Pradininkai – amerikiečiai

Automobilių modifikavimo kultūra aukščiausią populiarumo tašką buvo pasiekusi 2000-ųjų pradžioje. Prieš gerus du dešimtmečius kone kiekvienas jaunuolis, kaip įmanydamas, puoselėjo savo automobilį, nesvarbu, ar tai būtų prabangus „Mercedes“, ar kuklus „Opel“.

Kai kam tokia puošyba buvo smagus laisvalaikio praleidimas, kitus šis hobis įtraukė kur kas giliau. Tai buvo ryškių spalvų, išraiškingų formų ir nestandartinių detalių laikai.

Pasak automobilių eksperto Nerijaus Paketūro, žmonės automobilius puošia norėdami išsiskirti iš minios. Kai, be siekio pasirodyti, atsiranda noras turėti hobį, surasti bendraminčių, galbūt ir susikurti pragyvenimo šaltinį, tuomet išauga tikras automobilių entuziastas.

Anot portalo autoasas.lt įkūrėjo, automobilių kultūros bumas prasidėjo maždaug 1950 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tai sutapo su JAV ekonomikos suklestėjimu, kai kiekviena šeima galėjo turėti bent po vieną automobilį. 1960 m. automobilių kultūra įgavo pagreitį sulig vadinamųjų muscle automobilių išpopuliarėjimu. Netrukus prisijungė automobilių aistruoliai iš Europos ir Japonijos. Pastarojoje šalyje atsirado ekspresyvios kaido, kyusha, bosozoku ir kei automobilių subkultūros.

Lietuvoje – nuo žigulių

Nors puošybos kultūra plėtėsi itin sparčiai, Lietuvą ji pasiekė tik 9-ajame dešimtmetyje. Lietuviai, ką tik išsivadavę iš sovietinės lygiavos ir pilkumos gniaužtų, degė kur kas didesniu noru išsiskirti iš pilkos masės nei vairuotojai JAV ar Europoje. Būtent dėl to pas mus automobilių modifikavimo mada buvo itin populiari.

Dešimtmečio pradžioje dažniausiai dar sovietinius automobilius tautiečiai puošė ne itin skoningai. Žiguliai ir volgos buvo puošiami plastikinėmis žaliuzėmis ant galinio stiklo, atšvaitais ant purvasaugių, pavarų svirties antgaliais iš skaidraus organinio stiklo su rožyte viduje, vairo apypinimais, kutais virš galinio lango, pagalvėlėmis ant galinės palangės, daugybe lipdukų.

Dešimtmečio viduryje populiariausi modeliai tarp automobilių entuziastų buvo vakarietiški automobiliai, tokie kaip pirmos ir antros kartos „Volkswagen Golf“, „Audi 80“ ir „Audi Coupe“, „Opel Kadett GSi“, „BMW E30“, „Ford Sierra“, „Ford Probe“, „Ford Escort“, ketvirtos kartos „Honda Civic“, „Mercedes-Benz“ 190“ ir W124 E klasės modelis.

Grožis: ši antram gyvenimui prikelta „Audi“ traukia kiekvieno praeivio žvilgsnį. / Autoasas nuotr.

Japonų impulsas

N. Paketūro žodžiais, sukrapštę kone visus savo ir tėvų pinigus, jaunuoliai nusipirkdavo dešimties–penkiolikos metų senumo automobilį. Tai ne itin skiriasi ir nuo šiandien perregistruojamų transporto priemonių metų vidurkio.

Dešimtmečio pabaigoje lietuviai pradėjo pasitikėti ir japoniškais gamintojais, kurie tuomet įgavo itin patikimą reputaciją. Tiesa, jie buvo kiek brangesni eksploatuojant nei europietiški. Tuomet įperkami tapo bolidai, pradėti gaminti 1990-ųjų pradžioje, kurie nuo 8-ojo dešimtmečio modelių skyrėsi apvalesnėmis, modernesnėmis ir gerokai sudėtingesnėmis kėbulo formomis.

Taip sutapo, kad būtent japonai šią naują stilistiką buvo įvaldę geriau, ir tai suteikė papildomo populiarumo šios šalies automobiliams. Todėl tarp automobilių entuziastų staigiai krito kampuotų formų automobilių, tokių kaip „Audi 80 B2“, trečios serijos „BMW E30“, „Mercedes-Benz 190“ ar W124, automobilių su atverčiamomis lempomis populiarumas.

Tuo metu plačioji visuomenė nesidomėjo, kas yra klasikinis automobilis, todėl buvo vertinami kuo naujesni modeliai. Tai buvo vienodai būdinga tiek Lietuvai, tiek JAV.

Japonijoje atsirado ekspresyvios Kaido, Kyusha, Bosozoku ir Kei automobilių subkultūros.

Variklis – nesvarbu

2001 m. pasirodė  filmas „The Fast and the Furious“, dar labiau išpopuliarinęs japoniškų automobilių kultūrą. Tiesa, Jungtinėse Valstijose japoniški automobiliai nuosekliai populiarėjo nuo 1970-ųjų, o Lietuvoje populiarumo šuolis buvo itin staigus.

XXI a. pradžioje mūsų entuziastai pamėgo tokius automobilius kaip penktos kartos „Honda Civic“, „Honda CRX“, „BMW E34“, „BMW E36“, „Mitsubishi Eclipse“, „Honda Prelude“, „Toyota Celica“, „Ford Probe“, „Nissan S13“ ir „Nissan S14“, „Opel Calibra“, „Mazda 323F“, „Mazda MX-3“, „Mazda MX-6“, „Volkswagen Corrado“. Buvo galima sutikti ir „Toyota MR2“, trečios kartos „Toyota Supra“ ir „Subaru SVX“.

Įdomu tai, kad variklio galingumas nebuvo toks svarbus kriterijus renkantis automobilį, kaip yra dabar. Dažnai entuziasto automobilis buvo vienintelis, naudojamas ne tik proginėms išvykoms ir parodoms, bet ir kasdienėms kelionėms. Piniginės nebuvo itin storos, tad ir bolidas turėjo būti kuo patikimesnis ir kiek įmanoma ekonomiškesnis.

Nepraktiška: tokia žema pakaba galima važinėti tik lygiausiomis miesto gatvėmis. / Autoasas nuotr.

Tobulinosi garažiukuose

Vadinamųjų bodykitų (modifikuotų kėbulo dalių komplektų) Lietuvoje dar nebuvo, todėl greitai atsirado puošybos, arba vadinamojo tiuningo, įmonių, kurios užsiėmė kėbulo modifikavimo darbais pagal individualius kliento norus.

Daug kam įsiminė „Automoderna“ arba „Fast-Styling“. Kam šių bendrovių paslaugos buvo per brangios, bamperius ir slenksčius tobulino pas garažiukų meistrus.

Paplitęs stilius apėmė kuo išraiškingesnį ir žemesnį priekinį bamperį, modifikuotą galinį, automobilį pažeminančius slenksčius ir galinį oro aptaką – vadinamąjį spoilerį. Dažnai buvo naudojamos to paties dizaino stiklo audinio lipdymo formos skirtingų modelių automobiliams. Tokios modifikacijos svėrė bent dvigubai daugiau nei originalios detalės.

Akcentas – ratlankiams

Standartinis geidžiamas automobilio puošybos paketas buvo daugmaž toks: tamsinti langai, priekiniai žibintai papiktinti antakių juostelėmis, padažyti galiniai žibintai, kad nesimatytų oranžinių intarpų, arba žibintai pakeisti į nestandartinius, bamperiuose sidabru blizgančios metalinės grotelės, virš galinio lango stogelis, pralaidesnis oro filtras ir N1 galinis dujų išmetimo bakelis.

Pažengusio entuziasto sąraše dar buvo ir „Straightflow“ dujų išmetimas, aerografija ant kėbulo, neonu apšviestas dugnas, užvirinta bagažinės dangčio numerio ertmė ir aptakesnės formos veidrodėliai.

Kaip ir dabar, labai svarbi modifikuoto automobilio dalis buvo didelio diametro ratlankiai, tik nebuvo kreipiama daug dėmesio į gamintoją, kitus ratlankių matmenis ar į padangas.

Pakabos pažeminimas buvo pageidautinas, bet brangus malonumas, o žodžio „coiloveriai“ (reguliuojama pakaba) dar nežinojome. Užtai raudonos spyruoklės buvo puikus sprendimas. Jei kam tai buvo per brangu, galėjo rinktis spyruoklių apipjaustymą.

Efektas: milžiniško populiarumo sulaukęs filmas „The Fast and the Furious“ įkvėpė puošybai ir lietuvius. / Autoasas nuotr.

Puoselėjo subkultūrą

Itin plati ir įvairi puošybos sritis buvo interjero modifikavimas. Buvo itin populiaru pakeisti standartinius medžiaginius salonus odiniais, dažnai – ryškių spalvų, kartais derinant kelias spalvas.

Dažnai mėginta oda padengti priekinį prietaisų ir durelių skydelius, kai kurias interjero detales nudažyti, kai kurias detales paįvairinti chrominiais akcentais ir pan. Beje, šios spalvos nebūtinai turėjo derėti su automobilio kėbulo spalva – žmonės rinkdavosi tai, kas jiems buvo gražu.

Prietaisų skydelyje buvo madinga vadinamuosius ciferblatus padaryti baltos spalvos, o skydelio apšvietimą neonine mėlyna spalva. Pavarų perjungimo svirtis būtinai turėjo būti pakeista į metalinį bumbulą, o standartinis vairas – į kuo mažesnį trijų stipinų ir pageidautina nevisiškai apvalios formos. Apie oro pagalves tuo metu nesusimąstydavome. Dar viena puošybos sritis, į kurią galima gilintis iki begalybės, – garso sistemų montavimas.

Įdomu tai, kad nors nebuvo išmaniųjų telefonų, jutubo ar feisbuko, bendravimas internetu buvo toks pat populiarus kaip dabar. Bendraujama buvo diskusijų forumuose, jie buvo labai populiarūs. Lietuvoje buvo atskiros interneto svetainės ne tik skirtingoms markėms ar modeliams, bet ir konkrečių modelių kartoms, pavyzdžiui, svetainė, skirta tik trečios kartos „Honda Prelude“.

Nuo šonaslydžio – į traukos lenktynes

Palyginti su lietuviais, automobilių tobulinimo madas diktuojantys amerikiečiai daugiau dėmesio skyrė variklių puošybai. 2005 m., kai pasirodė trečiasis filmas „The Fast and the Furious: Tokyo Drift“, Lietuvoje jau buvo pakilusi perkamoji galia, tad atsirado ir variklių modifikavimo poreikis.

Automobilių entuziastai pradėjo kelti variklių galią – dėti turbinas, keisti į didesnio pralaidumo įsiurbimo ir išmetimo kolektorius, koreguoti variklio nustatymus. Tas laikas sutapo ir su dyzelinių variklių išpopuliarėjimu, kadangi iki tol dyzeliniai varikliai nebuvo itin galingi ar patikimi.

Pasak N. Paketūro, tik tuo metu sužinojome, ką reiškia žodis „drift“ (šonaslydis), bet labai gerai žinojome, ką reiškia žodis „drag“ (traukos lenktynės). Automobilių traukos lenktynės buvo tokios populiarios, kad dėl žmonių gausybės būdavo sunku prieiti prie atitvarų, kad bent padoriai jas pamatytum. Traukos lenktynės vykdavo kiekvieną savaitgalį – Vilniuje, Gariūnų teritorijoje, renginiai buvo organizuojami ir pačiame mieste, pavyzdžiui, Žirmūnuose, Lukšio gatvėje.

Pašnekovo žodžiais, kiekvienas miestas turėjo savo naktines neoficialias trasas, kur tamsiuoju paros metu vykdavo daug veiksmo.

Priblėso, bet nemirė

Gaudami didesnes pajamas lietuviai ėmė pirkti brangesnius automobilius. Norint išsiskirti iš minios, geriau buvo iš karto pirkti brangesnį automobilį, užuot pirkti pigų ir jį brangiai modifikuoti. Be to, 2008 m. įsisukusi finansų krizė sumažino daugelio norą užsiimti brangia automobilių puošyba.

Paplitęs stilius apėmė kuo išraiškingesnį ir žemesnį priekinį bamperį, modifikuotą galinį, automobilį pažeminančius slenksčius.

N. Paketūro teigimu, XXI a. automobiliai tapo tobulesni, galingesni, jų dizainas gerokai sportiškesnis ir išbaigtesnis. Atėjo laikas, kai gamintojai, ieškodami kelio į pirkėjų širdis, pradėjo gaminti tai, ko iš tiesų geidė pirkėjas.

„Tarkime, nežinau, ar rastume, ką dar reikėtų pridėti tokiems automobiliams kaip „Honda S2000“, „Nissan 350Z“ ar „BMW M3 E92“. Žinoma, taip ištobulėjus automobilių dizainui, stipriai pagerėjus interjerų kokybei ir variklio galiai, sumažėjo motyvacija automobilius tobulinti. Be to, pirkėjus vis labiau pradėjo dominti visureigiai ir krosoveriai, kurie nėra geriausias pasirinkimas puošybai. Todėl maždaug prieš penkiolika metų automobilių modifikavimo kultūra prigeso“, – pasakojo svetainės autoasas.lt ekspertas.

Veikia sentimentai

Vis dėlto nauju impulsu puošybai tapo prieš dešimtmetį Lietuvoje, o kitose Vakarų šalyse ir kiek anksčiau prasidėjusi nauja tendencija – klasikinių automobilių, pagamintų maždaug prieš 30 metų, vadinamųjų youngtimers, kultūra.

Dabar žmonės gali sau leisti turėti du ar net tris automobilius. Suveikia ir nostalgijos faktorius – užaugo karta, kuri praėjusio amžiaus devintojo ar dešimtojo dešimtmečių automobiliais važinėjo jaunystėje ir norėtų tai atgaivinti.

N. Paketūro nuomone, šie bolidai yra patrauklūs dėl išgryninto, paprasto kėbulo dizaino, natūralių valdymo ir individualių variklių savybių. Tai didelis kontrastas, palyginti su suvienodėjusiais šiuolaikiniais automobiliais.

Be to, jie yra gana modernūs, juos galima be didesnių problemų eksploatuoti ir remontuoti. To negalima pasakyti apie senesnius – septintojo ir aštuntojo dešimtmečių – automobilius.