„Mano vertinimu, darbai prasidės antroje metų pusėje, greičiausiai rudenį. Stengsimės, kad vasarą (prasidėtų – BNS), norėtume, kad jau būtų sausasis metų laikas. Bet šiuo metu dar vis tiek turime padaryti eilę parengiamųjų darbų“, – interviu BNS teigė pernai liepą specialiai šiam projektui įsteigtos „Epso-G Invest“ vadovas.

T. Varnecko teigimu, Lietuvos įmonė turės padėti Vokietijos koncernui organizuoti gamyklos statybas  Radviliškio rajone, atlikti parengiamuosius darbus, ieškoti projektuotojų ir rangovų, taip pat pasirūpinti komunikacijomis bei paskirti būsimos gamyklos projekto vadovą.

Anot „Epso-G Invest“ vadovo, konkretūs projekto terminai, energijos išteklių poreikis bei gamyklos projektuotojai ir rangovai paaiškės po to, kai „Rheinmetall“ parengs gamyklos technologinės linijos projektą – tai turėtų būti padaryta iki gegužės.

Pasak T. Varnecko, tikimasi, kad projekto kaštai neviršys numatytos 260 mln. eurų preliminarios vertės, o 300 mln. eurų būtų maksimali projekto kaina.

Pagal pernai gruodį pasirašytą sutartį „Rheinmetall“ priklauso 51 proc., „Epso-G Invest“ – 48 proc., o Giraitės ginkluotės gamyklai – 1 proc. bendros įmonės „Rheinmetall Defence Lietuva“ akcijų

– „Epso-G Invest“ priklauso 48 proc. „Rheinmetall“ gamyklos projektą įgyvendinančios bendros įmonės akcijų. Ar jau esate su vokiečiais pasidaliję konkrečius darbus ir funkcijas šiame projekte?

– Esame pasidaliję taip, kad jie organizuoja technologinės linijos projektavimą, įrengimą ir vėliau gamyklos valdymą. O mūsų atsakomybė yra padėti jiems susivokti, kaip Lietuvoje veikia statybų sektorius pagal šalies teisės aktų bazę ir padėti organizuoti civilinę statybos dalį. Iš esmės, mūsų darbas – padėti jiems organizuoti gamyklos pastatymą, jų darbas – užpildyti tą pastatytą gamyklą įrenginiais ir ją eksploatuoti.

– Kaip suprantu, technologinė linija yra gamybos įrenginiai?

– Taip.

– O pats gamyklos pastatas ir viskas, kas yra aplink?

– Čia yra ta civilinė statyba. Šis terminas gal ne visiems vienodai pažįstamas, bet iš esmės tai yra pastatai ir visa infrastruktūra aplink – tinklai, vidaus keliai, elektra, vandentiekis. Iš esmės visi statiniai, kuriuose ta technologija veikia, yra mūsų atsakomybės laukas. Tai nereiškia, kad mes patys ten organizuosime ir statysime, bet mūsų darbas bus nominuoti vadovą, kuris bus atsakingas būtent už statybos organizavimą mūsų bendroje įmonėje („Rheinmetall Defence Lietuva“ – BNS), tada tas žmogus jau turės suburti komandą ir viską organizuoti.

– Ar projekto vadovas bus lietuvis, galbūt iš „Epso-G“?

– Jis bus lietuvis, bet jis bus ne iš „Epso-G“. Jis bus „Epso-G“ nominuotas, bet tai bus žmogus (...)  iš išorės. Jis dar kol kas nepaskirtas, tai viskas dar gali pasikeisti, žiūrėsime, kaip seksis ieškoti. Šią akimirką galiu tik tiek atskleisti, kad esame jau nominavę – pasakę, ką mes siūlytume. Bet, natūralu, kad vokiečiai, kaip partneriai, irgi žiūri pagal savo HR (žmogiškųjų išteklių – BNS) praktiką, kiek tas žmogus ir jiems tinka, nes bendravimo chemija turi būti bendra.

Šiuo metu dar vis tiek turime padaryti eilę parengiamųjų darbų.

– Ar galėtumėte įvardyti tą nominaciją?

– Negaliu dar, nepykit... Natūralu, kadangi tas žmogus dar nėra atrinktas, jis dar nėra informavęs ir savo dabartinių darbdavių, todėl tai būtų nekorektiška.

– Ar jis iš viešojo sektoriaus, infrastruktūros?

– Negaliu (atskleisti – BNS).

– Kalbėjote ir apie visą šio projekto komandą. Kas ją sudarys?

– Komanda tikrai bus, tik ją formuos nominuotas vadovas. Tiek šis vadovas, tiek visa komanda bus „Rheinmetall Defence Lietuva“ darbuotojai, bet šito žmogaus (vadovo – BNS) užduotis bus suformuoti tą komandą. Rinkoje ieškosime ir bursime (komandą – BNS) lygiai taip pat, kaip savo laiku fiziniam barjerui (Lietuvos pasienyje su Baltarusija – BNS) ieškojome rinkoje ir subūrėme.

– O kaip projekte dalyvaus Giraitės ginkluotės gamykla, kuriai bendroje įmonėje priklauso simbolinis 1 proc. akcijų paketas?

– Tai šiuo metu iš esmės prisidės tik 1 proc. pinigų.

– O kaip jos vaidmuo projekte keisis ateityje?

– Priklausys nuo jų akcininkų. Tiek jų, tiek mūsų akcininkas yra valstybė. Tai iš esmės valstybė ateityje ir spręs, kaip turi keistis mūsų rolė tame projekte.

– Sprendžiant dėl bendros su „Rheinmetall“ įmonės valdymo neoficialiai kalbėta, jog Giraitės ginkluotės gamykla galėtų ateityje perimti būtent „Epso-G Invest“ dalį, kai padidės jos įstatinis kapitalas, pati įmonė finansiškai sustiprės.

– Kaip vienas iš scenarijų toks buvo, bet manau, kad sprendimus valstybė, ko gero, priiminės, kai gamykla stovės ir bus jau kurį laiką veikianti, bus nusistovėjusi veikla. Tačiau bet kokiu atveju sprendimus tikrai priiminės ne pačios įmonės, o įmonių akcininkė valstybė.

– Kada ir kaip Giraitės ginkluotės gamyklos vaidmuo „Rheinmetall“ projekte galėtų keistis? Po statybų ar vėliau?

– Manau, kad realistiškai žiūrint – po statybų, kokius porą metų įmonė turės paveikti, eksploatacija turės nusistovėti ir tada, ko gero, valstybė priiminės sprendimus – ministerijos kaip akcininkės.

– Būsimame „Rheinmetall“ gamyklos sklype Baisogaloje vis dar nėra jokio veiksmo, tuščia. Ir Baisogalos gyventojai domisi, kada viskas prasidės. Ar jau aiški gamyklos statybos pradžios data, kada į sklypą išvažiuos technika?  

– Mes su „Rheinmetall“ grupe pasirašėme akcininkų sutartį ir apie ją viešinome praėjusių metų pabaigoje. Kada baigėsi derybos, tai realūs veiksmai iš mūsų pusės anksčiau tos datos ir negalėjo prasidėti, kiek mes benorėtume, nes iki tol visos pusės sakė savo ketinimus, derybines pozicijas. Tik dabar pradedame dėlioti patį projekto įgyvendinimą, todėl negaliu labai komentuoti, kas buvo pasakyta praeitų metų pavasarį. Ten buvo momentas, kai mes dar labai ir nedalyvavome. 

– Tai ir žiūrėkime į ateitį. Kada matysime realius darbus sklype?

– Mano vertinimu, darbai prasidės antroje metų pusėje, greičiausiai rudenį. Stengsimės, kad vasarą (prasidėtų – BNS), norėtume, kad jau būtų sausasis metų laikas. Bet šiuo metu dar vis tiek turime padaryti eilę parengiamųjų darbų. Turime ir patyrinėti tą teritoriją, susirasti tiekėjus – tiek projektavimo, tiek rangos. Tiekėjai turi irgi pasiruošti, pasidaryti savo namų darbus, kad pradėtų fizinius darbus. Natūralu, kad (į bendrą su „Rheinmetall“ įmonę – BNS) investuojame 48 proc., kurie faktiškai yra valstybės pinigai, todėl norisi racionaliai juos leisti.

– Kokie dar parengiamieji darbai liko?

– Dar visi liko darbai, dar nieko tokio iš esmės praktiškai nepadarėme. Pavyzdžiui, šiuo metu mes vykdome rinkos apklausą, kad kai tik „Rheinmetall Defence Lietuva“ pilnai suformuos akcinį kapitalą ir komandą, kuri valdys projektą, būtų galima neprarasti laiko ir duoti jiems į rankas padarytus tam tikrus namų darbus.

Ieškome geodezininkų, geologų ir vykdome rinkos apklausas, kad galėtume jau atiduoti konkurso rezultatus, kad įmonė galėtų perimti, pasirašyti sutartis ir iškart daryti darbus. Tos informacijos reikia tam, kad būtų galima daryti kitą žingsnį – kalbėti ir derėtis su projektuotojais.

Dabar padarysime parengiamuosius darbus, vėliau samdysime projektuotoją, kuris turės suprojektuoti (gamyklą – BNS).. Kol nėra projekto, statybininką siųsti į sklypą tai reikštų švaistyti jo ir savo resursus.

– Panašu, kad kapsulės įkasimo ceremonija įvyks ne anksčiau nei šią vasarą arba rudenį?

– Dar negaliu atsakyti, kada kapsulė bus įkasta. Simboliškai darbus galime pradėti ir anksčiau, nes jie prasidės faktiškai kur kas anksčiau nei fiziniai darbai sklype. Kapsulės įkasimas paprastai simbolizuoja darbų, o ne statybos pradžią. Norint jos įkasimo ceremoniją galima ir rytoj daryti ir nesumeluočiau labai smarkiai.

– Kyla klausimas ir dėl terminų. Koncerno generalinis direktorius (Arminas Pappergeris – BNS) žadėjo gamyklą pastatyti per 16–18 mėnesių, maždaug iki 2026 metų vidurio. Taip pat neoficialiai kalbama apie 2026 metų pabaigą. Ar rudenį pradėję statybas spėsite per 2026 metus pastatyti gamyklą?

– Pirma mums reikia su partneriais susidėlioti galutinį projekto įgyvendinimo darbų grafiką. Tam mums reikia, kad jie būtų susiprojektavę technologinę liniją. Kai ją suprojektuos, tada mes žinosime, ką būtent reikia pastatyti, nes kol kas dar  nežinome. (...) Tada bus galima dėlioti (projekto įgyvendinimo planą – BNS), pavyzdžiui, etapais ir įgyvendinti tam tikrus etapus anksčiau, kad veiklą galėtume pradėti tuo metu, ką mūsų partneriai yra pasakę – jie yra pasakę 2026-ųjų viduryje. Negaliu tiksliai pasakyti, kaip jie tai argumentavo, nes ta pozicija buvo išsakyta anksčiau nei mes tapome partneriais.

2026 metų vidurys – dėl to, kad realiai statybos sezonas baigiasi maždaug rudens viduryje – jie, matyt, taip ir planavo. Šiaip pirmas etapas turėjo vykti dvejus metus, bet antri metai baigsis šiek tiek anksčiau nei fiziškai metai (kalendoriniai – BNS) baigiasi po Kalėdų, tai greičiausiai ir orientavosi, kad kažkur rugsėjį turėtų būti baigtas pirmas etapas ir veikla pradėta.

Kai sėsime su partneriais dėlioti grafiką, stengsimės įvykdyti jų lūkestį tiek, kiek įmanoma. Jei tik bus įmanoma, padarysime ir 2026 metų viduryje, kaip jie sakė. Jie kol kas labai nuoširdžiai tuo tiki ir to nori, bet kol jie nedavė mums informacijos apie technologinę liniją, negaliu nieko nei patvirtinti, nei paneigti, kad tai yra įmanoma.

– Kada tikimasi turėti technologinės linijos projektą, kad toliau galėtų judėti viskas?

– Remiantis mūsų akcininkų sutartimi, kurią turime pasirašę, tai turėtų įvykti per maždaug tris–keturis mėnesius (...) skaičiuojant nuo sausio 1 dienos.

– Tai maždaug iki pavasario, iki gegužės ta technologinė linija turėtų būti suprojektuota?

– Taip, bet informaciją turėtų teikti („Rheinmetall“ – BNS). Aš labai tikiuosi – vasarį iš esmės prasideda labai aktyvus darbas su vokiečiais, – kad jie tą informaciją teiks iteracijomis (pakartojimais – BNS), porcijomis ir nereikės laukti visų trijų mėnesių, kad mes kažką gautume ir galėtume pradėti dirbti. Tam, kad to laiko neprarastume, ir dabar jau dirbame savo iniciatyva su rinka kalbėdamiesi ir ruošdamiesi.

– Ir dabar kalbate, ir anksčiau kalbėjote apie statybą dviem etapais. Papasakokite plačiau, kas bus tie du etapai?

– Kai tik pradėjome su vokiečiais diskutuoti, kai mus pakvietė svarstyti galimybę investuoti, jie anonsavo, kad mato gamyklos įgyvendinimą dviem etapais – tai visų pirma remiuosi tuo. Kas įeina į pirmą etapą, o kas į antrą, kol kas jie dar nebuvo detalizavę. Kita vertus, iš mūsų pusės žiūrint, irgi atrodo logiška, kad projektą reikėtų įgyvendinti dviem etapais, kad galėtume greičiau pradėti objekto ūkinę komercinę veiklą.

Į pirmą etapą greičiausiai vis tiek paketuotume tuos statinius, kuriuos galima greičiau pastatyti, pavyzdžiui, tipinius statinius iš tipinių konstrukcijų, kurių nereikia labai daug projektuoti, daug išradinėti. Juos gali greičiau supaketuoti bei greičiau pastatyti pusę gamyklos ir toje pusėje jau veikla prasideda, kol statai sudėtingesnius statinius, kurie reikalauja kažkokių nekasdienių konstrukcijų, kurių ir projektavimas, ir statyba užtrunka ilgiau. Ką galima greičiau, statome greičiau, o kas greičiau nesigauna, kad nepridarytume klaidų, tą projektuosime ir statysime šiek tiek vėliau.

– O kas tuomet antrame etape, apie kurį kiek mažiau viešai kalbama, vyktų?

– Antrame etape jau pilnos apimties gamykla bus išvystyta. Kad suprastume, iš ko ta gamykla susideda: yra administraciniai, sandėliavimo pastatai, yra metalurgijos pastatai, kur vyks metalo gaminių gamyba, ir yra chemijos pastatai, kur galbūt su sprogiosiomis medžiagomis kažkas bus daroma – kol kas dar irgi negaliu pasakoti, kas būtent.

– Gal jau aišku, kaip atrodys projektas, pati gamykla. Pasaulyje yra ne viena „Rheinmetall“ gamykla, tai galbūt Lietuvoje ji bus projektuojama pagal konkrečios jau veikiančios modelį, ar tai bus visiškai naujas, prie vietos kraštovaizdžio priderintas projektas?

– Architektūra visada yra savivaldybės pasirinkimas, jos visada išduoda specialiąsias architektūrines sąlygas. Šiuo konkrečiu atveju išimties nebus, irgi kreipsimės dėl sąlygų į savivaldybę, jas gausime ir prie savivaldybės logiškų reikalavimų prisiderinsime.

Kiek pati gamykla bus unikali, kol kas dar negaliu pakomentuoti, kol pats nemačiau tos technologinės linijos, kuri projektuojama. Bet, kiek esame bendravę su vokiečiais, ji yra individualiai projektuojama kiekvienai jų gamyklai, pagal gaminį, kurį ta gamykla turi pagaminti. Negaliu atskleisti detalių, bet, mūsų atveju gaminiai irgi bus unikalūs. Kadangi unikalūs, tai ir technologinė linija yra unikali – nebus copy-paste'as (kopija – BNS) iš kažkokios kitos vokiečių gamyklos. Dėl to ji ir projektuojama tris mėnesius, o ne tiesiog atvežama gatava.

Kas yra apskritai technologinė linija? Tai įrenginių seka, ji derinama prie apyvartos, kuria norima gaminti, prie pačių gaminių ypatybių – mikroschemos, gilzės, sprogmenys. Ta chemija nevienoda, tos gilzės gal nevienodos – nesu kol kas dar tokių gaminių specialistas. Bet įranga priderinama atitinkamai prie to, ką norima gauti konvejerio rezultate. Kai žinai tą įrangą, tada jau žinai, kur turi būti rozetės, kur vandens įvadai, kur kas nubėgs, kur ateis, kur prijungti, kokio ilgio laidai ir panašiai.

– Užsiminėte apie savivaldybės dalyvavimą. Praėjusį pavasarį buvo priimtos įstatymų pataisos – vadinamasis „žaliasis koridorius“ gynybos pramonei, kuriuo palengvinamos poveikio aplinkai vertinimo procedūros, o leidimą statyboms galima gauti jų pabaigoje. Tačiau, kaip suprantu, savivaldybė vis tiek bus įtraukta į šį procesą, pavyzdžiui, sprendžiant architektūros klausimus.

– Taip, ji bus įtraukta. Teisybės dėlei, Poveikio aplinkai vertinimo įstatymas nebuvo pakeistas. (...) Buvo pakeisti keturi įstatymai: Žemės, Investicijų, Statybos ir Teritorijų planavimo. Taip, su savivaldybe bendrausime.

– Būsimos gamyklos sklypas didžiulis – 340 hektarų, tokių Lietuvoje nėra daug, sakoma, kad juos netgi ant rankos pirštų galima suskaičiuoti. Ar jau ryškėja kontūrai, kaip atrodys visas gamyklos kompleksas ir sklypo užstatymas?

– Vokiečiai yra padarę sklypo plano projektą. Jis nebūtinai toks bus, greičiausiai dar keisis, bus adaptuojamas tiek prie savivaldybės sąlygų, tiek prie aplinkinių kelių situacijos – iš kur bus įvažiavimai, kur išvažiavimai, jų turi būti bent du. Projektas iš esmės jau yra. Galiu pasakyti tiek, kad sklypas nebus labai tankiai užstatytas. Didelis sklypas reikalingas ne tam, kad visas jis būtų užstatytas statiniais, o tiesiog dėl aplinkosauginių ir saugumo sumetimų reikalingi tam tikri atstumai.

– Ten bus vienas gamyklos statinys ar daugiau statinių?

– Ten bus grupė statinių. Šitą, ko gero, galiu atskleisti – apie 20 statinių bus. Įvairaus dydžio. (...) Administraciniai, metalurgijos, chemijos pastatai, sandėliai.

– Ar sklype yra numatytos vietos elektros kaupikliams, saulės ir vėjo parkams, ką tarsi rodytų pasirašytas memorandumas dėl atsinaujinančių išteklių naudojimo gamykloje?

– Vietos kol kas dar nenumatytos, bet kadangi sklypas nebus tankiai užstatytas, tai potencialo užstatymui ten dar yra.

– Pats sklypas bus aptvertas ar kažkaip saugomas?

– Taip. Nors kol kas dar nesuprojektavome (gamyklos – BNS), tai negaliu prisiekti, kad tikrai taip bus. Bet mąstant logiškai – taip. Būčiau nustebintas, jeigu nebūtų.

– Kalbant apie gamyklos darbą, ar jau aišku, koks kuras, kokie energijos ištekliai bus naudojami – elektra, dujos ar kiti?

– Iš to, ką kol kas žinome, bus naudojama elektra. Bet kadangi technologinė linija dar nesuprojektuota, tai ją projektuojant bus renkamasi, ir koks kuras, kokia žaliava bus reikalinga tam įrenginiui. Tai gali būti tiek elektra, tiek dujos, tiek abu.

– Kiek gali užtrukti komunikacijų įrengimas? Kai pernai pavasarį BNS paskelbė apie būsimos gamyklos vietą, tai  pašnekovai sakė, kad gamyklai dėl specifikos reikės ir didelių elektros bei dujų kiekių. Preliminariai jau aišku, kokie tie kiekiai?

– Mes kol kas žinome tik, kad preliminariai elektros gali reikėti iki 15 megavatų (MW). Tai yra kiekis, kurį paprastai pasiimi iš skirstomųjų tinklų, ESO. Su ESO esame preliminariai pabendravę. Pastotė, prie kurios galėtume prisijungti, yra maždaug už 4 kilometrų pačioje Baisogaloje. Koridorius, kuriuo galėtume atsivesti kabelį iki sklypo, irgi yra aiškus – būtų naudojamas esamas oro linijos koridorius, žemės juosta. Į kažkokias naujas teritorijas nepretenduotume.

– Kiek užtruktų elektros atsivedimas?

– Čia jau užtruktų nuo metų iki dvejų, priklausytų nuo to, kokie tiksliai būtų gamyklos poreikiai. Kai tik vokiečiai suprojektuos techninę liniją ir mums pasakys, mes savo ruožtu informuosime operatorių ir tada bus klausimas, kiek smarkiai reikia rekonstruoti pačią pastotę.

Kabelį nutiesti nemanau, kad užtruks labai ilgai, turint omenyje, kad žemės juosta iš esmės jau egzistuoja. O pastotės rekonstrukcija priklauso nuo masto – ar ten tik transformatorius reikės pakeisti, ar reikės iš esmės ją perstatyti. 

– O kaip dėl dujų infrastruktūros? Ar reikės naujų vamzdynų?

– Kalbant apie dujų infrastruktūrą, iš to, ką kol kas pažiūrėjome ir įsivertinome, artimiausios dujų skirstymo stotys, prie kurių būtų galima jungtis, yra maždaug 20 kilometrų į šiaurę – ten yra Radviliškio ir Alksnupių dujų skirstymo stotys. Bet jos, žiūrint objektyviai, yra per toli. Artimiausia atšaka nuo Alksnupių dujų skirstymo stoties, ko gero, yra Šeduvoje. Tai vis tiek yra per toli ir norint suformuoti žemės juostą, kad būtų galima pasijungti iki to tinklo ir stoties, reikėtų atlikti teritorijų planavimą, spręsti žemės reikalus, o tai užtruktų smarkiai per ilgai. Realiai, jeigu reikės dujų, jas naudosime suskystintas.

– Atsivešite iš Klaipėdos?

– Taip.

– Ar tai neprieštarauja memorandumo dėl atsinaujinančių išteklių naudojimo įsipareigojimui, kad esant poreikiui bus naudojamos biodujos?

– Jeigu technologiškai neįmanoma, esame irgi pasirašę, kad atsižvelgsime į tai, kas įmanoma ir racionalu. Jeigu visgi vėliau tiesime dujotiekį iki magistralinio dujotiekio, iki dujų skirstymo stoties, tada biodujų naudojimas tampa įmanomas tiek techniškai, tiek finansiškai ir visomis prasmėmis racionalus. Jeigu visgi techniškai neįmanoma ir dujas vežiosime iš Klaipėdos, tada taip – elektra bus iš atsinaujinančių išteklių, o dujos, deja, bet ne.

– Ar prie gamyklos galėtų iškilti kaupikliai, saulės ar vėjo jėgainės, o galbūt elektra bus perkama iš nutolusių parkų?

– Vėlgi, kol kas galiu pasakyti tik savo nuomonę, dar reikės su vokiečių partneriais tai pasitikslinti. Mano siūlymas bus, kad iš pradžių, pirmame projekto etape vis tiek būtų koncentruojamasi į pačios gamyklos pastatymą, o tai reiškia – atsinaujinančią energiją pirkti iš parkų. Vėliau lygiagrečiai turint tą ambiciją būtų galima juos pasistatyti patiems savo teritorijoje, bet šiek tiek vėliau, visu pirma prioritetizuojant pačios gamyklos atsiradimą. Deklaraciją pasirašėme ne tam, kad tik pasirašytume, o tam, kad ją įgyvendintume.

– Minėjote, kad preliminariai gamyklai užteks ESO elektros skirstomojo tinklo. Dideli projektai paprastai jungiami prie perdavimo tinklo. Ar čia pakaks skirstomojo tinklo?

– Matote, kas yra didelis projektas, o kas ne... Elektros prasme, tai nuo tų megavatų ir priklauso. 15 megavatų paprastai ir yra riba, kurią perlipus dažniausiai jungiamasi prie perdavimo tinklo. Jeigu suprojektavus technologinę liniją paaiškės, kad elektros reikia daugiau, tada teks ieškoti kitų sprendimų ir jungtis jau nebe prie ESO, bet prie „Litgrid“ tinklo.

– Jeigu reikėtų jungtis prie perdavimo tinklo, ar būtų sudėtinga rasti sprendimų?

– Būtų tikrai sudėtingiau. Tiesiog pastotė, prie kurios reikėtų jungtis, yra toliau. (...) Iš to, ką mums partneriai pasakė, neatrodo, kad jo mums prireiks. Jie pasakė, kad prie bet kokių scenarijų 15 megavatų (elektros – BNS) su 99 procentų tikimybe nereikės.  

– Preliminariai į gamyklą planuojama investuoti 260 mln. eurų. Bet galutinė projekto vertė gali siekti ir 300 mln. eurų. Kiek, jūsų skaičiavimais, gali augti projekto kaštai ir koks tas maksimumas gali būti?

– Mano vertinimu, mes tų 260 mln. eurų neviršysime. 300 mln. eurų iš esmės yra suma, kurią mes esame apskritai nusimatę kaip maksimalią, iki kurios mes dar svarstytume galimybę papildomai finansuoti projektą. Čia yra tiesiog susitarimas tarp akcininkų, kokia yra maksimali suma, dėl kurios mes dar galime kalbėtis, ir nuo tos sumos (300 mln. eurų – BNS) jau svarstytume galimybę leisti papildomus pinigus duoti vokiečiams. Mes jau tada papildomame akciniame kapitale nebedalyvautume. Čia yra labiau tokia šios sumos logika, o ne tai kad tikrai iki tiek pabrangs projektas. Tiesiog, kad apsaugotume ir savo finansinį interesą, reikėjo nusimatyti kažkokią maksimalią ribą.   

– Vokiečiai sutinka su tokia sąlyga?

– Taip.

– Praėjusią vasarą Lietuvai pasirašius investicijų sutartį su koncernu skelbta, jog „Rheinmetall“ į gamyklą Lietuvoje investuos daugiau nei 180 mln. eurų. Ar čia po derybų pasikeitė investicijų suma, ar tiesiog buvo kažkoks komunikacinis nesusipratimas?

– Pirmos sumos vokiečių partnerių buvo įvardytos pagal tipinių projektų kainas iš kitų projektų, kurie buvo statyti esant kitoms klimatinėms sąlygoms, kai pas mus yra ir žiema, ir vasara. Didelė dalis gamyklų veikė tokiomis klimatinėmis sąlygomis, kur žiemos kur kas mažiau atšiaurios, dėl to ten pastatai kainuoja daug pigiau. Mes įsivertinome tų pačių pastatų susistemintus įkainius pagal mūsų „Sistelos“ rodiklius, jau pritaikytus mūsų klimatinėms sąlygoms. Mūsų nuomone, statyba pas mus kainuoja šiek tiek brangiau nei kainavo, pavyzdžiui, jų gamykla Ispanijoje.

– Kada turėtų paaiškėti gamyklos rangovai, statytojai, įrangos tiekėjai?

– Kaip ir sakiau, dėl įrangos tiekimo vokiečiai per kokius tris–keturis mėnesius suprojektuos. Kaip aš suprantu, dalį įrangos tiekia jie patys, jų kitos dukterinės įmonės, dalį – trečiosios šalys. Kai suprojektuos (technologinę liniją – BNS), atvažiuos, pasakys, mes tada sužinosime. O mes, savo ruožtu, kaip minėjau, kalbamės su rinka. Tiek projektuotojus, tiek rangovus mes dar rinksimės. Rinksimės iš esmės iš vietinių partnerių.

– Gal jau dabar dairotės rangovų?

– Rangovų dar nesidarome. Norint jų dairytis pageidautina ant stalo turėti projektą, tada rangovai gali vertinti darbų apimtis ir kainą. Dabar be pavadinimo aš jiems nieko negaliu pasakyti.

– Ar rangovas būtų viena įmonė, ar kelios?

– Labai tikėtina, kad bus vienas generalinis rangovas, kuris, kaip dažnai būna statybose, turės subrangovų komandą.

– Panašu, kad projektas turės būti intensyviai įgyvendinamas. Gal jau aišku, preliminariai dirbs žmonių, darbininkų, kiek jų suksis tame sklype?

– Sunku atsakyti, kiek statybų metu jų suksis. Realistiškai mąstant kokie 100–200 žmonių.  

– Gal jau aišku kur jie bus apgyvendinti?

– Kaip paprastai, statybų metu organizuojamas laikinas apgyvendinimas, statomas statybų miestelis (...) konteinerinis. Kaip Vilniuje panašiai vyksta statybos, tai bus tik tiek, kad ne Vilniuje.

– O jau aišku, kokie bus gamyklos gamybos pajėgumai? Anksčiau viešoje komunikacijoje minėta, kad bus gaminama dešimtys tūkstančių sviedinių. Gal jūs galite detalizuoti, kiek jų bus per tam tikrą laiką pagaminta?

– Negaliu, nepykite. Čia jau KAM'o (Krašto apsaugos ministerijos – BNS) klauskite.

– Būtent planuojamos gaminti amunicijos integracija į Lietuvos kariuomenės naudojamas haubicas buvo vienas pagrindinių derybų su „Rheinmetall“ objektų. Buvęs krašto apsaugos ministras teigė, kad buvo kilę problemų derantis dėl produkcijos pritaikymo šalies kariuomenei. Paaiškinkite, kuo bus unikalūs Baisogaloje gaminami šaudmenys ir kuo jie skirsis nuo kitų tokio kalibro šaudmenų?

– Negaliu, aišku, paaiškinti, nes tai turėtų daryti KAM. Tas unikalumas būtent iš to ir išplaukia, kad vyko derybos tarp Krašto apsaugos ministerijos ir „Rheinmetall“ ir jie sutarė gaminių, kurių reikia Lietuvos kariuomenei, specifikaciją. Būtent tą specifikaciją atitinkantys šaudmenys ir bus gaminami, o kuo jie unikalūs, čia jau turi komunikuoti KAM'as.

– „Rheinmetall“ vadovas Vilniuje sakė, kad koncernas mato ir daugiau galimybių investuoti Lietuvoje, galbūt sukurti gynybos pramonės ekosistemą, tiekimo tinklus, kur būtų tūkstančiai tiesioginių ir netiesioginių darbo vietų. Ar jums yra kažkas žinoma apie koncerno planuojamas tolesnes investicijas Lietuvoje?

– Ne.

– O Baisogaloje ateityje įmanoma būsimos gamyklos plėtra, gaminant joje daugiau įvairesnės produkcijos, sukuriant daugiau darbo vietų?

– Hipotetiškai įmanoma. Praktiškai šiuo metu apie tai diskusijos nėra. Tai būtų visai atskiras projektas ateityje. Pradžioje koncentruojamės pabaigti šitą (gamyklą – BNS).

– Bet planų plėsti būsimą gamyklą jau dabar yra?

– Ne, aš asmeniškai tokių negirdėjau.

– Ar įmonei „Epso-G Invest“ gamykla Baisogaloje yra vienintelis investicinis projektas, su kuriuo dirbama?

– „Epso-G Invest“ yra įmonė, iš esmės įkurta ir naudojama šitam projektui. Tuo tarpu yra kitos iniciatyvos, kurias įgyvendina „Epso-G“ kaip įmonė, ir yra projektai, kuriuos įgyvendina „Epso-G“ kaip grupė.

„Epso-G“ dar turi Syderių (Telšių raj. – BNS) suspausto oro požeminės saugyklos sistemą (projektą – BNS). Jį įgyvendina „Epso-G“ kaip įmonė, šiuo metu mes darome parengiamuosius darbus ir kažkuriuo metu, kai priimsime sprendimus, taip pat ir su savo akcininku (Energetikos ministerija – BNS), bus atliekamas pilotinis projektas, kad būtų patikrintos šito projekto galimybės ir ribos. Ir jeigu jos yra iš tikrųjų tokios, kaip mes preliminariai numanome, galbūt bus priimtos priemonės įgyvendinti pilnos apimties projektą. O čia jau atsiveria visai kiti horizontai Lietuvai ir Lietuvos energetikai.

– O kalbant apie „Rheinmetall“ ir gynybos pramonę, čia vienintelis projektas ar tokių yra daugiau?

– Kitų diskusijų kol kas su mumis šiuo metu tikrai nėra.

– Ačiū už pokalbį.