Iš Niujorko į Vilnių atskridę choreografas A. Ratmansky ir daugelio jo pastatymų asistentė T. Ratmansky rengia paskutinę šio sezono Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) premjerą – Riccardo Drigo baletą „Arlekino milijonai“.

A. Ratmansky savo, kaip baleto šokėjo, karjerą pradėjo Kyjive, vėliau ją tęsė Danijos karališkojo baleto trupėje. Čia išryškėjo jo, kaip choreografo, talentas. 2004–2008 m. A. Ratmansky dirbo Maskvos didžiojo teatro baleto meno vadovu, tačiau, norėdamas atsidėti vien choreografijai, pats šių pareigų atsisakė ir 2009 m. tapo reziduojančiuoju Amerikos baleto teatro choreografu.

T. Ratmansky 1985 m. baigė Kyjivo baleto mokyklą ir tapo Ukrainos nacionalinio teatro trupės soliste. 1993–1995 m. šoko Vinipego karališkajame balete Kanadoje, 1999–2004 m. – Danijos karališkajame balete. Sukūrė vaidmenis daugelyje ankstyvųjų savo vyro pastatymų, o atsisveikinusi su scena tapo jo kuriamų spektaklių asistente.

Su menininkų pora kalbėjomės apie pernykštę vasario 24-osios naktį, nerimą dėl Kyjive paliktų artimųjų ir apie baleto „Arlekino milijonai“, įkvėpto didžiojo choreografo Mariuso Petipa, subtilybes. Tai vienas iš septynių Ratmanskių dueto statytų spektaklių, sukurtų remiantis M. Petipa amžininkų darytais choreografijos užrašais.

– Prieš metus, kai Ukrainoje prasidėjo karas, Maskvos didžiajame teatre jūs kūrėte spektaklį „Fugos menas“ pagal Johanno Sebastiano Bacho muziką. Jau pirmąją karo dieną palikote Rusiją. Iškart suvokėte, kokio masto istoriniai įvykiai prasideda?

A. R.: Buvau pastatęs jau du trečdalius naujo spektaklio, tačiau negalėjau likti Maskvoje, kai rusai bombardavo mūsų artimuosius Kyjive. Tiek mano, tiek Tatianos giminės vis dar ten ir nesirengia niekur išvykti. Nuo tos dienos gyvename kaip ant adatų. Anksčiau nebuvau didelis patriotas, o dabar save tokiu laikau.

T. R.: Manęs Maskvoje tada nebuvo – turėjau atskristi į Rusiją vėliau. Dar prieš Alexejui išskrendant buvo paskelbta oficiali rekomendacija JAV piliečiams į Rusiją nevykti, bet jis turėjo pasirašytą sutartį ir nenorėjo nuvilti trupės. Mes su sūnumi, kuris tuo metu viešėjo Niujorke, kiekvieną dieną stebėjome CNN žinių transliacijas. Vieną vakarą išvydome kraupius naktinio puolimo vaizdus. Į Kyjivą bijojau net skambinti – ten tuo metu buvo 4 val. ryto. Parašiau žinutę ir man iškart atsakė, nes juos buvo pažadinę sprogimai. Tada skambinau Alexejui į Maskvą, nors žinojau, kad statydamas spektaklius jis vėlai gulasi ir turėtų būti neseniai užmigęs. 5 val. jis atsiliepė telefonu ir iškart paprašė nupirkti lėktuvo bilietą.

Nuo tos dienos nebeskaitome nei knygų, nei žurnalų – tik bėgančias naujienų eilutes. Ir meninių filmų nebeišeina žiūrėti, nes plaukia vis nauji dokumentiniai vaizdai iš Ukrainos. Šeimoje anksčiau bendraudavome rusiškai, o dabar net mūsų sūnus, kuris gimė Danijoje, užaugo JAV, šiuo metu studijuoja Vokietijoje, rašo mums laiškus ukrainietiškai. Nors Ukrainoje tik vasaros atostogas pas senelius praleisdavo. Dabar Vasilijui jau 24-eri. Jis – kompozitorius.

– Tikriausiai jūs ir susipažinote Kyjive?

T. R.: Taip. Buvau pirmoji atlikėja, kuriai Alexejus sukūrė savo šokį. Dabar dažniausiai dirbame kartu: jis repetuoja su solistais, aš – su kordebaletu. Mano vyras yra mano viršininkas.

A. R.: Kodėl viršininkas? Mes juk padedame vienas kitam. Visas M. Petipa spektaklių rekonstrukcijas drauge parengėme. Tai ne kartą padėjo išvengti klaidų, pritaikant M. Petipa spektaklių užrašus nūdienos scenai. Šokio užrašymo sistema sudėtinga, kartais užrašinėtojai nespėdavo visko sužiūrėti. Todėl keturios akys tokiame darbe visada geriau nei dvi.

– Tebepalaikote ryšius ir su Kyjive likusiais baleto artistais, taip pat ir savo artimaisiais. Koks dabar gyvenimas ten?

A. R.: Kyjive liko mažai šokėjų, nes daug artistų prisiglaudė užsienio trupėse. Tačiau žiūrovai ten kviečiami į spektaklius. Kai pradeda gausti pavojaus sirenos, pasirodymai būna nutraukiami ir visi – tiek artistai, tiek žiūrovai – skuba į slėptuves. Teatruose ir koncertų salėse tuo metu gesinamos šviesos. Tačiau publika vis tiek ateina į kultūros renginius.

T. R.: Likę Kyjive stengiasi gyventi normalų gyvenimą. Prie sirenų priprantama. Mano tėčiui jau 91-i, mama irgi ne ką jaunesnė. Kaip jiems į slėptuvę naktimis lakstyti? Sesuo, kuri juos prižiūri, taip pat lieka kartu ir pasikliauja likimu.

A. R.: Mano tėvui 85-eri, bet visus raginimus išvykti jis atmeta pareikšdamas: „Niekur nevažiuosiu. Putinas nori, kad mes visi iš čia dingtume, todėl aš liksiu.“

T. R.: Žinote, ilgai svarsčiau, kodėl prasidėjus karui ukrainiečiai vis kartodavo „mus bombarduoja“ arba „orkos bombarduoja“, bet vengė minėti rusų vardo. Jiems patiems buvo pernelyg sunku mintyse susitaikyti su tuo, kad juos bombarduoja būtent rusai!

– Ar jūs prisidedate prie pagalbos ukrainiečiams?

A. R.: Visų pirma aš, vos parskridęs į Niujorką, visiems savo draugams, kurių pasaulyje turiu nemažai, išsiunčiau elektroninį laišką su prašymu pareikšti savo asmeninę poziciją apie Ukrainoje prasidėjusius įvykius. Pirmoji jau po kelių minučių atsiliepė žymi JAV choreografė Twyla Tharp. Paskui sulaukiau ir Johno Neumeierio, Jiří Kyliáno, Michailo Baryšnikovo, Natalijos Makarovos ir daugelio kitų baleto įžymybių laiškų, palaikančių Ukrainą. Iš viso sulaukiau maždaug 200 atsakymų, visus juos publikavau savo sienoje socialiniuose tinkluose. Tiesa, iš Rusijos laiškų atėjo palyginti nedaug, nors pirmosiomis karo savaitėmis ten dar buvo leidžiama reikšti asmeninę poziciją. Vėliau, sulaukęs informacijos apie tai, ko trūksta Ukrainos kovotojams, ją paskelbdavau, ir kolegos iš Amerikos baleto teatro kaipmat sunešdavo reikalingų daiktų. Taip parengėme ir išsiuntėme nemažai siuntinių.

T. R.: Netgi mano lankomų pilateso treniruočių mokytoja Niujorke paprašė manęs Ukrainos vėliavos ir pakabino ją savo lange. Žinoma, pervedame ir piniginių lėšų tiek savo artimiesiems Ukrainoje, tiek kovotojus remiantiems fondams.

A. R.: Hagoje su Jungtinio Ukrainos baleto trupe, kurioje susibūrė nuo karo pabėgę Ukrainos šokėjai, pastatėme „Žizel“ ir dar vieną mano spektaklį pagal ukrainietišką muziką. Ši trupė gauna paramą iš Nyderlandų vyriausybės, bet daugelis kūrėjų jai padeda be atlygio. Neseniai su mano statytu „Žizel“ spektakliu ji gastroliavo Vašingtone, Kennedy centro salėje, talpinančioje 3 tūkst. žiūrovų. Ir visą savaitę jų pasirodymuose nebuvo tuščių vietų. Tokio pasisekimo ten nesulaukia netgi viena iš stipriausių pasaulio trupių laikomas Amerikos baleto teatras, kuriam dabar atstovauju. Ukrainos vėliavos po pasirodymų visada plazdėdavo tiek scenoje, tiek salėje.

Čia, Vilniaus centre, taip pat matome daug Ukrainos vėliavų. Jų yra ir LNOBT, suteikusiame neįkainojamą pagalbą Charkivo operos ir baleto teatro artistams. Jaučiuosi dėkingas Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims už didžiulę paramą Ukrainai. Jūs pasirodėte jautresni nei daugelis turtingesnių Europos šalių.

– LNOBT laikinai išbraukė iš repertuaro rusų kompozitorių kūrinius. Jūs irgi ketinote Vilniuje statyti Piotro Čaikovskio „Gulbių ežerą“, tačiau, prasidėjus karui, pakeitėte planus ir ėmėtės R. Drigo „Arlekino milijonų“...

A. R.: Mano įsitikinimu, visiškai atsisakyti rusų klasikinių baletų Vakaruose nepavyks. Neįmanoma JAV teatruose uždrausti „Spragtuko“, nes daugelis baleto trupių ten visus metus gyvena iš lėšų, kurias per du žiemos mėnesius surenka rodydamos šį baletą. Jo atsisakius joms tiesiog tektų užsidaryti. Ten svarbesni materialiniai interesai, o ne ideologija.

Mums svarbiau, kad Vakarų šalys nesuteiktų scenos rusų menininkams, išreiškusiems savo palaikymą V. Putino režimui.

Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“, „Pelenė“, P. Čaikovskio „Gulbių ežeras“, „Miegančioji gražuolė“ ir „Spragtukas“ – tai penki klasikinio baleto perlai, be kurių pasaulinis repertuaras taptų gerokai skurdesnis. Teatrams nesunku atsisakyti rusiškų operų, tačiau baleto pasaulyje rusų klasika sudaro pernelyg svarią repertuaro dalį. Todėl čia nėra vienareikšmio atsakymo. Mums atrodo svarbiau, kad Vakarų šalys nesuteiktų scenos rusų menininkams, išreiškusiems savo palaikymą Putino režimui.

– Jau penkiolika metų užsiimate M. Petipa baletų choreografinėmis rekonstrukcijomis. Pasinaudodami didžiojo choreografo amžininkų darytais užrašais, rastais Harvardo universiteto bibliotekoje, esate atgaivinę jau septynis jo kūrinius. Kuo šiame sąraše išsiskiria „Arlekino milijonai“?

A. R.: Visi M. Petipa baletai labai skirtingi. „Arlekino milijonai“ (dar žinomi „Arlekinados“ pavadinimu) – komedija, 1900 m. Sankt Peterburge sukurta Prancūzijoje pamėgtu commedia dell'arte stiliumi. Be to, tai vienas iš paskutinių šio choreografo pastatytų baletų. Kai scenoje pasirodė „Arlekino milijonų“ premjera, M. Petipa buvo jau beveik 82-eji, galima sakyti, jis buvo visų gerbiamas senolis. Tačiau energijos jam tikrai netrūko. Kai 85-erių sulaukusį M. Petipa pagaliau išleido į pensiją, choreografas jautėsi įžeistas ir nelaimingas.

– Ar tai, ką išvysime Vilniuje, nors kiek skirsis nuo amerikietiškos ir australiškos baleto versijų?

A. R.: Kadangi mano darbo metodas yra mokslinis tyrinėjimas, jis iš principo negali būti baigtinis: visąlaik iškyla naujų detalių, naujų niuansų. Tarkim, feisbuke netikėtai aptikau informaciją apie 1965 m. filmą, kuriame užfiksuota, kaip garbaus amžiaus sulaukusi Tamara Karsavina nedidelėje britų trupėje stato „Arlekino milijonus“. Tokie atradimai leidžia suvokti vis naujas šio baleto subtilybes ir jomis papildo pastatymą. Yra ir kitas šios nesibaigiančios evoliucijos aspektas: vienas dalykas yra baletas mano galvoje, o kitas – tai, ką scenoje rodo šokėjai. Jie pasiūlo savų sprendimų ir mažų atradimų. Vienus jų pasiūlymus atmetu, kitus – priimu, nes jie man pasirodo šaunūs. Kuo ilgiau pastatymas repertuaruose rodomas – tuo labiau jis pasipildo tokiais mažais atradimais, tuo svariau pasirodo talentingi atlikėjai. Repetuodami Vilniuje bandysime kai kuriuos iš tų atradimų panaudoti, žinoma, laukiame ir to, ką savito „Arlekino milijonams“ pasiūlys LNOBT baleto trupės atstovai. Spektakliai trijuose kontinentuose neišvengiamai skirsis, nes ne tik artistai, bet ir pats gyvenimo tempas Niujorke, Melburne ir Vilniuje yra skirtingas.

– Su LNOBT baleto trupe jūs susipažinote 2005 m., mūsų teatrui statydamas Rodiono Ščedrino baletą „Ana Karenina“. Ar atpažįstate trupę šiandien?

A. R.: Šiandien trupė jau visiškai kita, iš ano pastatymo laikų joje belikę vos keli šokėjai. Neturėjome laiko patys atvykti į Lietuvą rinktis atlikėjų: tiesiog atsiuntėme savo pastatymo įrašą, o LNOBT baleto meno vadovas Martynas Rimeikis, matydamas personažus ir gerai pažinodamas trupę, paskirstė vaidmenis. Dabar žiūrime ir vertiname jo pasirinkimus. Jeigu mums atrodys, kad kažkas netinka, pakeisime artistus.

Priimta manyti, kad šiuolaikinių baleto artistų technika, palyginti su praeito šimtmečio, stipriai pažengusi į priekį. Su tuo nesutikčiau. Technika tiesiog pasikeitė, kažkuriuos jos aspektus bėgant laikuI praradome. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti šuolių ant puantų technika. Dabartiniams artistams tai sunki užduotis, o tuo metu, kai M. Petipa statė „Arlekino milijonus“, šokėjai tai atlikdavo be ypatingų pastangų. Dabar šokėjai aukščiau kelia kojas ir gali susukti daugiau piruetų, tačiau smulkiosios judesių technikos jiems stinga.

Operoje panašiai yra su bel canto technika: tai, ką parašė didieji praeities kompozitoriai, dabar ne kiekvienas profesionalus vokalistas sugeba atlikti. Arba pažvelkime į amatus, į vaizduojamuosius menus: dabartiniai menininkai senosios technikos paslaptis pakeitė konceptualiomis idėjomis. Jie daugiau dirba galva, o ne rankomis. Balete viskas labai panašu: fundamentalioji technika išliko, o smulkioji – prarandama.

T. R.: Galiu papildyti: kai kurių judesių, kurių išmoksta klasikinio baleto klasėje, šiais laikais, kai teatrus užvaldo šiuolaikinis repertuaras, solistai neranda progų pademonstruoti scenoje. Taip yra visame pasaulyje. M. Petipa choreografijos pastatymuose šokėjai tarsi atsigauna, jų įgūdžiai sugrįžta, jie iš naujo patiki savimi.

A.R.: Bet kuriuo atveju reikėtų suprasti, kad dirbdamas remiuosi ne M. Petipa spektakliais, o tuo, kaip jie buvo atspindėti jo amžininkų, įvaldžiusių baleto artisto Vladimiro Stepanovo sukurtą šokio judesių užrašymo sistemą. Imperatoriškojo teatro darbuotojams buvo mokami pinigai už tai, kad jie stebėtų M. Petipa vedamas repeticijas ir, remdamiesi sistema, užrašytų šokėjų atliekamus judesius. Tarp kitko, M. Petipa tuo visiškai nesidžiaugė, netgi atvirkščiai – piktindavosi ir liepdavo užrašinėtojams palikti salę. Jis baletą laikė akimirkos menu, o daromus užrašus vadino skeletais, netikėdamas, kad ateityje iš jų taps įmanoma atgaivinti baletus. Laimė, užrašinėtojai choreografui atsakydavo vykdantys teatro direktoriaus nurodymą ir likdavo savo vietose. Žinoma, baletuose pasitaiko scenų, kurios dėl neaiškių priežasčių taip ir liko neužfiksuotos arba jų užrašų neišlikę. Tada jau tenka suktis pačiam.

– Kada jums dirbti įdomiau: kai tereikia pridurti mažą atkarpėlę amžininkų užrašytam M. Petipa spektakliui ar tuomet, kai tenka savarankiškai kurti ištisas scenas?

A. R.: Kai tenka vos vos pridurti. Imituoti M. Petipa stilių šiandien nerealu, nes dabar niekas taip baletų nebestato. Iš vienos pusės, tai turi būti paprasta, iš kitos pusės – neatrodyti primityvu. Turi būti tam tikra harmonija. M. Petipa, kaip daugelis žymių prancūzų, pasižymėjo formos, harmonijos, saiko pajutimu. Jo darbuose judesių niekada nebūna per daug – jų yra tiek, kiek reikia charakteriui ar siužetui perteikti. Visame tame regimas paprastumas gerąja žodžio prasme. Dabar visi stato sudėtingai: kuo sudėtingiau, tuo visiems atrodo įdomiau. Tad sunkiausia man buvo išlaikyti judesių paprastumą.

– Savo straipsnyje esate užsiminęs apie scenos triukus, naudojamus „Arlekino milijonuose“. Ar visus juos pamatysime Vilniuje?

A. R.: Žinoma, viskas bus kaip numatyta. Ir balkonas, ir fėja iš fontano, ir nuo stalo kylantis banknotų fejerverkas... Tiesa, šiuolaikinė teatrų architektūra kelia tam tikrų problemų. Pavyzdžiui, anksčiau po scena būdavo įrengiama daug liukų, kurių dabar dažniausiai nebebūna. Kai neseniai statėme „Žizel“, ten buvo reikalingi trys liukai. Nė viename teatre, kuriame rodėme spektaklį, neatsirado tiek scenos liukų, visur tekdavo kažkaip kitaip suktis.

T. R.: Be to, senuose teatruose balerinos galėdavo greitai nubėgti į patalpą po scena, kad būtų vėl į ją pakeltos. Dabar yra teatrų, kuriuose dėl to joms tenka leistis penkis aukštus žemyn, gerokai pabėgėti koridoriais ir atidaryti neįsivaizduojamą skaičių slaptų durų, kad atsidurtų reikiamame taške. Tai tampa ištisu nuotykiu artistams, o spektaklių statytojams pritrūksta laiko ir jėgų visu tuo užsiimti. Juk pasitelkti vaizdo projekciją šiais laikais žymiai paprasčiau.

A. R.: M. Petipa ir be technologijų sugebėdavo išlaikyti publikos dėmesį. Vos pajutęs, kad reginys žiūrovui gali pradėti nusibosti, jis į sceną įvesdavo kažką naujo. Štai ir „Arlekino milijonuose“ šokius keičia komiška vaidybinė scena, po jos pasirodo vaikai, tada – sudėtinga baleto variacija, tada – didelė kordebaleto scena, po jos – triukas... Ir taip iki spektaklio pabaigos. M. Petipa buvo ne tik talentingas choreografas, bet ir režisierius, o svarbiausia – didžiulę patirtį teatre sukaupęs žmogus. Juk jis pusę amžiaus kiekvieną sezoną rengdavo po du didelius pastatymus. Buvo sėkmių, buvo nesėkmių, bet pamažu atėjo suvokimas, kaip viskas scenoje turėtų būti daroma. Tad mums jo spektakliai – net ne mokykla, o ištisas universitetas.