– Ar lietuviai yra sąmoningi savo ateities, senatvės klausimu – jie domisi, kokią senatvės pensiją gaus?

– Mūsų suvestinę, kuriose galima pasižiūrėti, kokia šiandieną galėtų būti žmogaus pensija, dažniausiai peržiūri priešpensinio amžiaus žmonės. Darbingo amžiaus žmonės tai daro gerokai rečiau. Tai rodo, kad savo pensija žmonės labiausiai pradeda domėtis artėjant pensiniam amžiui.

– Kodėl taip yra? Tai – finansinio raštingumo stoka ar tiesiog elementari žmogaus prigimtis?

– Turbūt pirmiausia tai yra žmonių prigimtis. Visų pirma, žmonės nemėgsta ieškoti, suvedinėti slaptažodžių, prisijunginėti prie įvairių sistemų. Žmonės mėgsta informaciją gauti greitai, paprastai ir aiškiai. Iš dalies tai yra užduotis mums – padaryti taip, kad žmonės gautų informaciją, giliai nekapstydami.

Be to, žmonės linkę susirūpinti įvairiais klausimais tada, kai su jais susiduria. Tačiau iki tol žmonės dirba, gauna atlyginimą, kai kurie gyvena su mintimi, kad šiaip ar taip valstybės mokama pensija nebus didelė, apie tai pernelyg negalvoja, kol neateina pensijos laikas.

– Vidutinė senatvės pensija, šiuo metu siekianti 300 eurų, kai kam ir perpus ar dar daugiau mažesnė už atlyginimą. Kaip dirbantysis, jūsų manymu, gali pasirengti tokiam pajamų sumažėjimui?

–  Visuomenei reikia suprasti, kad valstybinė pensija geriausiu atveju bus iki pusės vidutinio jų gauto atlyginimo dydžio. Jei žmonės nori švelnesnio skirtumo tarp paskutinių atlyginimų ir senatvės pensijos, turi taupyti.

Realybė yra tokia, nes prastėja mūsų demografinė situacija. Labiausiai, aišku, dėl emigracijos. Jei nesugebėsime susigrąžinti darbo jėgos, sukurti jiems darbo vietų, tikrai negalėsime mokėti didesnių nei 50 proc. buvusio atlyginimo pensijų. Taigi, kiekvienas mūsų jau dabar turime galvoti, kiek galime periodiškai atsidėti senatvei ir taupyti.

– Ar mūsų senatvei grasinančia demografine situacija išsiskiriame iš kitų šalių?

– Tendencijos yra tos pačios visoje Europoje – visuomenės senėja, jos vis rečiau nori susilaukti vaikų. Nors kai kuriose šalyse migracijos problema nėra tokia opi, demografinė situacija visuomenės senėjimo ir mažo gimstamumo prasme pernelyg nesiskiria.

ES visi esame sumauti ant to paties kurpalio. Nors kol kas tarp valstybių yra skirtumų, bet po 10–20 metų gyvensime labai panašiai: jei trūks darbo jėgos, jos visiems trūks panašia procentine dalimi, visoje ES vienodės pensinis amžius, ilgėjant gyvenimo trukmei, vyresni žmonės dirbs ilgiau. Kai susikūrė pensijų sistemos, jos buvo pritaikytos išlaikyti žmogų finansiškai 16–20 metų, tačiau gyvenimo trukmė ilgėja ir žmonės, išėję į pensiją, gyvena ilgiau nei sistema pasirengusi išlaikyti. Tai reiškia, kad reikės dirbti ilgiau.

– Tačiau bent kol kas vyresni darbuotojai nėra itin patrauklūs darbdaviams. Nuostata neišvengiamai turės keistis?

– Vyresnių darbuotojų patirtis reikalinga organizacijose, o situacijų yra pačių įvairiausių. Labai daug kas priklauso ir nuo paties vyresnio amžiaus žmogaus. Mūsų kolektyve yra tokių vyresnių darbuotojų, be kurių neįsivaizduojame, kaip dirbtume. Svarbu yra tai, kiek per gyvenimą žmogus investavo į save, savo žinias, gebėjimus.

Kita vertus, valstybė turės padėti tokiems žmonėms, kad jie sugebėtų išlikti ar integruotis į darbo rinką.

– Ar turite pavyzdį šalies, kur socialinio draudimo sistema, jūsų akimis, funkcionuoja idealiai ir galėtų būti Lietuvos siekiamybė?

– Mūsų sistema panaši į vokiečių. Visi juk sako, kad vokiška sistema yra gera, tačiau Lietuvoje savo sistema skundžiamės. Žinoma, kiekviena sistema turi trūkumų, daugybę taisyklių, o daugybės taisyklių žmonės nemėgsta. Tačiau taisyklės atsiranda ne veltui – yra daug interesų grupių, kurios nori išlygų, mažesnių įmokų, dėl kurių apsunkėja sistema.

– Galbūt problema – ne sistema, o ištekliai: žmonės skundžiasi sistema, tačiau iš tiesų labiausiai jų netenkina mažos išmokos, pensijos, kurios priklauso ne tik nuo sistemos?

– Apklausos rodo, kad žmonės norėtų gauti pensijas, didesnes už savo atlyginimus. Tačiau tai nėra įmanoma, nebent būtų atsisakoma finansuoti mokyklas, ligonines, tiesti kelius. Tuomet Lietuvoje bus didelės pensijos, tačiau nebus nieko daugiau, tik pensijos ir veikiausiai nė vieno žmogaus.

Nereikia stebėtis, kad Lietuvoje labai mažos pensijos, kai 20 proc. žmonių neuždirba net minimalios mėnesio algos, egzistuoja didelė šešėlinės ekonomikos dalis.

– Paskutiniais visuomenės apklausų duomenimis, „Sodra“ pasitiki 44,5 proc. Lietuvos gyventojų. Šis skaičius jums atrodo didelis ar mažas?

– Nei didelis, nei mažas. Jis normalus. Tačiau kai patys atliekame apklausas ir klausiame, pagal ką žmonės vertina „Sodrą“, apie 80 proc. atskleidžia „Sodrą“ vertinantys pagal tai, koks yra išmokų, įmokų dydis. Tik 16 proc. mus vertina pagal mūsų teikiamas paslaugas. Taigi, nesakau, kad neturime stengtis, tačiau nuo mūsų pačių darbo priklauso labai nedaug, nes mūsų organizacijos vertinimas didžiąja dalimi priklauso nuo išmokų ir įmokų dydžių, kuriems įtakos beveik neturime.

– Kaip manote, ko reikia, kad pasitikėjimas institucija būtų didesnis? Kas yra tas raktas į žmonių pasitikėjimą?

– Pasitikėjimo klausimas – tarsi dvipusis eismas. Institucijos turi artėti prie žmonių, būti skaidresnės, atviresnės, tačiau ir žmonės turi atitinkamai elgtis. Žmonės nori institucijų skaidrumo, atvirumo, tačiau patys jose tikisi išlygų. Jie supranta, kad pagal taisykles vieni ar kiti dalykai nepriklauso, tačiau prašo išimčių. Mes, kaip visuomenė, turėtume elgtis taip, kaip norime, kad elgtųsi mūsų institucijos. Tačiau pokyčiams reikia laiko.