Truputį daugiau nei trys paros liko Lietuvai gyventi su litu. Nuo sausio pirmosios mūsų šalis taps devynioliktąja euro zonos nare. Lietuvos banko apklausa parodė, kad 53 proc., gyventojų teigiamai vertina eurą, tačiau euroskeptikai tvirtina, kad euro rėmėjų gerokai mažiau – tik 26 proc.

Kaip ten bebūtų, bet nieko pakeisti jau negalima, ir su litu teks atsisveikinti. Nors visai realus euras atrodė ir prieš septynerius metus. Tada Europos Komisijos ir Europos Centrinio Banko parengtoje konvergencijos ataskaitoje buvo nurodyta, kad vidutinė dvylikos mėnesių infliacija Lietuvoje iki 2006 metų kovo mėnesio siekė 2,7 proc. Mastrichto kriterijus tuo laikotarpiu buvo 2,6 proc., Lietuvai pritrūko vos dešimtosios.

Tarpukaryje paskelbus Lietuvos nepriklausomybę ir nusprendus į apyvartą išleisti savus pinigus, jiems suteikti lito pavadinimą politikai ryžosi tik po kelis metus trukusių svarstymų. Buvo siūlomi dolerio, markės, rublio pavadinimai. O 1919-aisiais Vyriausybėje sutarta, kad šalies nacionalinė valiuta bus muštinis, šimtoji dalis – skatikas. Tačiau galutinai Seimas apsisprendė po trejų metų – 1922-aisiais.

„Seimo ekonominės komisijos pirmininkas Vaidotas tiesiog pasiūlė tokią santrauką iš žodžio Lietuva, o šimtąją dalį pavadinti centu. Balsavimu dauguma buvo pritarta šitam pasiūlymui. Dešimt prieškarinių litų buvo pusantro gramo gryno aukso. Nes lito turinys buvo susietas su auksu. 60 litų kainavo, sakykim, kostiumas. Karvė galėjo kainuoti 100, 150 – priklausė ir nuo regiono, ir nuo pačios karvės. Bulvių centneris, sakykim, galėjo kainuoti 2, 3, 4 litus“, –  sako Lietuvos banko Pinigų muziejaus direktorius Vidmantas Laurinavičius.

Atkūrus nepriklausomybę politikams jau nereikėjo laužyti galvos, kaip bus pavadinta nacionalinė valiuta. Tada svarbiausia buvo pažaboti infliaciją, kad ką tik pasirodęs litas iškart nenuvertėtų.

„Tuometis Prezidentas pasikvietė mane ir sako: reikia išspręst. Ar galėsim išspręst? Pirma – sutramdyti infliaciją, nes nuo 1990 m. iki 1993 m. infliacija siekė tūkstantinius procentus. O čia buvo didelis darbas. Pasipriešinimas buvo, nes iš infliacijos irgi kai kas neblogai vertėsi, o žmonės pradėjo skursti. Reikėjo nedelsiant įsivesti savo pinigus. Ir daug reikėjo slėpti, dar buvo sovietinė armija. Kada veždavom iš Klaipėdos pinigus, pakeliui mus stebėjo tie vadinami BTR, karinės mašinos“, – sako Lietuvos banko valdybos pirmininku 1993 metais dirbęs Romualdas Visokavičius.

1993-iaisiais įvedant litus ne visi jais pasitikėjo. Po 22 metų daliai žmonių jau gaila skirtis. Susigyveno. Šiandien žmonėms galėtų būti lengviau, jei Lietuva eurą būtų įsivedusi ankščiau. 2007-aisiais tokia galimybė buvo, tačiau sutrukdė per didelė šalies infliacija, viršijusi Mastrichto kriterijų.

„Tuo metu, aišku, jeigu visi būtų pasistengę ir norėję, aišku būtų buvęs įvestas. Politikų sprendimai: jeigu būtų visi vieningai siekę šito, galbūt būtų padaryta didesnė įtaka infliacijai“, – sako Lietuvos banko valdybos pirmininku 1996-2011 metais dirbęs Reinoldijus Šarkinas.

Dabartinis Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas teigia, kad 2007-aisiais įsivedusi eurą šalis būtų sutaupiusi iki 40 mln. eurų valiutų keitimo mokesčių, dar iki dviejų milijardų eurų viešasis ir privatus sektoriai būtų sutaupę už paskolų palūkanas. Ir finansų krizę, pasak jo, Lietuva būtų išgyvenusi lengviau, jei būtų įvestas euras.

V. Vasiliauskas teigia, kad buvimas euro zonoje nėra pigus dalykas. Naujų monetų nukaldinimas ir banknotų atspausdinimas kainuos iki 40 mln. eurų. Įmokos tarptautinėms organizacijoms – apie 600 mln. eurų. Bet tai būtinos išlaidos, kad būtume saugesni.

„Be jokios abejonės, valiutų rizikos eliminavimas, o tai reiškia potencialiai atpigsiantį skolinimąsi tiek valstybei, tiek ir privačiai ekonomikai, tai yra namų ūkiams, privačioms įmonėms. Mūsų skaičiavimais, tas atpigimas yra maždaug 0,3–0,6 proc. – tai tikrai nėra mažai. Vien perėjimas prie euro, tiems, kas turėjo litines palūkanas – Viliboro pakeitimas į Euroborą – jau iš karto leidžia sutaupyti. Kitas aspektas – paintensyvėjusi užsienio prekyba. Tai daro įtaką BVP augimui“, – sako V. Vasiliauskas.

Lito tėvu vadinamas R. Visokavičius sako, kad litas savo vaidmenį suvaidino. Be jo neturėtume euro.

„Plyšta man širdis dėl atsisakymo lito. Bet gyvenimas, dialektika – niekur nesidėsi. Mes turime eiti su gyvenimu ir būtų juokinga netgi, jeigu viena iš trijų Baltijos šalių būtume su savo nacionaliniais pinigais“, – sako buvęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas.

Artėjant euro įvedimo datai didėja ir gyventojų palaikymas bendrijos valiutai. Lietuvos banko apklausa rodo, kad daugiau nei pusė gyventojų pritaria euro įvedimui.