Vyriausias duetas

Dakaro maratone prie starto linijos 2022-aisiais stos vyriausias mūsų šalies ekipažas, kada nors dalyvavęs šiame maratone. 58-erių V.Valiukevičius ir 46-erių Paulius Kavaliauskas startuos prieš 34 metus pagamintu automobiliu "Toyota Land Cruiser 71", komandos "Heston Airlines" sudėtyje.

V.Valiukevičius Dakaro maratono yra ragavęs ne kartą. 2000-aisiais jis tapo pirmuoju Lietuvos žurnalistu, akredituotu šiame renginyje. Tais metais Dakaro finišą pasiekė Romualdas Beresnevičius su Arūnu Lekavičiumi. Jie važiavo būtent tuo automobiliu, kurį savo šiemečiam startui pasirinko ir žurnalistas.

2002-aisiais Valdas į maratono startą stojo jau kaip A.Lekavičiaus šturmanas. Tais metais jie finišo nepasiekė dėl "Toyota Hilux" automobilio gedimo. Tačiau po metų duetą lydėjo sėkmė – jie, įveikę Afrikos dykumas, pasiekė finišą Egipte. Valdas, kaip ir tada debiutavęs bei kartu finišavęs garsusis mūsų šalies lenktynininkas Antanas Juknevičius, šį maratoną prisimena kaip itin sunkų – su daugybe gamtos ir technikos išbandymų. Savo įspūdžius ir kitų Lietuvos lenktynininkų nuotykius žurnalistas aprašė knygoje "Dakaro kariai".

Pavyzdys – ispanų legenda

V.Valiukevičiaus bendražygiui P.Kavaliauskui tai bus pirmasis išbandymas šturmano kėdėje. Dykumos kvapą jis pirmąsyk pajuto 2020 m., būdamas Edvino Juškausko palaikymo komandoje.

"Manau, kad Paulius bus puikus šturmanas, – teigė Valdas. – Jis daug metų dirba prie aviacijos technikos, o tikslumas ir navigacija ten yra labai svarbūs. Šiemet mes surengėme treniruočių sesiją, kurioje buvo navigacijos testai Lietuvos miškuose, taip pat pora bekelės varžybų. "Perimetro" maratone jis darė labai mažai klaidų, ir mes sėkmingai pasiekėme finišą. Aš ir pats nesu tobulas dykumų lenktynininkas, negaliu lygintis nė su vienu senbuviu, smėlynus esu įveikęs tik kaip A.Lekavičiaus šturmanas, tačiau jaučiu tą dvasią, tą situaciją ir tikiuosi, kad dykumos dievai bus mums palankūs."

Paklaustas, kodėl sumanė važiuoti senu automobiliu "Classic" įskaitoje, Valdas atviravo, kad tik šiemet atsiradusi klasė yra labai perspektyvi, nes joje galima dalyvauti senais automobiliais, kurie nei labai sudėtingi, nei labai brangūs. Šioje klasėje yra mažesnis dalyvio mokestis, reikia mažiau detalių, mažiau mechanikų, padangų ir degalų. Be to, pašnekovui patiko pati idėja – prikelti legendinę "Toyota" ir ja dar sykį įveikti maratoną.

Aš sau sakau: jeigu yra blogai, tai žinok, kad netrukus bus dar blogiau. Taip nusiteikęs gali iškęsti didžiausią pragarą.

"Šiuo metu važinėju iš garažo į garažą, iš parduotuvės į parduotuvę, ieškodamas įvairių detalių, bendraudamas su meistrais, – pasakojo jis. – Mat automobilio restauravimo procesas reikalauja labai daug nestandartinių sprendimų. Tiesa, mums pasisekė, kad automobilį restauruoti ėmėsi labai patyręs Dakaro mechanikas Juozas Čibiras."

Paklaustas, ar amžius nesutrukdys jam įveikti maratoną, Valdas sakė, kad laukia nemenkas fizinis išbandymas, nes reikės karštyje vairuoti seną, sunkiai valdomą visureigį, tačiau jis pasitiki savo organizmu.

"Dakaro lyderis Carlosas Sainzas už mane yra metais vyresnis. Dakare važiuoja kur kas vyresnių lenktynininkų, kuriems jau per 70 metų. Svarbiausia yra sureguliuoti savo asmeninį kompiuterį, – aiškino žurnalistas. – Dakare reikia nusiteikti vienas po kito siunčiamiems gamtos ir technikos išbandymams. Aš sau sakau: jeigu yra blogai, tai žinok, kad netrukus bus dar blogiau. Taip nusiteikęs gali iškęsti didžiausią pragarą. Prisimenu, Dakare vieną naktį užsnūdau neįtikėtinoje vietoje: vienoje pusėje mechanikai nuolat burzgino motociklo variklį, kitoje – pjovė visureigio kėbulą. Užmigau vos galvą ant pagalvės padėjęs."

Sugrįžimas: galingoji "Toyota Land Cruiser 71", prieš du dešimtmečius ne kartą atlaikiusi dykumų ir bekelės išbandymus, pastaruoju metu glaudėsi muziejuje. Asmeninio archyvo nuotr.

Užduotis – rasti rėmėjų

– Kodėl sugalvojote nerti į šią avantiūrą?

– Tas užkratas tūno seniai. Kartą ten nuvažiavęs, nori sugrįžti vėl ir vėl. Kitas dalykas, kad Dakare buvau kaip žurnalistas, kaip šturmanas, o prie vairo sėdėti niekada neteko, išskyrus trumpus pervažiavimus iki ruožų. Tad praėjusią žiemą per karantiną atsirado laiko ir noro išbandyti kažką tokio. Kaip tik Dakare atsirado nauja "Classic" kategorija, santykinai nebrangi ir prieinama. Aišku, tas nebrangumas priklauso nuo to, su kuo lyginsi, – ar su Benediktu Vanagu, ar A.Juknevičiumi. Bet jei, įskaitant automobilį, gali užtekti 100 tūkst. eurų biudžeto, Dakarui tai nedaug.

Jei, įskaitant automobilį, gali užtekti 100 tūkst. eurų biudžeto, Dakarui tai nedaug.

– Norint lenktynininko kėdėje įveikti visą Dakaro maratoną, reikia tiek aukšto vairavimo meistriškumo, tiek fizinio parengtumo. Kaip planuojate rengtis varžyboms?

– Atskirų treniruočių dykumose nebus, nes tokie pasivažinėjimai, pavyzdžiui, Jungtinių Arabų Emyratų smėlynuose, nemažai kainuoja. Kita vertus, mano vairavimo patirtis yra gana didelė. Be to, mūsų kategorijoje trasa turėtų būti lengvesnė nei daugumos sportininkų. Mes su šturmanu dalyvavome "Perimetro" renginiuose Lietuvoje. Ten sąlygos gerokai skiriasi nuo dykumų, bet navigacijai ir mūsų bendravimo įgūdžiams tobulinti jie visai tiko. Dėl fizinio parengtumo taip pat esu ramus, nes nesu apsileidęs, į sporto klubą užsuku dažnai.

– Kaip susiformavo jūsų komanda? Kaip rinkotės techniką?

– Paulių pažįstu jau seniai, tad iškart pasiūliau važiuoti kartu, ir jis sutiko. Tada reikėjo išsirinkti automobilį. Buvo nemažai pasiūlymų Lenkijoje, Italijoje, Ispanijoje, tačiau nutarėme, kad būtų simboliška dalyvauti su automobiliu, kuris pirmasis tarp Lietuvos atstovų pasiekė Dakaro finišą. Tas automobilis pastaruoju metu buvo eksponuojamas Molėtų technikos muziejuje. Tuomet prasidėjo restauravimo darbai, kurie tęsiasi iki šiol. Dar pora savaičių ir turėtume pabaigti. Mums pasisekė, kad darbus atlieka patyręs mechanikas J.Čibiras, su mumis važiuosiantis ir būsimajame Dakaro ralyje. Kad suprastumėte Juozo kvalifikaciją ir patirtį – jis iki šiol įveikęs net aštuonis Dakaro maratonus kartu su A.Juknevičiumi.

Patirtis: "Heston Airlines" komandai talkinsiantis mechanikas J.Čibiras per aštuonis Dakaro maratonus matė ir šilto, ir šalto. "Facebook" nuotr.

– Gal su A.Juknevičiumi turėsite ir daugiau sąlyčio taškų?

Buvo nemažai pasiūlymų Lenkijoje, Italijoje, Ispanijoje, tačiau nutarėme, kad būtų simboliška dalyvauti su automobiliu, kuris pirmasis tarp Lietuvos atstovų pasiekė Dakaro finišą.

– Mes sutarėme, kad galėsime naudotis jo sunkvežimiu, kur bus mūsų atsarginės detalės, taip pat būtiniausi ištekliai: vanduo, oras, elektra. Gyvensime spartietiškai, palapinėse. Daug ką ribos biudžetas, bet mes tam pasiruošę.

– Nors komandos biudžetas nebus labai didelis, bet be rėmėjų pagalbos neišsiversite. Kaip sekasi jų ieškoti?

– Ieškome, bet tai gana sudėtinga. Keista, nes atrodytų, kad vien žodis Dakaras turėtų atverti daugelį durų, bet taip nėra. Lietuvos verslas dažnu atveju dar nepriaugęs iki mecenato sampratos. Visi nori pelno – skaičiuoja, kokią finansinę grąžą gaus iš Dakaro projekto, bet mažai kas pasirengęs tiesiog paremti gražią idėją. Vieni tokių – pagrindinis mūsų rėmėjas "Heston Airlines". Šios įmonės akcininkas yra mano šturmanas. Bet lėšų dar trūksta, todėl kiekviena parama mums labai svarbi. Esame sukūrę paramos programą "Dakaro draugai", kurios dalyvių prašome prisidėti pinigais, o mainais siūlome tam tikrą grąžą per įmonės vardo garsinimą ir pan. Mūsų prašoma suma verslui yra tikrai nedidelė – vos 3 tūkst. eurų. Džiugu, kad jau turime ir keletą partnerių, kurių dėmesys mums įkvepia optimizmo.