Diskusijos dėl prastovų

Rudenį tekstilininkai ruošėsi sunkiai žiemai, bet tikėjosi pagyvėjimo pavasarį. Pasak Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos (LATIA) generalinės direktorės Gytės Bėkštienės, pavasarinės prognozės neišsipildė, tekstilės rinkoje palengvėjimo nėra. „Tam didelę įtaką turi geopolitinė situacija, darbo jėgos trūkumas ir darbo jėgos kainos augimas. Rūpesčiai išlieka tokie patys, kokie buvo“, – teigia ji.

Dėl mažėjančių eksporto apimčių daliai tekstilės pramonės įmonių vis dar tenka darbuotojus išleisti į prastovas. Verslo netenkina prastovų apmokėjimo tvarka, šis klausimas sprendžiamas jau ne pirmame Trišalės tarybos posėdyje, pasakoja LATIA generalinė direktorė. Tekstilininkai siekia, kad Vyriausybė nustatytų procentinę kompensavimo išraišką darbuotojui už prastovas. Tai esą būtų naudinga visiems sektoriams, ne tik tekstilės.

LATIA prašo Darbo kodekso 47 straipsnio pakeitimo, kuris būtų orientuotas į mėnesio prastovų skaičiaus sumavimą. „Už pirmą prastovos dieną būtų mokama 100 proc. darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio (VDU), už antrą ir trečią prastovos dienas – 2/3 darbuotojo VDU ir 40 proc. darbuotojo VDU nuo ketvirtos prastovos dienos. Tačiau 47 straipsnis buvo atmestas“, – pasakoja G. Bėkštienė.

Prie prastovų problemos prisideda užsienio klientų pasitraukimas iš Lietuvos. Su užsienio rinkomis dirbančios siuvimo paslaugų teikimo įmonės „Abtex“ direktorė Rima Salatkienė sako, kad ne visi klientai pakėlė pastaraisiais metais Lietuvoje kone dvigubai kilusias kainas, jiems teko rinktis pigesnes šalis, pavyzdžiui, Rumuniją, Bulgariją.

„Tekstilės pramonė visame pasaulyje susiduria su iššūkiais, nes mažėja užsakymų. Nežinau, ar tai yra gerai, ar blogai, bet šita pramonė turi transformuotis dėl ekologijos, dėl per didelių gamybos apimčių: yra atvejų, kai žmonės visko nenuperka ir išmetami nauji drabužiai. Tai, tikriausiai, normalus procesas ir per kažkiek laiko tai turės išsigryninti ir nusistovėti“, – pripažįsta įvairiems mados ženklams ir dizaineriams Europoje modelius ruošiančios įmonės vadovė.

Lietuvos gamintojams sunku ne tik dėl mažėjančių užsakymų, bet ir dėl šalyje žymiai pakilusios minimalios mėnesinės algos (MMA). Atitinkamai augo ir kiti atlyginimai, o tai dar labiau veikia kainų didėjimą. „Tekstilė, ypač siuvimas, yra rankų darbas. Automatų dar nedaug išrasta. Be to, jei vieno modelio gamini po 50–100 vienetų – apie kokius automatus galime kalbėti“, – išskiria R. Salatkienė

„Tiesa, užklausų yra daug, bet kiek klientų toliau norės Lietuvoje gaminti gaminius, nežinau. Labai daug ką atbaido kainos, dabar mes net nesiimame nieko gaminti, kol nepaskaičiuojame preliminarios kainos, o klientas toliau sprendžia, ar jis lieka, ar nelieka. Bulgarija, Rumunija tikrai pasiūlo mažesnes kainas, jos tuos užsakymus ir perima“, – dalijasi ji.

Tendencija: N. Pileičikienė tikina, kad susidomėjimas siuvėjo profesija kasmet stabiliai po truputį auga, tačiau dažniausiai ją renkasi žmonės, kurie nori puošti save ir kitus, kurti išsvajotą prekės ženklą ir individualų verslą – darbas gamyklose nėra mokinių prioritetinis pasirinkimas. / Karaliaus Mindaugo PMC nuotr.

Prisidėjo ir prastas derlius

„A Grupės“ generalinis direktorius Virginijus Vizbaras pasakoja, kad ir ši įmonė patiria sunkumų, nes specializuojasi natūralaus pluošto lino kategorijoje, o linų verpalų kaina pakilo 30 proc. „Daug kitų kainų stabilizavosi, tačiau kilo ir atlyginimai, ir žaliavos kaina. 2023 m. buvo labai prastas derlius, Prancūzijoje, Belgijoje buvo sausros, pluošto mažai, kaina kilo nežmoniškai, vertinant bendrą situaciją, pirkimai stipriai sustojo. Visiems tekstilininkams, kurie dirba su linu, labai sunku suvaldyti tas žirkles, nes už produktą negali paprašyti tiek, kiek rinka nepasiruošusi mokėti“, – teigia V. Vizbaras.

Tačiau didesnių darbuotojų atleidimų per pastaruosius kelerius krizinius metus įmonei pavyko išvengti. Šiandien joje dirba 50 darbuotojų, jų netrūksta, nes, kaip sako V. Vizbaras, teko sumažinti apsisukimus: „Dirbame vieną pamainą vietoje dviejų. Pagaminame mažiau, nes atsižvelgiame į tai, kad paklausa rinkoje yra kritusi.“

„A Grupė“ Lietuvoje parduoda apie 20 proc. savo produkcijos, likusią jos dalį perka Skandinavijos, Vakarų Europos šalys, kai kurios labiau egzotiškos rinkos, pavyzdžiui, Čilė ar Pietų Korėja. „Tačiau užsienio rinkos daro didžiulį spaudimą, kad kaina negali kilti, o ją vien dėl žaliavos kainos kilimo nori ar nenori reikia kelti. Dalis užsakymų todėl ir atkrenta“, – sako V. Vizbaras.

Ne tik užsieniečiai, bet ir dažnas lietuvis pabrėžia, kad vietinė tekstilininkų produkcija – labai brangi. „Logiška, kad yra tokia situacija, nes vos ne pusę kainos – 40 proc. – sudaro darbuotojų darbo užmokestis. Natūralu, kad mūsų darbo jėga yra brangesnė negu Bulgarijoje, Rumunijoje ar Turkijoje. Užtenka palyginti Lietuvos ir išvardintų šalių MMA“, – akcentuoja G. Bėkštienė.

„Žmonės sako, kad labai mažus atlyginimus mokame, bet jeigu Bangladeše moka tik dešimtadalį to, ką čia mokame, tai žinoma, kad jų tekstilė yra pigesnė – tokia ir konkurencija“, – LATIA generalinei direktorei antrina V. Vizbaras.

„Su Azijos gamintojais konkuruoti sunku, o rinka yra globali, tad konkuruojame visame pasaulyje visi vienodai. Atlyginimai kyla, mūsų energetika irgi banguoja, todėl mūsų konkurencingumas mažėja. Galime konkuruoti tik technologijomis ir inovacijomis, kažkiek dar ir savo kolekcijomis, dizainais. Padeda ir logistika, kadangi esame Europoje. Nedideliems tinklams, dizaineriams esame patrauklūs tuo, kad operatyviai ir kokybiškai atliekame savo darbą“, – sako jis.

Užsienio rinkos daro didžiulį spaudimą, kad kaina negali kilti, o ją vien dėl žaliavos kainos kilimo nori ar nenori reikia kelti. Dalis užsakymų todėl ir atkrenta.

Muitų problema

G. Bėkštienės teigimu, jei kalbėtume apie platesnį paveikslą, pasaulį greitosios mados produktais užvertusios Azijos šalys nėra vienintelė rinkos problema. Tai esą daugiau susiję su muitų nelygiavertiškumu. „Pavyzdžiui, ES šalys apskritai negali objektyviai konkuruoti su trečiųjų šalių įvežama produkcija į ES. Šios produkcijos kokybę nulemia kaina“, – sako LATIA generalinė direktorė.

„Didieji prekės ženklai įsiveža pigią produkciją dėl tarpusavio konkurencijos, bet visi suprantame, kad tai yra žalinga visai ES, nes užribyje lieka vidaus ekonomika ir vidaus produkcija, – dėsto ji. – Iš to kyla begalė kitų kertinių faktorių ir ES reglamentų, tokių kaip Žalioji kryptis, jau minėti muitai, kurie yra lengvatiniai ir itin maži kai kurioms trečiosioms šalims.“

Lietuvos tekstilės pramonė jaučia pasaulinės greitosios mados poveikį, tačiau konkuruoti su ja niekada nesiekė. „Kol kas konkuruojame, nes imamės mažų, technologiškai sudėtingų užsakymų, esame lankstesni. Mūsų darbo kultūra aukšta, bet negalima sakyti, kad Azijoje jos nėra – esu mačiusi tokios aukštos kokybės gaminių, kad mūsų lietuvaičiams iki tokios kokybės dar reikėtų labai stipriai padirbėti“, – teigia R. Salatkienė.

„Be to, jei kalbame apie ekologiją, kuro sunaudojimą, užterštumą, privalumas, kad patys esame Europoje – kur kas lengviau gaminius atsigabenti iš Lietuvos, nei tai daryti iš Kinijos ar kitų Azijos rinkų. Vieni iš pagrindinių mūsų klientų, pavyzdžiui, skandinavai, reikalauja įvairių sertifikatų, įrodymų, kad žaliava yra europinė“, – pasakoja ji.

Verslininkės įsitikinimu, didžioji Europos bėda, kad labai daug produkcijos, o taip pat ir žaliavų gamybos atiduota Tolimiesiems Rytams: „Galutinės operacijos įvyksta čia, bet tokiu atveju jau nebegali išduoti sertifikato, kad tai yra europinė kilmė, o kuo toliau, tuo labiau reikalaujama tokių įrodymų. Prekių ženklai, kurie yra socialiai atsakingi, galvoja apie planetos ateitį, sutinka mokėti ir šiek tiek daugiau, bet turėti europinės kilmės žaliavas.“

Pasak R. Salatkienės, europietis šiandien linkęs rinktis kokybišką drabužį, kurį ilgai dėvės. Žinoma, kokybė kainuoja, todėl Lietuvoje kuriamą produkciją perka klientai iš tokių šalių, kurios yra pajėgios mokėti daugiau: Skandinavijos, Belgijos, Olandijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos ar net JAV ir Japonijos.

Situacija: G. Bėkštienė teigia, kad brangi lietuviška tekstilės produkcija neturėtų stebinti, nes 40 proc. jos kainos sudaro darbuotojų darbo užmokestis, kuris šalyje sparčiai kyla. / J. Kalinsko / BNS nuotr.

Prarado prestižą?

Tačiau kokybiški drabužiai negimsta be siuvėjų rankų. Jei vienoje svarstyklių pusėje rikiuojasi prastovų, atleidimų, užsakymų mažėjimo problemos, kitoje atsiduria siuvėjų trūkumas.

Pasak R. Salatkienės, per 30 metų ši profesija labai stipriai nuvertėjo. „Anksčiau siuvėjos profesija buvo gera, prisimenu, kad į profesinę mokyklą stodavo merginos, kurios mokykloje mokydavosi labai gerais pažymiais. Darbo užmokestis buvo pakankamai geras – uždirbdavo vidutinį šalies atlyginimą ir daugiau“, – pasakoja ji.

G. Bėkštienė teigia, kad siuvėjų, pameistrių ir kitų specifinių specialybių paklausa yra didelė, tačiau rengimo centrai, profesinės mokymo įstaigos nemato poreikio ruošti šiuos specialistus, nes tam tiesiog šiandien nebėra paklausos, dažnam jaunam žmogui ši specialybė nebeatrodo solidi.

„Galbūt sprendimas būtų tokias specialybes ruošti patiems verslams, finansuojant jų rengimą, tačiau tai yra pakankamai didelės investicijos šių dienų ekonominėje situacijoje“, – sako G. Bėkštienė.

Vis dėlto Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro (PMC) direktorė Nora Pileičikienė tikina, kad susidomėjimas siuvėjo profesija kasmet stabiliai po truputį auga. Tačiau dažniausiai ją renkasi žmonės, kurie nori puošti save ir kitus, kurti išsvajotą prekės ženklą ir individualų verslą.

„Darbas gamyklose mūsų mokiniams nėra prioritetinis pasirinkimas, nes neatitinka jų lūkesčių – vienus stabdo darbo sąlygos, kitus kūrybiškumo stoka, darbo užmokestis. Užuot dirbę kitiems, jie siekia dirbti sau ir populiarinti individualų siuvimą“, – pasakoja N. Pileičikienė. Ji priduria, kad kai kurie absolventai iš tiesų sėkmingai kuria, pristato savo kolekcijas.

Švedijoje, Danijoje siuvimo pramonė kažkada buvo stipri, bet ilgainiui siuvimo fabrikai išnyko. Kelios ateljė liko, Belgijoje jų taip pat dar yra, bet tokios masinės gamybos, kokios Lietuvoje dar kol kas turime, jau seniai nebėra.

„Kasmet Karaliaus Mindaugo PMC baigia arti šimto siuvėjų ir sukirpėjų-konstruktorių. Pastebime, kad po truputį ši profesija įgauna vis didesnį prestižą“, – pabrėžia N. Pileičikienė.

Iš trečiųjų šalių

Vis tik, R. Salatkienės įsitikinimu, siuvėjo profesiją patrauklesne paverstų pirmiausia aukštesnis atlyginimas. Tačiau bėda, kad, jį labiau kilstelėjus, Lietuvos gamintojai nebegalės konkuruoti pasaulinėje rinkoje.

„Kadangi mes spaudžiamės ir norime išlaikyti kuo geresnes kainas klientams, niekam ne paslaptis, kad siuvėjų darbo užmokestis nėra pats geriausias. Vėlgi, kadangi siuvėjos sensta, efektyvumo, greičio nėra, negali padaryti daugiau ir daugiau uždirbti iš bendro užsakymo, tai irgi tampa mažesnio atlyginimo dedamosiomis“, – sako R. Salatkienė.

„Čia taip pat nieko naujo – žinome Švediją, Daniją, šiose šalyse siuvimo pramonė kažkada buvo stipri, bet ilgainiui siuvimo fabrikai išnyko. Gal kelios ateljė ir liko, Belgijoje jų taip pat dar yra, bet ten gaminami pavyzdžiai, kad vietoje būtų po kelis vienetus, o tokios masinės gamybos, kokios Lietuvoje dar kol kas turime, jau seniai nebėra“, – teigia R. Salatkienė.

Lietuvos įmonėms tenka samdyti siuvėjas ir iš trečiųjų šalių. LATIA skaičiavimu, ši darbo jėga tekstilės pramonėje sudaro apie 5 proc.

„Mums tai nėra galvos skausmas tiesiogiai, bet mums šiek tiek skauda, nes mūsų partneriams skauda. Yra įmonių, kurios įdarbino ukrainietes, Vilniuje yra įmonė, kuri moterį net ir iš Madagaskaro įdarbino – yra tam tikrų iššūkių, bet taip daroma“, – pasakoja R. Salatkienė.

Ne mažiau tekstilės rinką veikia ir besikeičiantys vartotojų įpročiai. Anot G. Bėkštienės, vartojimas mažėja, ypač tarp jaunimo, kuris, pirkdamas drabužius, stengiasi elgtis atsakingai. Šiandien pirkti drabužius iš antrų rankų ar juos taisyti nėra jokia naujiena. „Tačiau yra ir kita tendencija – pirkti mažiau, bet kokybišką prekę. Ką mūsų Lietuvos tekstilės sektorius puikiai geba daryti, t. y. pagaminti kokybišką, ilgaamžį tekstilės produktą“, – pabrėžia LATIA generalinė direktorė.

V. Vizbaro įmonė pirmuosius lininius rankšluosčius pradėjo gaminti 1997-aisiais, jis pats sako juos naudojantis dar ir šiandien. „Todėl pavydžiu kojinių gamintojams – priešingai nei mūsų gaminiai, jos greitai dėvisi“, – juokiasi jis.