„Iš esmės toks sprendimas reiškia, kad mes (arbitražas - BNS) nežinome ir mes nesiimame spręsti šito klausimo, jis per daug sudėtingas“, - BNS sakė A.Sekmokas.

Anot jo, svarbu kontekstas, kuriame buvo nagrinėjama „Gazprom“ byla - Europos Komisija, pranešusi, jog „Gazprom“ piktnaudžiavo monopoline padėtimi, kol kas nesiėmė jokių sankcijų, todėl nereikia stebėtis, jog sprendimų nesiryžo priimti ir Stokholmo arbitražas.

„Jeigu Europos Komisija, kuri prieš „Google“, kitas korporacijas imasi sprendimų, o šitas sprendimas padarytas, bet jokių sankcijų netaikoma, (...) tai tikėtis, kad Stokholmo arbitražas kiš pirštus į ugnį ir trauks karštus kaštonus... Byla sudėtinga, kaip sakė ministras Masiulis. Tai yra paprasčiausia - padalinti teisines išlaidas ir nepadaryti jokio sprendimo. Tiesą sakant, arbitražo sprendimas, sakyčiau, toks: „mes nežinome, ar pažeidimas buvo“, - teigė buvęs energetikos ministras.

Anot A.Sekmoko, nors Lietuva ir negaus pinigų, visgi jis turėjo kitos naudos.

„Aš manau, kad tai suteikė tam tikrų politinių dividendų, Lietuva parodė, kad tai yra savarankiška valstybė, kuri neleis monopolinėms kompanijoms elgtis taip, kaip jos užsimano“, - sakė A.Sekmokas.

Anot jo, arbitražas buvo sudedamoji dalis kovoje su „Gazprom“ monopolija.

„Mes turime matyti visą kontekstą - Stokholmo arbitražą, kreipimąsi į Europos Komisiją, trečiojo energetikos paketo įgyvendinimą. Tai buvo tam tikrai kova su „Gazprom“, kur buvo naudojamos visos priemonės. Jos pasirodė veiksmingos, bet ne visos tolygios“, - tikino buvęs ministras.

Pasak jo, galima svarstyti, ar kreipimasis į arbitražą buvo teisingas žingsnis ir ar buvo galima ginčą spręsti kitaip. Tačiau A.Sekmoko nuomone, tai, kad Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė toliau bylinėjosi su „Gazprom“, rodo, kad sprendimas buvo teisingas.

„Visų pirma, A.Butkevičiaus Vyriausybė tęsė arbitražą, į taikos sutartį nebuvo einama. Galbūt buvo galima svarstyti, ar teisingas sprendimas tęsti arbitražą. Aš manau, kad teisingas. Galima svarstyti, kad gal reikėjo ieškoti būdų, kaip pasiekti taikos sutartį, kompromisą arba atsisakyti arbitražo už tam tikrą mokėjimą - alternatyvų buvo. Tai, kad dabartinė Vyriausybė tęsė tą patį kursą, kaip ir patvirtintų, kad sprendimas buvo teisingas“, - teigė A.Sekmokas.

2012 metais, inicijavęs ieškinį prieš „Gazprom“, A.Sekmokas teigė, kad ieškinys yra atsakas į bendrovės nenorą derėtis dėl mažesnių dujų kainų. Tačiau tuomet A.Sekmokas neatmetė galimybės su „Gazprom“ susitarti taikiai.

Lietuvai pritrūko argumentų

Politologas Ramūnas Vilpišauskas teigia, kad Stokholmo arbitraže Lietuvai pritrūko svarių argumentų, siekiant įrodyti „Gazprom“ kaltę dėl nepagrįstai didelių dujų kainų. Jis pažymi, kad pats bylinėjimasis pasitarnavo kaip derybų svertas, įgyvendinant reformas energetikos sektoriuje.

„Nevertinčiau to (Stokholmo arbitražo sprendimo - BNS) kaip vienareikšmiško pralaimėjimo, nes nebuvo paneigtas interesų konflikto buvimas. Bet atrodo, kad pritrūko argumentų, kad būtų galima pagrįstai įvertinti tą žalą, apie kurią ieškinyje rašė Lietuva. Vertinant, kad pats kreipimasis buvo ne tik teisinis, bet, mano nuomone, ir derybinė taktika, susijusi su platesniais procesais, vykusiais energetikos sektoriuje, manau, kad šia prasme tam tikrų pasiekimų galima įžvelgti. Žinoma, jie ne tokie, kokių tikėjosi Lietuvos pusė“, - BNS sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU-TSPMI) vadovas R.Vilpišauskas.

Anot jo, pats kreipimasis į Stokholmo arbitražą turėjo politinį atspalvį, kuris kaip derybinis instrumentas padarė įtakos šalies energetikos sektoriuje vykusiems procesams.

„Aš spėčiau, kad pagrindinė priežastis, (dėl ko Lietuvai nepavyko pasiekti savo tikslo - BNS) turėtų būti susijusi su tuo, kad pritrūko argumentų visų pirma tai žalai nustatyti ir kad nesant pakankamai konkrečių atspirties taškų, konkrečių formuluočių, kurias būtų galima teisiniu požiūriu panaudoti, galbūt ir ekonomine prasme pagrįstam vadinamosios teisingos kainos įvertinimui, kuri tik hipotetinė ir gali būti, kad tas teisingos kainos skaičiavimas taip pat kėlė klausimų tiems, kurie priėmė šį sprendimą“, - kalbėjo politologas.

R.Vilpišausko teigimu, Stokholmo arbitražo sprendimas tolesnių Lietuvos ir „Gazprom“ santykių nepaveiks.

„Manau, kad vertinant dabartinę situaciją ir alternatyvų tiekimo šaltinį, kurį turi Lietuva, didesnės įtakos sprendimas nepadarys. Manau, kad šiuo metu daugiau reikšmės gali turėti tai, kaip baigsis Europos Komisijos pradėtas tyrimas (dėl „Gazprom“ piktnaudžiavimo monopoline padėtimi Rytų ir Vidurio Europoje - BNS) ir koks jame bus galutinis sprendimas“, - svarstė R.Vilpišauskas.

Per daug abstrakti sutartis

Lietuvai nepalankų Stokholmo arbitražo sprendimą lėmė iš dalies ir tai, kad „Lietuvos dujų“ akcijų pardavimo Rusijos koncernui „Gazprom“ sutartis buvo per daug abstrakti - pagal ją nebuvo įmanoma pasakyti, kas yra teisinga dujų kaina, sako „Swedbank“ vyriausias ekonomistas.

„Manau, kad nėra netikėtas sprendimas. Įrodymų konkrečių, kokia tai yra teisinga kaina, surasti yra labai sudėtinga, jei ji aiškiai nėra nurodyta sutartyje, ir tai labai aiškiai pasakė arbitražo teismas. „Lietuvos dujų“ pardavimo sutartyje tos nuostatos buvo parašytos pakankamai abstrakčiai ir nebuvo nurodyta, kas yra geriausia kaina, už kurią Lietuva galėtų gauti dujas“, - BNS sakė Nerijus Mačiulis.

Pasak jo, tai gali tapti pamoka ateičiai, jei valstybė norės privatizuoti kažkurią kitą bendrovę.

„Mums iš Lietuvos pusės atrodo akivaizdu, kad buvo daromas politinis sprendimas ir dujų kaina nebuvo mažinima dėl to, kad Lietuva įgyvendino trečiąjį ES energetikos paketą, bet to įrodyti nėra įmanoma. Nors nuojauta stipri, bet joks teismas, juolab arbitražo teismas negali vadovautis nuojauta ar kitais sunkiai apčiuopiamais rodikliais, o sutartyje, deja, Lietuvos interesus saugojančių punktų ir nuostatų buvo nepakankamai“, - kalbėjo N.Mačiulis.