Statom pirtį

Smagu pirtelėje išsivanoti!

Dalis mokslininkų mano, kad pirmosios pirtys atsirado Rytuose ir per slavų gentis pasiekė Šiaurę, kiti aiškina, kad jas sumanė suomių-ugrų tautos. Pastaroji nuomonė nekelia jokių abejonių, nes suomiai saunomis naudojasi jau apie du tūkstančius metų.

Kadaise Turkijos pirtys garsėjo masažais, o antikinės – erdviais poilsio kambariais, užkandinėmis, paveikslų ir skulptūrų galerijomis, sodais ir fontanais, jose buvo rengiami sportiniai žaidimai.

Nuo seno pirtys populiarios Japonijoje ir kitose Azijos šalyse, modernios saunos su ištaigingais pastatais statomos JAV ir Lotynų Amerikoje.

Lietuvos pirčių pradininkais laikomi rytų ir pietryčių rajonų gyventojai. Šiuose kraštuose pirtys ypač išpopuliarėjo pastaraisiais dešimtmečiais, kai suomiško pavyzdžio saunos buvo pastatytos prie daugelio ežerų, didesnių ir mažesnių upelių, tvenkinių.

Pastaruoju metu pirtys dažnai įrengiamos ir prie dirbtinių vandens telkinių individualiose sodybose, taip pat sodų nameliuose, pastatų rūsiuose.

Ne išimtis ir uostamiestis. Klaipėdiečiai kuriasi individualiuose namuose su pirtelėmis šiuolaikinėse gyvenvietėse, stato pirtis aplinkiniuose rajonuose įgytose ir rekonstruojamose senose sodybose. O kiti sugeba jas patalpinti remontuojamuose butuose: vonių kambariuose, erdviose virtuvėse, sandėliuose.

Pirties vieta sodyboje arba name

Kaip pasakojo Klaipėdos UAB „Vakarinis fasadas“ architektas Audrius Klioštoraitis, suprojektavęs nemažai pirčių, dažnas naujakurys, rekonstruodamas kaime įsigytą sodybą, pirmiausia pasistato pirtelę su kambariu. Tik, specialisto nuomone, aptariant saunos įrengimo vietą reikėtų iš anksto aptarti, kas naudosis būsima pirtimi, kad racionaliai būtų panaudota visa sklypo teritorija.

Jeigu manoma, kad pirtis bus šeimyninė, geriausia ją priblokuoti prie gyvenamojo namo arba įrengti rūsyje, kad nereikėtų toli vaikščioti drėgnais plaukais ir šiltai rengtis.

Kas ketina prisikviesti daug svečių, būtina statyti erdvesnį namelį labiau nutolusioje nuo namo vietoje, prie natūralaus arba dirbtinio vandens telkinio. Tokiu atveju priepirtyje pravartu įrengti suolus, kabyklas, gultus, židinį.

Jei šeimyninėje pirtyje prausiamasi tik pavasario ir vasaros mėnesiais, vietoje priepirčio verta projektuoti terasą.

Pagaliau tik pats šeimininkas gali nuspręsti, kur rengti pirtį. Svarbu, kad jis nepamirštų joje įrengti efektyvią ventiliaciją.

Sveikiausia medžiaga – medis

Pati populiariausia medžiaga pirčiai statyti – medis. Lietuvos sąlygomis geriausia naudoti natūralius, apvalius rąstus- sienojus. Medis gerai kaupia šilumą, ilgai ją išlaiko, sugeria daug drėgmės ir apsaugo patalpas nuo jos pertekliaus.

Medis naudojamas nuo pamatų iki stogo. Medinės sienos patvarios, higroskopiškos. Tokiam pastatui nereikia vėdinimo įrangos, nes rąstai „kvėpuoja“. Jie savaime reguliuoja drėgmę be papildomos termoizoliacijos.

Pirties vidaus įrangai ir apdailai labiau tinka lapuočiai. Sienas patartina apkalti liepos mediena, nes ji skleidžia medaus kvapą.

Grindims tenka ypatingos sąlygos, nes pirtyje susidaro daug drėgmės, vandens, žiemą kyla dideli temperatūros svyravimai. Prausyklos ir vanotuvės patalpose praktiškesnės yra keraminės grindys su medinėmis kilnojamosiomis grotelėmis, kurias galima greitai išdžiovinti. Priepirtyje geriau naudoti medines grindis. Bet jų patvarumą lemia kruopštus meistrų darbas.

Statyti pirtį iš plytų daug sudėtingiau. Jos sienos turi būti storos, nes tenka daryti oro tarpus, naudoti termoizoliacijos medžiagas.

Pirčių vidaus įranga

Pirtyse turi būti įrengti tvirti, gražūs ir patogūs suolai su lygiais, suapvalintais kraštais. Tinkamiausia greitai džiūstanti beržų, liepų, drebulių, tuopų, baltalksnių ir juodalksnių mediena.

Vienas iš svarbiausių pirties elementų – krosnis. Ji šildo patalpas, vandenį, sudaro garus, todėl turi būti pasirinkta tokia, kuri užimtų mažai ploto, būtų nebrangi, greitai sušildytų patalpas ir vandenį, ekonomiškai naudotų kurą, gražiai derintųsi prie pastato architektūros ir kitų statybinių medžiagų bei konstrukcijų.

Architekto nuomone, dabar techninės galimybės leidžia daug ką daryti naujoviškai. Jis pataria pirtyse, kuriose yra vandens baseinai, įsirengti pašildomas grindis. Tai padeda išvengti garų kondensato, ardančio patalpų apdailą. Pastatų vidaus įrangai patartina naudoti keramiką, akmenį, medį, stiklą, nerūdijantį plieną – brangesnes, bet natūralias, ilgalaikes medžiagas.

Kas turi laiko ir patirties, pirtį gali įsirengti savo jėgomis. Tačiau, pašnekovo nuomone, geriau pasitelkti įgudusius šio darbo meistrus, kurie viską padarytų nuo pradžios iki pabaigos. Taip pavyks išvengti brangiai kainuojančio klaidų taisymo.