Banko "Snoras" bankrotas milijonines valstybės valdomų įmonių investicijas pavertė didžiuliais nuostoliais, tačiau juos šios įmonės dangsto konfidencialumo sąvokomis ir nemato reikalo atlikti išsamaus tyrimo.

Suabejota kompetencija

2011 m. lapkritį bankrutavus bankui "Snoras", valstybės valdomos įmonės, kaip teigiama Valstybės kontrolės ataskaitoje, patyrė nuostolių už 207 mln. litų. Valstybės įmonės ne tik laiku nesureagavo į Lietuvos banko (LB) platintus pranešimus apie užfiksuotus "Snoro" pažeidimus, tačiau tais pačiais metais dar ir išleido milijonus litų indėlių sertifikatams – indėlių ir investicijų draudimu neapdraustoms finansinėms priemonėms.

Kai kurios šiuos sertifikatus pirkusios ir visų pinigų netekusios valstybės įmonės teigė nežinojusios apie šiems netaikomą draudimą. Be to, visos sutartinai tikino apie šlubuojančią banko reputaciją nieko negirdėjusios.

Pasiteisinimai nežinojus apie banko problemas privertė rimtai suabejoti ir įmonės "Investicijų ir verslo garantijos" (INVEGA) kompetencija. Finansų įstaiga, padedanti smulkiajam ir vidutiniam verslui gauti finansinę paramą bei save matanti kaip stabilią finansų ekspertę, nesijaučia suklydusi ir tinkamai neįvertinusi aplinkybių. Tuo metu, kai LB skelbė ėmęsis priemonių riboti "Snoro" veiklos riziką, INVEGA ir toliau drąsiai investavo į šį banką.

Per seni įvykiai

Paprašytas patvirtinti ar paneigti informaciją, kad INVEGA septynis kartus pirko indėlių sertifikatų už 32,9 mln. litų, įmonės generalinis direktorius Audrius Zabotka teigė negalintis pasakyti konkretaus sandorių skaičiaus, sąlygų ir sudarymo aplinkybių. Įmonės vadovas bandė aiškinti, kad tai daugiau nei ketverių metų senumo įvykiai. "Be to, konkrečios materialaus ir finansinio turto investavimo sandorių sąlygos yra įmonės komercinė paslaptis ir konfidenciali informacija", – pareiškė jis.

Dainius Velykis, Valdymo koordinavimo centro atstovas, pažymėjo, kad dalis valstybės valdomų įmonių dėl "Snoro" bankroto patirtus nuostolius apskaitė kaip finansinės veiklos sąnaudas, kitos – kaip įprastos veiklos sąnaudas. "Valstybės turto fondo" pateiktoje 2011 m. ataskaitoje teigiama, kad iš viso INVEGA dėl "Snoro" bankroto patyrė 15,2 mln. litų nuostolių. Valstybės kontrolės Valstybinio audito ataskaitoje nurodoma, kad INVEGOS administruojamų fondų kreditorinis reikalavimas siekia 152 mln. litų.
"Apskaityta taip, kaip to reikalauja apskaitą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai", – į detales nesileido A.Zabotka, paklaustas, kaip patirtus nuostolius apskaitė INVEGA.

Pavojaus neįžvelgė

INVEGOS atveju svarbiau ne tai, kad įmonė investavo į neapdraustą finansinę priemonę. Įmonės investicijos į "Snoro" banką buvo didesnės nei maksimali draudimo suma, todėl ir į apdraustas priemones investavusi ji būtų gavusi tą pačią draudimo išmoką – 345 280 litų.

Daugiau klausimų kelia tai, kaip INVEGA, finansų įstaiga, galėjo nenumanyti, kad "Snoras" išgyvena ne pačius geriausius laikus, o jo pradėti platinti indėlių sertifikatai – būdas apeiti LB nustatytus apribojimus. Pats centrinis bankas įsitikinęs, kad įmonėms tai buvo pakankamas signalas apie problemas "Snoro" veikloje.

Dar 2011 m. sausio 18 d. LB išplatino pranešimą, kuriame teigė, kad valdyba griežtai įvertino inspektavimo metu nustatytus "Snoro" veiklos trūkumus ir padarytus teisės aktų pažeidimus, ir išsakė bankui tam tikrus nurodymus, kurių vykdymas leistų daugiau riboti banko veiklos riziką. Ypatingas dėmesys skirtas paskolų ir išvestinių finansinių priemonių sandoriams. LB taip pat informavo, kad "Snoras" nepašalino dalies ankstesnio inspektavimo metu nustatytų teisės aktų pažeidimų ir veiklos trūkumų.

LB atstovas spaudai Mindaugas Milieška "Kauno dienai" taip pat pažymėjo, kad pranešimai apie taisytiną banko veiklą buvo platinami nuolat. Bendra informacija apie "Snorui" taikytas priemones buvo skelbiama LB interneto svetainėje.

Tačiau tokia informacija INVEGAI nebuvo pakankamas motyvas susirūpinti investicijų saugumu. "Kiek pamenu, oficialios informacijos apie "Snoro" mokumo, likvidumo ar kitų veiklos riziką ribojančių normatyvų nevykdymą tuo metu nebuvo", – sakė INVEGOS vadovas, pasiteiravus, ar įmonei nekėlė įtarimų viešojoje erdvėje sklandančios abejonės dėl "Snoro" patikimumo.

Prieš tai A.Zabotka pats pažymėjo, kad neigiamos informacijos apie bankų finansinę būklę nebuvimas yra vienas kriterijų priimant sprendimą investuoti į banko platinamas finansines priemones. Paprašytas įvardyti konkrečius informacijos šaltinius, kuriais remiasi INVEGA, jis pažymėjo, kad įmonė stengiasi vertinti oficialius ir objektyvius informacijos šaltinius, kurie yra žinomi ir aktualūs tuo metu. Vienas pagrindinių informacijos šaltinių – LB banko periodiškai skelbiamos kreditų įstaigų apžvalgos.

Ūkio ministerija, vienintelis INVEGOS akcininkas, taip pat atkreipė dėmesį, kad LB banko viešai paskelbtose 2011 m. pirmo, antro ir trečio ketvirčių Kredito įstaigų veiklos ataskaitose nurodoma, kad "visi bankai vykdė Lietuvos banko nustatytus veiklos riziką ribojančius normatyvus".

Įmonės galėjo numanyti

LB valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas Seimo V (rudens) sesijos posėdyje sutiko, kad ribodamas "Snoro" veiklą centrinis bankas nepadarė visko, ką galėjo. Anot jo, apribojimai turėjo būti taikomi ne tik papildomiems indėliams pritraukti, bet ir indėlių sertifikatams platinti. Vis dėlto V.Vasiliauskas pažymėjo, kad įmonės, kitaip nei gyventojai, galėjo nutuokti, jog tokiu būdu bankas bando apeiti jam taikomus suvaržymus. "Aš išskirčiau dvi kategorijas asmenų: įmones ir gyventojus. Įmonės, mano nuomone, iš tikrųjų galėjo pagalvoti ir įvertinti šią riziką", – sakė jis.

Panašios nuomonės laikėsi Teisės ir teisėtvarkos komiteto narys Stasys Brundza. "Bankui "Snoras" buvo apribotas indėlių palūkanų dydis, o indėlių sertifikatams jis taikė didesnes palūkanas. Todėl gali būti, kad įmonės numanė, jog indėlių sertifikatai yra būdas apeiti apribojimus. Kita vertus, išlieka klausimas, ar jos galėjo numanyti, kad įvyks banko griūtis, kad jis bus likviduotas. Tai daugeliui buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus", – svarstė Seimo narys.

Laiko paslaptyje

S.Brundza iškėlė klausimą, kiek dėl indėlių sertifikatų įsigijimų Lietuvos verslas ir valstybės įmonės patyrė nuostolių. Iš LB valdybos pirmininko jis teigė gavęs informacijos, kad bendra nuostolių suma siekia 333 mln. litų. Iš jos profesionaliems investuotojams – asmenims, susijusiems su akcininkais ir valdybos nariais, nerezidentams, juridiniams asmenims tenka 237, 428 mln. litų. Neprofesionalūs investuotojai, privatūs asmenys, dėl platintų "Snoro" indėlių sertifikatų patyrė nuostolių už 95, 976 mln. litų. "Informacijos, kiek nuostolių patyrė vien valstybės įmonės, deja, negavau, nors klausiau", – pridūrė S.Brundza.

LB informacijos apie valstybės įmonių praradimus dėl galimo neigiamo poveikio "Indėlių ir investicijų draudimo", banko "Snoras" bei jų klientų interesams neatskleidė ir "Kauno dienai". Centrinis bankas nekomentavo ir priežasčių, kodėl valstybės įmonės indėlio sertifikatus pirko po kelis kartus – tai rodo ne vienos įmonės praktika. Dominančios informacijos LB atstovas spaudai M.Milieška paragino kreiptis į "Indėlių ir investicijų draudimą" ar "Snoro" administratorių. Tačiau nei vienas, nei kitas šių duomenų nepateikė.

Į investavimą nesikiša

Ūkio ministerija, atliekanti INVEGOS steigėjo bei veiklos priežiūros funkcijas ir įgyvendinanti vienintelio akcininko teises, svarbaus vaidmens šioje istorijoje vis dėlto nevaidina.

Ministerija paaiškino, kad ji nepriima sprendimų dėl INVEGOS investicinių sandorių, kai investuojamos laikinai laisvos lėšos. Vadovaujantis šios įmonės įstatais, visi sprendimai dėl laikinai laisvų lėšų investavimo, nepriklausomai nuo jų dydžio, priimami vadovaujantis patvirtintomis laikinai laisvų lėšų investavimo taisyklėmis.

S.Brundzos manymu, valstybės įmonių priežiūra juda tinkama linkme, nes į jų valdybas įtraukiama daugiau srities profesionalų nei anksčiau. Tačiau Seimo narys dar pasigenda griežtesnių reikalavimų valstybės įmonėms į šalies biudžetą įnešti daugiau lėšų.

"Mano nuomone, nebūtina labai kištis į įmonių veiklą, bet rezultatas turi matytis. O jo mes nelabai sulaukiame. Valstybės įmonės turi uždirbti valstybei pinigus, o ne šiaip sau dirbti, kad pinigai suktųsi ratu. Taigi reikalauti, kad įmonės labiau papildytų biudžetą dividendais, būtina ir būtina labiau", – svarstė S.Brundza.

Nuostoliai nerūpi?

Atrodo, kad savo iniciatyva išsiaiškinti, ar jos valdoma INVEGA 2011 m. tinkamai atliko savo darbą, Ūkio ministerija nemato reikalo. Pasiteiravus, ar buvo pareikštas nepasitikėjimas įmone, kad ji neatsižvelgė į nuolatinius LB įspėjimus apie "Snoro" veiklos trūkumus ir prarado milijonus litų, Ūkio ministerijos Viešųjų ryšių ir protokolo skyriaus vedėja Aušra Ramoškaitė pažymėjo, kad dėl investicijų į "Snorą" buvo atlikti Valstybės kontrolės (VK) ir EK auditai, tačiau pastebėjimų negauta.

Tačiau pakalbinus VK atstovus paaiškėjo, kad ji tyrė tik 2012–2013 m. laikotarpį. Šiuo auditu VK siekė išsiaiškinti, ar investuodamos laikinai laisvas lėšas valstybės įmonės taikė rekomendacines gaires, kurias Finansų ministerija kartu su Ūkio ministerija sukūrė tik 2012 m. – po to, kai "Snoro" bankrotas įmonėms atnešė milijoninių nuostolių.
O ar valstybės įmonės tinkamai investavo 2011 m. ir kokie buvo milijoninių investicijų į indėlių sertifikatus motyvai, VK nesidomėjo. "Valstybės kontrolė atlieka tik auditus. Šiuo metu Valstybės kontrolės baigiamame rengti 2015 m. veiklos plane atlikti tokio turinio auditą nenumatyta. Finansiniai tyrimai – kitų institucijų kompetencija", – teigė VK Komunikacijos skyriaus vedėja Violeta Kiburytė.

Aklai pasitiki

V.Kiburytė taip pat pažymėjo, kad Pagal Viešųjų pirkimų įstatymą įmonės, įsigydamos bankų ir investavimo paslaugas, privalo taikyti viešojo pirkimo procedūras. Tai reiškia, kad LB skelbti pranešimai apie inspektavimo ir vertinimo rezultatus neužkerta kelio bankui, šiuo atveju "Snorui", dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, o perkančiajai organizacijai tai nėra juridinis pagrindas atmesti tokio banko pateiktą pasiūlymą.

Tačiau ir tuo, ar INVEGA indėlių sertifikatus iš "Snoro" pirko pagal Viešųjų pirkimų įstatymą ir "negalėjo" atmesti banko pasiūlymo dėl abejotinos reputacijos, VK nesidomėjo.

"Primename, kad finansinės rizikos valdymas yra kiekvienos valstybės valdomos įmonės valdybos, o kai jos nėra – įmonės vadovo atsakomybės sritis. Todėl pagrindimą, kodėl viena ar kita įmonė priėmė vieną ar kitą sprendimą, geriausiai žino įmonės valdyba arba vadovas. Valstybės kontrolė atlikti tokius auditus nėra suplanavusi", – pakartojo pašnekovė.

O Viešųjų pirkimų tarnybos pateikta informacija parodė, kad 2010–2012 m. laikotarpiu "Investicijų ir verslo garantijos" neskelbė jokių viešųjų pirkimų, kurie būtų pasibaigę sudaryta sutartimi su banku "Snoras".

Viešųjų pirkimų tarnybos Mokymų ir konsultavimo skyriaus vyriausioji specialistė Laura Kuoraitė patvirtino, kad įsigydama finansines paslaugas perkančioji organizacija turi taikyti Viešųjų pirkimų įstatymą, tačiau esama išimčių. Pavyzdžiui, kai pirkimui turi būti taikomi specialūs informacijos apsaugos reikalavimai, kai pirkimas susijęs su politikos formavimu ir kt. Todėl kiekvieno dominančio pirkimo atveju esą derėtų įvertinti, ar neegzistavo šios aplinkybės.

Veiklos rezultatai

2011 m. INVEGA, investuodama laisvas lėšas, uždirbo 2,5 mln. litų pajamų. Tai yra 26,7 proc. mažiau nei 2010 m., kai investuotos lėšos uždirbo 3,5 mln. litų. Įmonės ataskaitoje nurodoma, kad 2011 m. finansinės veiklos rezultatą nulėmė nuo 2010 m. pabaigos indėlių palūkanų bankuose ir Vyriausybės vertybinių popierių pajamingumo mažėjimas.

Teigiama, kad bendrovė 2011 m. buvo įsigijusi banko "Snoras" obligacijų ir turėjo atsiskaitomosios sąskaitos likutį. Kai 2011 m. gruodį bankas įgijo bankrutuojančios įmonės statusą, bendrovės vadovybė tikimybę atgauti turėtas investicijas įvertino kaip labai mažą. Todėl įšaldytoms lėšoms suformavo atidėjinius už 15,2 mln. litų.

INVEGOS turto vertė 2011 m. pabaigoje sudarė 44,9 mln. litų. Ilgalaikis turtas per 2011 m. sumažėjo 18 proc. (3,2 mln. litų) ir metų pabaigoje sudarė 14,8 mln. litų (33 proc. viso turto). Šį pokytį, kaip nurodoma įmonės ataskaitoje, nulėmė ilgesnių kaip 12 mėnesių investicijų į terminuotus indėlius bankuose atsiskaitymas.

Trumpalaikio turto vertė tuomet sumažėjo 21 proc. (7,9 mln. litų) ir metų pabaigoje sudarė 30,1 mln. litų. Šio turto didžiausią dalį (61 proc.) sudarė investicijos į trumpalaikius indėlius. Šiam pokyčiui įtakos turėjo paskaičiuoti atidėjiniai turėtų trumpalaikių investicijų (banko obligacijų) bankrutuojančiame banke "Snoras" nuvertėjimui.

Mažėjo ir nuosavas kapitalas: jis 2011 m. pabaigoje sudarė 20,9 mln. litų. Mažėjimui reikšmingiausią įtaką turėjo paskaičiuotas turėtų investicijų bankrutuojančiame banke "Snoras" nuvertėjimas.