

Ūkininko žodžiais, įvedus papildomų reikalavimų, draudimų veikla žemės ūkio srityje bus apskritai sunkiai įmanoma.

„Reikia skatinti, o ne drausti. Reikia sudaryti sąlygas, kad mes galėtume dirbti, naudodami mažesnes trąšų normas“, – T. Balčėno teigimu, valstybė turėtų investuoti į ūkininkų švietimą per savivaldybių žemės ūkio skyrius, ūkininkų sąjungas. Skleisti žinias, kaip šiuo sunkiu laiku efektyviau ūkininkauti, sutaupyti ir išgyventi.

„Ne paslaptis, kad savikaina šiemet pakilusi, o grūdų kaina nukritusi. Pernai visi prisipirko brangių trąšų. Šiemet visi taupys. Kaip tai atsilieps? Neseniai buvau seminare – pasirodo, Lietuvoje užaugintų grūdų kokybė jau antri metai prastėja. Tai vyksta dėl to, kad mažinama trąšų. Jeigu norime užauginti gerus, paklausius grūdus, kuriuos galėtume eksportuoti į užsienio rinkas, turime užauginti kokybiškus grūdus. Nepalankios gamtos sąlygos – per daug ar per mažai saulės, lietaus ir pan. – turi įtakos grūdų kokybei. Jeigu sumažinsime trąšų, kuriomis mes dar galime kažkiek pareguliuoti grūdų kokybę, ar tai nebus kilpa ant kaklo mūsų ūkininkams? Ar neprigaminsime tiek daug pašarinių grūdų, kad neturėsime kur jų dėti?“ – svarstė T. Balčėnas.

Pasak jo, kaip paramą ūkininkams valstybė galėtų sudaryti žemėlapius, kuriais vadovaujantis galima būtų tręšti taikant kintamą normą, t. y. tik ten, kur reikia ir kiek reikia. Taip ūkininkai sutaupytų ir trąšų, ir lėšų.

„Valstybė galėtų ištirti dirvožemį ir sudaryti žemėlapį arba finansuoti ūkininkams dirvožemio tyrimus. Didesni ūkiai, kuriuose nedirbama aklai, patys pasidaro dirvožemio tyrimus, tačiau yra daug mažesnių ūkių, neturinčių tam lėšų. Tačiau tik turėdamas dirvožemio tyrimo rezultatus gali parengti žemėlapį ir tręšti taikydamas kintamą normą“, – atkreipė dėmesį ūkininkas.

Jis pabrėžė: yra nemažai šiuolaikinių techninių priemonių, padedančių mažinti sunaudojamų trąšų kiekį. Pavyzdžiui, tręšiant naudojami jutikliai, pagal augalų spalvą apskaičiuojantys chlorofilo kiekį ir reikiamą trąšų kiekį.

„Deja, tos priemonės daugeliui mūsų ūkių neįkandamos, nes tam reikia nemažų investicijų“, – T. Balčėno teigimu, jei valstybės parama žemės ūkiui būtų didesnė, šiuolaikinės techninės priemonės būtų labiau prieinamos. Tai taip pat leistų greičiau sumažinti sunaudojamą mineralinių trąšų kiekį.

Siūlo teikti paraiškas

Žemės ūkio ministro atstovo spaudai Algirdo Igoriaus paprašėme ministro kabineto narių komentaro apie tai, kaip Lietuvoje reglamentuojamas mineralinių trąšų naudojimas. Tačiau ministerija atsiuntė anoniminius Ryšių su visuomene ir bendradarbiavimo skyriaus atsakymus.

„Remiantis valstybės duomenų agentūros duomenimis, nagrinėjant 2017–2021 m. laikotarpį nuo 2018 m. azotinių trąšų panaudojimas žemės ūkyje kas metus šiek tiek didėja. 2017–2021 m. laikotarpiu fosforinių ir kalio trąšų panaudotas kiekis žemės ūkyje buvo panašus“, – rašoma atsakymuose.

Paklausta, kokias priemones, skatinančias ūkininkus naudoti mažiau mineralinių trąšų, Lietuva finansuoja ar ruošiasi finansuoti ateityje, ŽŪM atsakė: „Kartu su paraiškomis tiesioginėms išmokoms gauti pareiškėjai turės galimybę teikti paraiškas pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginiame plane numatytas klimatui, aplinkai ir gyvūnų gerovei naudingas sistemas (toliau – ekologinė sistema): kompleksinės ekologinės sistemos „Veiklos ariamojoje žemėje“ veiklas „Tarpiniai pasėliai“, „Trumpaamžių medingųjų augalų juostos“, „Daugiamečių žolių juostos“, ekologines sistemas „Kompleksinė pievų ir šlapynių priežiūros schema“ ir „Ekstensyvus šlapynių tvarkymas“, kurios skatina atsisakyti naudoti mineralines trąšas.“

Ministerijos teigimu, Lietuvos dirvožemio rūgštingumo duomenys pagal tirtas teritorijas žemėlapyje jau yra pateikiami Lietuvos erdvinės informacijos portalo Geoportal.lt  Lietuvos dirvožemio agrocheminių savybių duomenų rinkinyje „DirvAgroch_DR10LT“, jį galima rasti internete geoportal.lt/map/zis/.

ŽŪM informavo, kad tręšiamųjų produktų, tarp jų ir mineralinių trąšų, naudojimo reikalavimai nurodyti Tręšiamųjų produktų naudojimo reikalavimų apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2019 m. gegužės 29 d. įsakymu.

Trąšų sunaudojimo kontrolės funkciją ŽŪM yra pavedusi Valstybinei augalininkystės tarnybai (VAT), tačiau aiškėja, kad kontrolė yra labiau popierinė nei reali.

Gali naudoti neribotai

Pasiteiravus, kokios yra Lietuvoje taikomos mineralinių trąšų normos, ŽŪM atsakė: „Šiuo metu nėra patvirtintų tręšiamųjų produktų naudojimo normų.“ Taigi, nėra ir nuobaudų už per didelį trąšų naudojimą.

Kiek vėliau ministerija atsiuntė ir jai pavaldžios VAT komentarą, kuriame rašoma: tarnyba kontroliuoja, kad tręšiamieji produktai būtų naudojami pagal jai pavestuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

„Žemės ūkio ministro patvirtinto Tręšiamųjų produktų naudojimo reikalavimų aprašo 37 p. nurodyta, kad Augalininkystės tarnybos pareigūnas, vykdantis tręšiamųjų produktų naudojimo priežiūrą, įvertina, ar jie naudojami pagal gamintojų nurodytas rekomendacijas arba pagal sudarytą tręšimo planą, ar naudojami į Identifikavimo sąrašą įrašyti tręšiamieji produktai ir (arba) EB trąšos, atlieka tręšiamųjų produktų įsigijimo dokumentų, kurie turi būti saugomi dvejus metus nuo jų įsigijimo datos, patikrą“, – tarnyba pripažino, kad atliekama tik popierinė patikra.

Nuobaudos už tręšiamųjų produktų naudojimą yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos tręšiamųjų produktų įstatyme – nustatyta, kad naudotojas privalo naudoti tik tuos tręšiamuosius produktus, kurie įrašyti į Identifikavimo sąrašą, ir (arba) EB (CE) trąšas.

„Už minėtų reikalavimų nesilaikymą numatyta nuo 300 iki 1 000 eurų bauda. Tačiau šiuo metu nuobaudos už tręšiamųjų produktų naudojimo normų viršijimą minėtuose teisės aktuose, kuriuos įgyvendina Augalininkystės tarnyba, nenustatytos“, – pripažino VAT.

Taigi, botago principas kontroliuojant mineralinių trąšų sunaudojimą Lietuvoje neveikia. Į klausimą, ar trąšų mažinantys ūkininkai tikrai gaus pyrago, lieka neatsakyta.