Dar visai neseniai bankai kvietė semtis iš begalinių paskolų aruodų. Netikėtai tie aruodai ėmė ir išseko. Nejaugi bankams galėjo baigtis pinigai? Negalėjo. Jų ten niekada ir nebuvo.

Banke pinigai dauginasi

Iš tikrųjų bankai skolina pinigus, kurių patys neturi. Įprasta manyti, kad jie paskolas teikia iš indėlininkų suneštų lėšų, tačiau taip nėra. Naudodamiesi šiomis lėšomis jie gali suteikti gerokai daugiau paskolų nei bankuose yra pinigų atsargų. Ši sistema, pavadinta dalinio rezervo bankininkyste, pirmą kartą panaudota Anglijos banke 1694 m. Dabar ji paplitusi visame pasaulyje.

Kad būtų lengviau suprasti, kaip ši sistema veikia, galima įsivaizduoti rusišką žaislą matriošką. Didžiausioje figūroje slepiasi daugybė mažesnių, jas galima vieną iš kitos išimti. Taip iš vienos lėlės išeina daugybė lėlių. Panašiai bankai elgiasi su pinigais.
Pagal dalinio rezervo bankininkystės sistemą bankas nuo visų į jį patenkančių ilgalaikių lėšų privalo pasilikti 10 proc. ir taip kaupti privalomąjį rezervą. Jame laikomi pinigai turi būti paversti vietos ar užsienio valiuta, auksu. Visus likusius pinigus bankas gali skolinti.

Vadinasi, jeigu į banką padedama 100 litų, 10 litų jis pasilieka, o 90 paskolina. Tačiau tai ne viskas. Pinigų iš banko pasiskolinęs žmogus už juos veikiausiai ką nors įsigis, o pardavėjas gautus pinigus padės į savo banką. Šis iš gautų pinigų privalės pasilikti 9 litus, o 81 litą galės suteikti kaip naują paskolą.

Šis procesas truks tiek, kiek kartų pinigai bus paimami iš banko, panaudojami ir vėl į jį grąžinami. Taip iš 100 litų indėlio galima suteikti 1000 litų vertų paskolų. Beje, Lietuvoje veikiantys bankai privalo kaupti 8 proc. viso kapitalo, todėl jie gali generuoti dar didesnį kiekį pinigų. Nors bankai yra išdavę milžiniškas sumas pinigų, realybėje jų nėra, nes didesnė pinigų dalis tėra skolininkų įsipareigojimas per tam tikrą laiką juos grąžinti.

Be to, taip sukuriamas didžiulis virtualių pinigų kiekis, gerokai viršijantis grynųjų pinigų kiekį. Pavyzdžiui, Lietuvoje iš viso išleista per 9 mlrd. litų banknotais ir monetomis. O visų finansinių institucijų kapitalas siekia daugiau kaip 100 mlrd. litų, kurie yra tik elektroninėse bankų sistemose ir jų veiklos ataskaitose.

Skolinimasis – ekonomikos variklis

Galimybė skolintis turi daug pranašumu ir padeda geriau gyventi tiek verslui, tiek žmonėms. Pastariesiems nereikia ilgai taupyti, kad galėtų įsigyti norimų daiktų. Daugiau vartodami, jie skatina ekonomikos augimą. Bankų kreditai lemia ir verslo plėtrą – taip įmonės gali gauti papildomų lėšų, leidžiančių sparčiau plėtoti veiklą ir sukurti daugiau pridėtinės vertės. Iš esmės ekonomika galėtų išgyventi ir be skolintų pinigų, tik ji plėtotųsi gerokai lėčiau.

Vis dėlto kada nors ateina laikas, kai žmonės turi atiduoti skolas ir mažinti vartojimą. Skolas turi grąžinti ir įmonės. Tam, kad susigrąžintų paskolintus pinigus, bankai imasi įvairių būdų apsisaugoti ir siekia paskolas išduoti kuo patikimesniems klientams. Bankai iš anksto žino, kad nedidelė dalis skolininkų (iki 1 proc.) neįvykdys įsipareigojimų ir tam pasirengia. Jeigu įsipareigojimai neįvykdomi, bankas visuomet gali parduoti įkeistą turtą ir padengti paskolą.

Antra vertus, neužtenka būti patikimam skolininkui. Skolą bankui reikia grąžinti su palūkanomis. Prisiminus matrioškas, bankų pasaulyje jos visą laiką auga, todėl senos matrioškos neįdėsi į naują, nes reikės didesnės.

Dėl tokio finansų sistemos funkcionavimo principo nuvertėja pinigai. Tai itin ryšku, kai pinigų kiekio didėjimas smarkiai viršija gamybos apimtį. Jeigu sukuriamų prekių kiekis keičiasi nesmarkiai, o pinigų kiekis nuolatos auga, vadinasi, tai pačiai prekei tenka vis daugiau pinigų ir ji brangsta. Tai viena pagrindinių infliacijos priežasčių, ją centriniai bankai sprendžia didindami palūkanas ir stabdydami skolinimąsi.

Grąžinti skolą bankui galima tik tuo atveju, jeigu pinigai buvo investuoti į pelningą veiklą. Pelno gali duoti ir investicijos į įvairų turtą, pavyzdžiui, nekilnojamąjį, jeigu jo kainos nuolat kyla. To būti negali – kainos nekyla amžinai, jos stabilizuojasi, o  pritrūkus pirkėjų ima kristi. Mažėjant nekilnojamojo ar bet kokio kito bankui įkeisto turto vertei didėja rizika, kad nebebus kuo padengti visų skolų.

Duoti nereikia, kaupti

Nekilnojamojo turto vertės kritimas ir su tuo susijusios blogos paskolos buvo viena pagrindinių JAV prasidėjusios finansų krizės priežasčių. Pirmo smūgio finansų sistema sulaukė, kai vis daugiau skolininkų nebepajėgė vykdyti įsipareigojimų, o iš jų atimto turto nepakako skolai padengti. Tiek žmonių, tiek įmonių paskolos dažnai dengiamos nekilnojamuoju turtu, kritus jo vertei, sumažėja ir išduodamų paskolų dydis, taip mažėja rinkoje esančių pinigų kiekis.

Antras smūgis bankus ištinka tuomet, kai jiems skubiai prireikia lėšų saviems įsipareigojimams padengti. Pavyzdžiui, vienu metu daugybė indėlininkų sumano atsiimti pinigus. Bankai pasilieka apie 10 proc. visų jiems patikėtų lėšų, tad iš karto sunku grąžinti daug pinigų. Padėtį pablogina tai, kad dalis pinigų kritus užstatyto turto vertei tiesiog išgaruoja ir nors banko finansinėse ataskaitose rodomas vienas skaičius, tikrovėje jis yra kur kas mažesnis.

Kad būtų išlaikytas finansų sistemos stabilumas, į pagalbą ateina centriniai bankai, kurie suteikia pinigų injekcijas. Šiuo metu tiek JAV, tiek Europos centrinių bankų vadovai į komercinius bankus pumpuoja milijardus, be to, yra gerokai palengvinę skolinimosi sąlygas. Pavyzdžiui, gelbėdamas finansinę sistemą, JAV Federalinis rezervų bankas iki 1 proc. sumažino skolinimosi palūkanas ir pradėjo spausdinti grynuosius pinigus, kuriuos skolina komerciniams bankams. Nuo rugpjūčio mėnesio Rezervų bankas bankas suteikė 1,3 trln. JAV dolerių. Finansinei sistemai gelbėti dar gali reikėti papildomų 800 mlrd. JAV dolerių.

Natūralu, kad tokiu metu daugelis bankų suinteresuoti ne tuo, kaip išduoti daugiau paskolų, o kaip įvykdyti įsipareigojimus indėlininkams ir kitiems bankams, iš kurių anksčiau skolinosi. Naujai gauti pinigai naudojami ne naujoms paskoloms , o esamoms skoloms padengti.

Bankai dabar suinteresuoti, kad veikla būtų stabili, ir siekia didinti rezervinį kapitalą bei pritraukti kuo daugiau lėšų. Tai rodo ir smarkiai išaugusios indėlių palūkanos. Kita vertus, žmonės ir verslas nebe taip pasitiki bankais, todėl nepatiki jiems tiek daug pinigų, laiko juos namie ar sąskaitose, iš kurių galėtų greitai  išsiimti.

Vis dėlto pinigų trūkumą jaučia ne visi. Esant tokiai padėčiai laimi įmonės, kurios savo veiklą finansavo ne vien skolintomis lėšomis, bet sukaupė ir savų. Tokiu metu jos gali galvoti, kaip efektyvinti verslą ar net jį plėsti įsigyjant prie bankroto slenksčio atsidūrusius konkurentus, kaip kad "Bank of America" įsigijo kreditų krizės nokautą patyrusį "Merill Lynch".

O žmonėms lieka susitaikyti su beveik išnykusia galimybe skolintis, keisti vartojimo įpročius, ir pradėti taupyti realius pinigus ateičiai.

Švedijos finansų krizė

Sparti ekonomikos plėtra, lengvos skolinimosi sąlygos devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje išpūtė nekilnojamojo turto ir finansinės sistemos burbulą. Švedijos vyriausybės bandymas 1990-ųjų pradžioje kovoti su infliacija keičiant mokesčių sistemą ir sulėtėjusi pasaulio ekonomika lėmė šio burbulo sprogimą. Šaliai nepavyko išvengti ir valiutos devalvacijos. Smarkiai kritus nekilnojamojo turto kainoms, bankuose ėmė sparčiai daugėti blogų paskolų, ir jie pritrūko pinigų.

Vyriausybė buvo priversta nacionalizuoti kelis didelius šalies bankus ("Nordbanken" ir "Gota Bank"), suteikti garantijas bankų skoloms ir mesti didžiules grynųjų pinigų sumas į finansinę sistemą. Imtasi ir netradicinių veiksmų. Buvo įkurti du specialūs bankai, į kuriuos perkeltos visos blogos paskolos. Taip buvo "išvalytos" bankų balanso ataskaitos, jiems tapo paprasčiau pritraukti naujų lėšų. Naujai įkurti bankai administravo blogas paskolas ir darė tai efektyviai. Finansinės sistemos gelbėjimo operacija Švedijai kainavo mažiau negu 2 proc. jos bendrojo vidaus produkto.

Japonijos finansų krizė

Lengvos skolinimosi sąlygos prie nekilnojamojo turto kainų ir akcijų rinkų griūties 1990-ųjų pradžioje privedė vieną pajėgiausios pasaulio ekonomikos šalių – Japoniją. Bankai ir juos prižiūrinčios institucijos reagavo lėtai, finansinės sistemos bėdos ilgą laiką buvo slepiamos. Todėl 1997 m. prasidėjo didelių bankų bankrotai, o vyriausybė išleido daugiau kaip 400 mlrd. JAV dolerių jiems gelbėti ir iki šiol apie 70 proc. dar nėra atgavusi. Japonijos ekonomika pradėjo taisytis 2003-aisiais.

Ši padėtis negrįžtamai pakeitė šalį, smarkiai padidino ne tik bedarbių, bet ir benamių gretas. Japonijos ekonomikos recesija įgavo L formą ir užsitęsė daugiau kaip dešimtmetį. Norėdama išspręsti šias bėdas, nuo 1992 iki 1999 m. Japonijos vyriausybė padidino biudžeto išlaidas, o nuo 2001-ųjų šalies centrinis bankas leido pinigus bankams skolintis už nulines palūkanas. Jos buvo pakeltos iki 0,5 proc. tik 2007-ųjų pradžioje.

Japonijos pavyzdys rodo, kad atsigauti po finansų krizės gali prireikti daug laiko. Dar ir šiandien kainos Japonijos akcijų rinkoje siekia tik ketvirtadalį aukščiausios vertės, o nekilnojamojo turto kainos apie 60 proc. mažesnės negu prieš gerą dešimtmetį.

Dalinio rezervo bankininkystės sistema*:

–––––––––––––––––––
*kai rezerve privaloma palikti 10 proc., o pradinio indėlio dydis siekia 100 litų.