Pandemija pakeitė ukmergiškių gyvenimo kryptį

Atgaivino senelių sodybą

Editos senelių sodybą Medinų kaime šeima turėjo senokai, tvarkė ją, nes ketino parduoti arba išnuomoti. Buvo ir gabalas žemės, kurią nuomojo vietiniams ūkininkams.

Edita – pedagogė, vokiečių kalbos mokytoja, savo darbinę karjerą pradėjusi mokykloje, tačiau vokiečių kalbos pamokų mokykloms nereikėjo labai daug, tad įsidarbino transporto įmonėje. Vėliau – vyro įkurtoje transporto įmonėje. Kaip pati Edita sako, jų dienotvarkė nebuvo labai įdomi – darbas, namai, jokio daržo, jokio sodo. kai prasidėjusi pandemija visus uždarė namuose, šeimai tarsi oro ėmė stigti. Štai tada ir prisiminė senelių sodybą, esančią maždaug 15 km nuo Ukmergės. Kodėl reikėtų parduoti, jei patys gali apsigyventi? Tiesa, pradžioje tiesiog dažniau nuvažiuodavo, o paskui ir visai persikėlė. Pamažu susikūrė svajonių namus netgi su visais miestietiškais patogumais. Ką ten namus – visą ūkį, kuriame pamažu pamažu atsirado avių, ožkų, vištų, žirgų, alpakų, ponių...

Apsauga: Podhalės aviganis Tuomų ūkio gyvuliukus saugo nuo vilkų. / Tuomų ūkio nuotr.

Sunki pradžia

Sūnus jau buvo suaugęs, kai Tuomai persikėlė į kaimą. Jis ir liko mieste, tačiau nuolat lankosi pas tėvus, o ir čia augina braškes. „Braškės visiškai jo atsakomybė, – pasakoja ūkio šeimininkė. – Pats augina, ravi, laisto, mes tik uogas nuskinti padedame.“

Tačiau įsikūrimo ūkyje pradžia buvo gana sunki. Viską darė iš savo lėšų, nes jau buvo „išaugę“ iš jaunųjų ūkininkų statuso, tad ES paramos įsikūrimui negalėjo gauti. Tik vėliau ja galėjo pasinaudoti modernizuodami ūkį.

Kuriant gyvulininkystės ūkį, visko reikia daug ir iš karto, – gyvuliai turi ėsti kasdien, kainuoja ir pašaras, ir veterinarijos priemonės. Apie tai galvodama šeima pati ėmė auginti grūdines kultūras – pašarui. Įsigijo daugiau žemės žolei.

Ūkininkavimas prasidėjo nuo 6 ha žemės. Atsiėmė ją iš ūkininkų, kuriems buvo išnuomoję. Kartu su augančiu avių skaičiumi daugėjo ir žemės – ir pirko, ir išsinuomojo. Dabar ūkis užima 60 ha plotą.

Baimė: vaikai labiausiai bijo ožkų ragų. / Tuomų ūkio nuotr.

Gyvūnų daug ir įvairių

Kai šeima atsikraustė į kaimą, daug kas stebėjosi – gyveno mieste, namuose su patogumais, turėjo darbus. Ko dar reikia? Ech, pabėgs atgal į miestą... Tačiau pati Edita įsitikinusi, kad žmogaus gyvenime viskas vyksta tarsi pagal ciklus. Tuomet ir atėjo noras gyventi laisvai, gamtoje, taip, kaip nori.

Vyras Gražvydas ilgainiui atsisakė darbo mieste ir tik ūkininkauja, o Edita iki šiol dar dirba. Tačiau viską spėja. Kai žmogus darbštus, milžiniškus darbus gali nuveikti per tas 24 paros valandas. Kalbant su ja, atrodo, kad jos paroje – valandų tikrai daugiau.

Ūkyje dabar ganosi per 300 šimtų avių. Augina lietuviškas juodgalves. Kai kūrėsi, turėjo tik šešias, tuomet, kai dar tik bandė kurtis kaime, dar gyveno Ukmergėje. Sugalvojo, kad bus, kas žolę „nušienauja“. Nuvažiuodavo į sodybą tik kartą per dieną. Kai avys ėmė ėriuotis, jau vieno karto nebeužteko, važinėjo dukart. Taip pamažu visai persikėlė, nes nauja veikla abiem patiko.

Dabar ūkyje yra ne tik avių. Ganosi trys žirgai, du poniai, keturios alpakos, kelios dviejų veislių ožkos. Šeima laiko ir penkis triušius, aišku, vištų, kalakutų...

Kamerūno ožkytės po kiemą vaikšto laisvai, jos nedidelės, tačiau labai mielos ir gražios. Sekioja iš paskos kaip šuniukai.

Vilkai išmokė budrumo

Kai ūkyje tiek daug avių, nenuostabu, kad atklysta ir jomis besidomintys vilkai. Netoli miškas. Avių ganykla aptverta elektriniu piemeniu, tačiau ūkininkavimo pradžioje patyrė vilkų išpuolį. Tada ir sugalvojo, kad reikia specialios veislės šunų. Tokių, kurie avis, kitus gyvūnus apgintų nuo vilkų. Išsirinko Podhalės aviganį, patinėlį, vėliau ir kalaitę iš Lenkijos parsivežė, tad netrukus jau atsirado pirmoji, ir vienintelė, vada. Dabar sodybą saugo trys Podhalės aviganiai.

Šeima džiaugiasi, kad saugotis reikia tik vilkų. Šiaip jų apylinkės yra ramios ir saugios.

Įvairovė: ūkyje gyvena ir keli žirgai, ir keli poniai. / Tuomų ūkio nuotr.

Ūkis plečiasi

Kai tiek avių, natūralu, kad atsirado noras patiems atsidaryti mėsos perdirbimo cechą, prekiauti savo gyvulių mėsa. Dabar avienos perdirbimas – vyro rūpestis. Apskritai darbus sutuoktiniai pasidaliję sritimis – visi su avimis susiję reikalai yra vyro atsakomybė, o kitais gyvūnais, edukacijos labiau rūpinasi žmona. Tai nereiškia, kad vienas kitam nepadeda. Pokalbio su Edita metu ji papasakoja, kad vakar atsigulė tik antrą valandą nakties, nes ceche su vyru darė avienos dešreles.

Editą glumina žmonių požiūris į avieną. „Daug kas vis dar įsitikinęs, kad aviena turi nemalonų kvapą ir specifinį skonį, tačiau taip nėra, – pasakoja pašnekovė. – Mano anyta sakė, kad niekada nevalgys avienos, o kai sykį pasiūliau pagamintos, paklausė, kokia čia mėsa. Labai skani buvo. Dabar veislės kitokios, nei būdavo anksčiau, mėsa skani.“

Šeima nutarė populiarinti avieną, tiksliau, sugalvojo, kad žmonėms reikia duoti paragauti avienos, kad patys pajustų jos skonį. Tam nusipirko karišką virtuvėlę, kurioje gamina patiekalus iš avienos ir siūlo paragauti, rengia degustacijas.

Degustacija: Tuomai kviečia žmones į avienos degustacijas, nes nori, kad visi suprastų, kokia skani yra ši mėsa. / Tuomų ūkio nuotr.

Vaikai džiaugiasi gyvūnais

Pedagogės gyslelę turinti Edita seniai suprato, kaip svarbu vaikus supažindinti su gamta, gyvūnais. Dabar ūkyje rengia edukacijas, netgi siūlo surengti vaikų gimtadienius. O kiek džiaugsmo vaikams, kai gali patys paglostyti gyvūnėlius, pamatyti, ką jie ėda, kokius garsus skleidžia. Labiausiai visiems patinka Kamerūno ožkytės. Jos tokios nedidelės, tad vaikai gali jas lengvai glostyti. Be to, jos labai myli vaikus, pačios bėga iš paskos, nes tikisi skanėstų, tai būna tiek gerų emocijų!

Edita pasakoja kartą paklaususi vaikų, kuris iš gyvūnų deda kiaušinius. Vaikai atsakė: ožkos. Štai čia ir yra atsakymas, kodėl vaikams reikia edukacijų. Kiek jie čia visko sužino – pavyzdžiui, kuo skiriasi vištos ir kalakutės kiaušinis. Jie noriai važiuoja į kaimą. „Zoologijos sode būna smagu, įdomu, bet kitaip, – kalba Edita. – Čia vaikai gali lakstyti, glostyti, bendrauti su gyvūnais, pamaitinti juos.“ Aišku, vaikams maitinti leidžiama ne visus gyvūnus. Kartą vaikai primaitino sausainiais ponius. Nuo to laiko šie gyvūnai laikomi atokiau vaikų.

Gausa: per maždaug penkerius metus nuo šešių avių banda išaugo iki 300. / Tuomų ūkio nuotr.

Viską dirba patys

Tuomai savo ūkyje viską dirba patys. „Kartais atrodo, kad gerai būtų kokios papildomos darbo rankos, tačiau jų labai sunku rasti. Dabar nedaug kas nori dirbti, – apgailestauja Edita. – Tad visus darbus tenka patiems nudirbti. Tačiau suspėjame.“

Šeima patenkinta savo ūkiu, tačiau pripažįsta, kad ilgesnių atostogų, kelionių tenka atsisakyti. Negali ilgam palikti gyvuliukų. „Kartais išvažiuojame kelioms dienoms, bet ne ilgiau, – sako Tuomų ūkio šeimininkė. – Tada gelbsti sūnus, jis pasirūpina gyvuliukais ir namais.“

Nors šeimos ūkis dabar užima 60 ha, tačiau didelių daržų, sodų jie neturi. Daržovių pasisodina tik savo reikmėms. Prie namų yra išlikusių senovinių vaismedžių, kuriuos auginos seneliai. Jų šeimai taip pat užtenka.

Ar nevargina žiemą sniegas? Kas jį valo nuo kelių? Edita sako, kad tai mažiausia problema. Ūkyje turi traktorių, kuriuo sniegą greitai nustumdo, kita vertus, sodyba yra arti asfaltuoto kelio. Taigi kaimiško gyvenimo problemos išsprendžiamos lengvai.

Dabar jau ne kartą naudojosi ES parama: ES lėšomis ir mėsos perdirbimo cechą įsirengė, iš kurio prekiauja mėsa, ir kitaip modernizavo ūkį. Prekybos keliai driekiasi ir iki Kauno: čia, ūkininkų turgeliuose, Tuomai parduoda avieną. Prekybos dieną šeima rytą pakyla jau 4 valandą, tačiau nemato problemos keltis taip anksti. „Pamiegame grįžę, pailsime. Kai darbas patinka, viską spėji“, – optimizmu trykšta Edita, kuri taip ir neatskleidžia paslapties, kaip galima ir dirbti oficialiame darbe, ir rūpintis tokiu dideliu ūkiu, rengti edukacijas, degustacijas, ravėti kad ir tik sau auginamas daržoves, ir viską suspėti.