Nuo garažiuko

„Štai iki ko išaugome. Viskas prasidėjo nuo garažiuko ir trijų žmonių“, – sakė inžinieriaus-konsultanto pareigas šiuo metu einantis V. Marmakas, aprodydamas cechą, kuriame virė darbas.

Trijulė – tai V. Marmakas, dabartinis „Simantos“ direktorius Edvinas Sinkevičius ir meistras Vaclovas Kukleris.

„Vincas rasdavo klientų, variklių. Jo buvo protas, o mano – rankos. Kaip ir dabar“, – 32 metų senumo įvykius prisiminė V. Kukleris, tvarkydamas vieną variklių.

„Porą metų dirbome Vinco uošvio garaže. Gerą pusmetį buvome dviese, paskui atėjo Edvinas“, – kalbėjo V. Kukleris. Jie – buvę bendrakursiai.

„Vincas lakstė ieškodamas užsakymų, o mes taisėme variklius“, – pradžią prisiminė E. Sinkevičius.

„Sunkiausia buvo žiemą: garaže – šalta, kurdavomės krosnelę. Trūko įrangos, neturėjome keltuvų. Varikliai sveria nemenkai, – dėstė V. Kukleris. – Nesigilindavau, kokios paskirties varikliai, bet nebuvo tokio, kurio nesugebėjau sutaisyti. Principas visų vienodas.“

„Va, čia išardytas ventiliatorius ir jo variklis. Radau, kas blogai, – sudegęs. Matote, pajuodęs. Nukirtau tą pusę. Dabar reikia presuoti šitą, dėti po presu, ištraukti dangtį, ištraukti laidus, sudėti kitus, užpresuoti dangtį. Šiandien bus baigta“, – skaičiavo V. Kukleris.

Stažas: V. Kukleris – pats pirmasis bendrovės darbuotojas. Regimanto Zakšensko nuotr.

Vis dėlto nutinka taip, kad tenka pasukti galvą. „Kiekvienam reikia patarimų. Ir man. Pasitariame, kaip geriau. Visažinių nėra“, – sakė meistras.

Kolektyvas – ne vien vyriškas. Elektros variklių vyniotoja Gražina iš tolo purto galvą. Ne itin nori dėmesio. Ją, dar aštuoniolikmetę, į darbą kadaise atsivedė mama. „Klausė, ar gali išmokyti dukterį dirbti. Išmokė. Gražina taip ir liko dirbti. Puiki specialistė“, – kalbėjo V. Marmakas.

„Iš pradžių sunkiai sekėsi, bet labai norėjau, buvo įdomu“, – šypsojosi Gražina ir pabrėžė, kad darbas patinka ir kolektyvas šaunus. Anot jos, prie variklių reikia daug kantrybės ir kruopštumo.

Noras didesnis už abejones

Ar nebuvo baisu imtis savo verslo? Mesti menkokai apmokamą, bet garantuotą darbą ir pradėti nuo nulio? „Niekas nežino, kas bus ir kaip bus. Stengiesi, tikiesi, kad viskas bus gerai. Noras siekti daugiau buvo didesnis nei abejonės ir nesėkmės baimė. Daug įdedi dūšios, žinių, pastangų, jėgų. Kažkas išeina“, – teigė E. Sinkevičius.

Simantos“ klientai – smulkesnės ir stambiausios Lietuvos gamyklos. Variklių, kuriuos reikia remontuoti, į dirbtuves atkeliauja ir iš Norvegijos.

 

„Jie gal dar galėjo rinktis… Jie rankas turėjo. Moka darbą dirbti. O aš… Nuo šešiolikos metų vyniojau variklius. Mokėjau kavamales remontuoti, kitokius variklius, bet tiek patirties, kiek jie, tikrai neturėjau. Man teko organizacinis darbas. Žinojau, kad mano vaikai nori valgyti, ir vienintelė mintis buvo, kad turiu padaryti, kiti gali, ar aš blogesnis?“ – apie sunkius laikus ir sunkią pradžią prabilo V. Marmakas.

Verslui įsivažiavus nuspręsta, kad garaže jau per ankšta. „Šį cechą man perdavė a. a. Vitas Naujokaitis, kuris paskui liko dirbti su mumis. Pirmas jo klausimas buvo, ar žmonės gaus algą. Tai buvo nepriklausomybės pradžia, ekonominio sunkmečio laikai. Galėjo viską tiesiog parduoti nesukdamas sau galvos. Tačiau išnuomojo mums su sąlyga, kad tęstume tą pačią veiklą, kad žmonės turėtų darbus ir kad laiku gautų algą“, – su itin didele pagarba apie šį žmogų atsiliepė V. Marmakas.

V. Naujokaitis su V. Marmako finansiniu palaikymu vėliau surinko informaciją, ją apibendrino ir išleido knygą „Elektros variklių, elektrinių grąžtų, transformatorių, nuolatinės srovės variklių, generatorių, elektros magnetų apvijų dėjimo duomenys ir jungimo būdai“.

„Anksčiau už jį ateiti į darbą pavyko tik tada, kai atėjau 4 val. ryto. Jis ateidavo 5–5.30 val., kad spėtų pasiruošti darbo dienai, kad viskas būtų sustyguota, kad kolektyvo darbas vyktų sklandžiai, gal kam nors reikia pagalbos. Kartu sugebėdavo niekam netrukdyti ir nelįsti į akis“, – pasakojo V. Marmakas.

Pastatas A. Stulginskio g. 41F, kurį „Simanta“ išsinuomojo kartu su V. Naujokaičio cechu, o paskui įsigijo ir tebeveikia iki šiol, mena senus laikus. 1948 m. šiuo adresu veikė įmonė, gaminusi elektros variklius, o paskui juos ir remontavusi. Keitėsi pavadinimai ir savininkai, bet veiklos paskirtis išliko. Yra išlikęs senas senutėlis danų gamybos telferis – kaip relikvija, iki šiol veikiantis.

Priimtų ir apmokytų

„Simantos“ klientai – smulkesnės ir stambiausios Lietuvos gamyklos. Variklių, kuriuos reikia remontuoti, į dirbtuves atkeliauja ir iš Norvegijos. Kauniečius renkasi ir dėl profesionalumo, ir dėl santykinai nedidelių įkainių, palyginti su tais, kurių užsiprašo Skandinavijos meistrai.

Tarp klientų – įvairių gamybos, transporto ir kitų pramonės šakų įmonės. „Esame remontavę tokio dydžio variklių, kad jais galėjome dviese vaikštinėti. Kai kurie sverdavo ir 10 t“, – prisiminė E. Sinkevičius.

Startas: E. Sinkevičius čia dirba beveik nuo pat įmonės įkūrimo. Regimanto Zakšensko nuotr.

Vienas iš įsimintinų užsakymų, tiesa, netiesioginis, o per Norvegijos įmonę – iš Vokietijos karo laivyno. Didžiulis laivo variklis buvo atskraidintas, sutaisytas ir vėl išskraidintas.

Įmonė elektros variklius ne tik remontuoja, bet ir gamina naujus. Bendradarbiaudama su „Elinta“ išbandė naują nišą – gaminti variklius elektromobiliams. Mielai plėstųsi šioje srityje, taip pat didintų remonto apimtį, bet tik tada, kai sulauks papildomų darbo rankų.

Jeigu ateitų žmogus, bent šiek tiek nusimanantis šioje srityje, būtų tobula. Lauktume ir turinčių daugiau entuziazmo nei praktinių įgūdžių, bet norinčių išmokti.

 

„Jeigu ateitų žmogus, bent šiek tiek nusimanantis šioje srityje, būtų tobula. Lauktume ir turinčių daugiau entuziazmo nei praktinių įgūdžių, bet norinčių išmokti. Visko išmokstama“, – sakė E. Sinkevičius.

Lojalumo fondas

Pasiteiravus apie įmonės darbuotojams skirtą Lojalumo fondą ir kaip mano, kiek jam galėtų nubyrėti, kur planuotų išleisti, V. Kukleris nesivėlė į kalbas. Į pensiją dar nesiruošia, apie jokias sumas negalvoja, bet malonu, kad yra dėmesys, kad bus koks nors papildomas finansinis pastiprinimas.

„Nežinau. Kai ateis laikas, sugalvosiu“, – sakė Gražina. Jai ir kitiems kolegoms šis fondas jau kaip ir savaime suprantamas dalykas.

Lojalumo fondas, apie kurį V. Marmakas susimąstė po vieno iš vizitų Vokietijoje, veikia jau septynerius metus. Į jį perveda tik savo lėšas, iš pačių darbuotojų nenuskaitoma nė cento. „Būtų nejauku investuoti kitų pinigus. Investicija juk gali ir nenusisekti“, – teigė pašnekovas.

Dviem darbuotojams, išėjusiems į pensiją, jau išmokėtos sumos, priklausomai nuo to, kiek laiko dirbo įmonėje. Rugpjūtį išmoka laukia dar vieno darbuotojo.

Daugiau informacijos ir kontaktai: https://simanta.lt/.