2011 m. Lietuvos kilnaus sportinio elgesio („Fair Play“) apdovanojimų pagrindinis prizas – Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) statulėlė prieš keletą dienų skirta Dakaro ralį Pietų Amerikoje įveikusiam motociklininkui Gintautui Igariui.

Viename šių metų Dakaro ralio etapų kretingiškis trasoje pagelbėjo susižeidusiam varžovui prancūzui Olivier Mutelet – etape sugaišo daug papildomų minučių ir motociklininkų rikiuotėje prarado daugiau nei dešimt pozicijų.

– Ar buvo netikėtas šis pripažinimas? – dienraštis paklausė užvakar savo 45-ąjį gimtadienį atšventusio sportininko.

– Toks didžiulis dėmesys tiek man, tiek motociklų sportui tikrai nustebino. Tikrai to nesitikėjau. Negalėjau net pagalvoti, kad LTOK vadovai patyliukais ruošia tokią malonią staigmeną.

– Iš pirmo žvilgsnio atrodote santūrus ir ramus žmogus. Staiga užgriuvęs dėmesys jums labiau malonumas, ar našta?

– Aišku, įvertinimas sportininkui visada malonus, tačiau dėmesio ir susidomėjimo po Dakaro ralio buvo išties nemažai. Pagalvoju, kad jei tai būtų kasdien, greičiausiai nebūčiau iš tų, kurie trykšta džiaugsmu (juokiasi).

– Gal galite dar kartą prisiminti tą epizodą Dakaro ralyje, kai padėjote susižeidusiam prancūzui?

– Mūsų šalies spaudoje teko skaityti daug įvairių interpretacijų, tad papasakosiu viską nuosekliai. Kažkas parašė, kad tame ruože buvo labai didelis greitis. Tai nėra tiesa. Ketvirtasis etapas Argentinoje jau ėjo pabaigos link. Tos dienos greičio ruožas buvo labai sudėtingas – daug akmenų ir išdžiūvusių upių. Iki tos vietos buvome nuvažiavę beveik 300 km. Etapo pabaigoje sportininkai jautė didžiulį nuovargį. Teko matyti daugybę nukritusių nuo motociklų sportininkų, vieną kartą griuvau ir aš pats. Psichologinę naštą atlaikyti tokiomis sąlygomis ypač sunku. Vienas į neviltį puolęs sportininkas prašė padėti ir rankomis ištiesinti jo motociklo vairą. Be specialių įrankių to padaryti tikrai neįmanoma, tačiau jam tą akimirką atrodė viskas kitaip (šypsosi).

Likus maždaug 40 km iki finišo, reljefas tapo ypač sudėtingas. Visur aplinkui augo krūmai ir važiuoti ne keliu buvo praktiškai neįmanoma. Viename posūkyje teko išvažiuoti iš kelio. Tuomet prie krūmo ir pamačiau O.Mutelet, kuris mojavo rankomis ir prašė pagelbėti. Padėjau jam susisiekti su ralio tarnybomis. Palaukiau, kol atskrido sraigtasparnis ir išgabeno prancūzą. Viskas truko gal 40 minučių, per jas praradau nemažai laiko, tačiau tokiomis akimirkomis apie jokį rezultatą ir vietas negalvoji – svarbiausia yra pagalba žmogui. Visa bėda, kad, gelbėdamas kolegą, aš palikau įjungtą savo motociklo akumuliatorių, dėl to problemų turėjau ir pats (šypsosi).

– Galbūt prancūzas po Dakaro ralio kaip nors specialiai padėkojo jums?

– Jis man padėkojo tada vietoje. Po to epizodo daugiau kolegos nemačiau. Tada teko trumpai šnektelėti su juo. Pasirodo, panašiai Dakaro ralį jis jau baigia ne pirmą kartą. Anksčiau smėlyje įsmigusio jo motociklo nepastebėjo sunkvežimio vairuotojas ir jį pervažiavo. Abusyk išgirdęs signalą bandė pasitraukti iš trasos, tačiau to padaryti nesugebėjo ir griuvo. Per šiemetį incidentą jis ne kartą mane ragino negaišti laiko, sėsti ir važiuoti, tačiau pabuvau tol, kol atskrido sraigtasparnis.

– Po Dakaro ralio praėjo nemažai laiko. Vos tik grįžęs į Lietuvą prisipažinote, kad nežinote, ar šiame varginančiame dykumų maratone ryžtumėtės dalyvauti dar kartą. Kaip dabar, kai prabėgo jau šiek tiek laiko, vertinate šią savo avantiūrą? Buvo verta?

– Į avantiūras neria nepasvėrę jėgų avantiūristai. Aš šiam iššūkiui ruošiausi tikrai labai ilgai. Tai buvo labai rimtas projektas, didelė mano svajonė, kuri pagaliau virto realybe. Labai džiaugiuosi dėl to. Nemanau, kad tai buvo avantiūra.

– Ar ryžtumėtės šį nuotykį pakartoti?

– Kodėl gi ne. Kai įveiki iš tiesų sunkius ir varginančius etapus, pagalvoji, kad gal jau tikrai užteks. Tačiau praeina kiek laiko, įtampa atslūgsta ir noras lenktyniauti atsiranda vėl. Kai sakiau, kad galbūt tai buvo mano pirmas ir paskutinis Dakaras, daug kas juokėsi. Dabar žinau kodėl. Legendinio italo Franco Picco, kurio komandoje aš ir startavau šiame ralyje, žmona net juokiasi, kad jos vyras kiekvieną kartą kalba apie paskutinį ralį, tačiau metai bėga, o jis startuoja vėl ir vėl (šypsosi).

– Galime tikėtis, kad G.Igario pavardę Dakaro ralio dalyvių sąraše išvysime ir kitąmet?

– Galima. Šiek tiek anksčiau, nei planavau, bus atlikta mano kojos operacija, tad jeigu viskas bus gerai ir reabilitacija praeis sėkmingai, norėčiau Dakare dalyvauti ir kitąmet. Po šių metų susidomėjimas šiuo renginiu buvo tikrai didžiulis. Jei pavyktų surasti rėmėjų, galima būtų startuoti dar kartą. Aišku, reikėtų išsikelti naujų tikslų. Pavyzdžiui, pagerinti savo rezultatą 20 pozicijų (šių metų lenktynėse lietuvis užėmė 81-ąją vietą – aut. past.). Psichologiškai jausčiausi daug komfortiškiau, viskas man būtų pažįstama.

– Ar tai buvo pačios sunkiausios lenktynės per jūsų sportininko karjerą?

– Iš tų startų, kurie baigėsi laimingai, tai buvo pats ilgiausias ir įdomiausias nuotykis. 2009 m., dalyvaudamas Afrikoje vykusiame „Toureg“ ralyje, patyriau labai rimtą traumą. Sunkumų tada turėjau daugiau – susilaužiau raktikaulį. Nesu įveikęs Dakaro, kuris vykdavo Afrikos žemyne, tačiau, kiek teko kalbėti su sportininkais, tiek techniniu lygu, tiek fiziškai šiemečiai etapai Argentinoje ir Čilėje buvo ypač sudėtingi.

– Kai kalbėjomės prieš jums išvykstant į Pietų Ameriką, sakėte, kad sunkiausi bus pirmieji trys greičio ruožai. Tai pasitvirtino?

Nuojauta manęs nenuvylė. Būtent taip ir buvo. Visi, kurie tai patyrę, sako, kad psichologiškai pirmos 3–5 dienos yra sudėtingiausios. Šiame Dakaro ralyje sužinojau, kad psichologinis nuovargis yra daug sunkesnis už fizinį. F.Picco komandoje ralį pradėjo šeši lenktynininkai. Iš jų finišą pasiekė tik trys, tarp jų pats F.Picco ir aš. Įdomu, kad Franco lenktynes baigė sulaužytu šonkauliu ir patyręs pėdos traumą.

Sugrįžimas: antrajame savo Dakaro ralyje kretingiškis stengtųsi pagerinti rezultatą bent 20 pozicijų.

Tomo Lukšio (BFL) nuotr.

Išbandymas: šiemetis Dakaro ralis – sudėtingiausias nuotykis per 45-erių G.Igario sportinę karjerą.

AP nuotr.

Susidomėjimas: po dykumų maratono kuklus lenktynininkas sulaukė didžiulio žiniasklaidos dėmesio.

Vytauto Petriko nuotr.