Jo kūrybinis kelias vinguriavo per daugelį pasaulio šalių, bet menininkas pripažįsta, kad įkvėpimo šaltinis buvo gražusis ir slėpiningasis Vilnius.

– Kaip prisimenate savo pirmąją pažintį su Vilniumi?

– Gimiau ne Vilniuje – prie Aukštadvario Trakų rajone mano tėvai mokytojai buvo nusiųsti buvusiame Vladislavos dvarelyje įkurti pradinės mokyklos. Apie tą romantišką aplinką yra kita istorija, kuri greičiausiai turėjo labai didelę įtaką renkantis kūrybinį kelią. O Vilniuje atsidūriau vos aštuonerių, baigęs porą pradinių klasių pas savo tėvus. Tais laikais buvo labai populiarus italų dainininkas vunderkindas Robertino Loreti. Mamos tiesiog alpdavo iš susižavėjimo, besiklausydamos jo vinilo plokštelių. O mano mama nusprendė, kad ir aš galėčiau tapti žvaigžde, taigi, išsiuntė mane į Vilniaus M.K.Čiurlionio meno mokyklą, kur mokiausi choro dirigavimo.

Po gyvenimo dvarelyje M.K.Čiurlionio mokykla padarė didžiulį įspūdį – chruščiovinis pastatas su kolonomis atrodė milžiniškas ir labai patosiškas. Iš pradžių net pasiklysdavau jame... Ir Vilnius atrodė labai didelis, nors tada nė pusės miesto nebuvo, kaip dabar, tik tik buvo pradėti statyti blokiniai namai Antakalnyje ir Savanorių prospekte. Puikiai atsimenu, kai buvo statomas Žirmūnų tiltas prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios – ta vieta atrodė absoliučiai kitaip negu šiandien: prie Vasaros gatvės kampo buvo daržovių parduotuvėlė, ir mes, meno mokyklos mokiniai, rugsėjį grįžę po atostogų, eidavome ten pirkti arbūzų, obuolių. Žiemą ten rasdavome tik džiovintų vaisių, susiraukšlėjusių obuoliukų, citrinų. Nors mažytė ir skurdi, tai buvo viena iš mūsų mėgstamiausių parduotuvių. Truputį toliau, ant kalniuko, buvo maisto parduotuvė – ten eidavome pirkti saldainių. Net nežinau, ar ji išliko...

– Kokie miesto kontrastai jums labiausiai krinta į akis?

– Taip, Vilnius labai pasikeitė. Palyginti su šia diena, tais laikais miestas atrodė pustuštis. Kai orai atšildavo, sėdėdavome su bendramoksliais ant šlaito Kalnų parke ir skaičiuodavome apačioje gatve važiuojančias mašinas. Būdavo, per 15–20 minučių pervažiuoja vos dvi trys, įskaitant ir sunkvežimius. Važiuodavo ir troleibusai, tokie baisūs, sovietiniai, nes vienas pirmųjų maršrutų į Antakalnį kaip tik ėjo pro mūsų mokyklą.

Išsprūdę su draugais į miestą, labai toli neidavome – T.Kosciuškos gatve iki tilto, į Gedimino kalno papėdę. Vyresni jau pasiekdavome ir senamiestį, pradėjome pažinti Gedimino prospektą. Bet net ir žmonės Vilniuje tada buvo visai kitokie – daugelis kalbėjo tik rusiškai. Aš šios kalbos visai nemokėjau ir bijodavau, kaip reikės nusipirkti saldainių. Na, su pardavėjomis susirodydavome ir pirštais, bet kai stojau į Dailės akademiją, rusų kalbos testą sumoviau, ir su dar 8 kurso draugais metus turėjom papildomai lankyti šitos kalbos paskaitas.

Vaikas turi lavintis ir augti kaip kūrybinga asmenybė, o ne komandas vykdantis robotas.

Bet užtat studijuojant Dailės akademijoje Vilniaus senamiestis su visais savo slėpiniais ir stebuklais buvo ranka pasiekiamas. Mano vyresnysis brolis studijavo Vilniaus universitete, mes dažnai susitikdavome, ir kvartalas nuo Šv. Onos bažnyčios link universiteto buvo toks savas, toks mielas, kad man ir iki šiol atrodo, kad pasaulyje nėra gražesnės vietos. Dėl to, kai kėliausi su šeima iš užmiesčio, labai norėjau grįžti į tą atmosferą, kuri gaubė vaikystėje, jaunystėje. Ir štai dabar vaikštau tomis pačiomis gatvėmis. Taip malonu, kad, regis, niekur nuo čia ir nebuvau atitrūkęs...

– Senamiestis taip pat pilnas kontrastų. Kokia yra jūsų išskirtinė erdvė?

– Nedvejodamas pasirinkau Lydos gatvę, nes iš čia labai arti iki pačių gražiausių senamiesčio vietų, tik 5 minutės iki Rotušės. Ir man čia kuo toliau, tuo labiau patinka. Juolab kad Lydos gatvė pamažu atstatoma pagal buvusį senąjį perimetrą. Pamenate, šalia Pylimo gatvės buvo didžiulė automobilių aikštelė? Ta teritorija priklausė pranciškonams, matyt, susigrąžinę jie ją pardavė, ir dabar čia pastatytas gražus kvartaliukas, namai su karnizais, čerpiniais stogais.

Ir savo būstui pasistengėme sugrąžinti senąjį vaizdą, koks galėjo būti prieš 100 metų. Namas pastatytas XIX a. viduryje, o paskutinis remontas buvęs po Antrojo pasaulinio karo. Labai apsidžiaugiau pamatęs, kad dar niekas nesugadinta – išlikusios net mažytės metlacho plytelės vonioje ir nė karto nelakuotas parketas. Buvusi savininkė nuo neatmenamų laikų tą parketą plaudavo su ūkišku muilu ir vaškuodavo. Tris kartus konsultavausi su dvarų ir kitų senų objektų restauravimo specialiste, ir man paaiškino, kaip per remontą nieko nesugadinti. Taigi, dabar turiu išsaugotą puikų seną parketą, aukštas lubas, durys visos medinės. Naudojome tik ekologiškus dažus, pats brūžinau teptuku – jokio purškimo. Patikėkite, dabar žmonės užėję pastebi, kad atmosfera pas mus ypatinga. Ir tai nekainavo didelių pinigų, nepirkome brangių medžiagų – tiesiog reikia žinių, reikia pasidomėti, kad nesugadintum šimtamečių vertybių "euroremontu" . O kiek tokių "euroremontų" visame senamiestyje... Nesu aršus fanatikas ir nemanau, kad senamiestyje reikia saugoti kiekvieną plytą. Visais laikais vietoj griuvenų iškyla nauji pastatai – miestas nėra muziejus, tai gyvas organizmas. Svarbiausia, kad senų pastatų negriautų masiškai, išsaugotų tikrai gražius ir vertingus dalykus.

– Taip suaugote su senamiesčiu, kad vienu metu net pasiūlėte gerbėjams Vilniaus mįsles – piešiniuose atpažinti konkretų kiemą, gatvės atkarpą?

– Kažkada suvokiau, kad Vilnius man toks gražus, o gi aš nieko tikslesnio iš to grožio tarsi ir nebuvau nupiešęs. Dirbau užsienio leidykloms, ir dažniausiai iliustracijose būdavo vienas namas iš Olandijos, kitas – iš Vokietijos, ir vienas kitas – vilnietiškas. Tada atsirado knyga "Kaimynė už kampo" – tarsi pasivaikščiojimas su ilga gyvate nuo mano namų pačiomis mėgstamiausiomis gatvėmis. Bet ir ten preciziškai realių vaizdų nesilaikiau, fantazavau. Jeigu namas turi langą, o man reikia, kad toje vietoje būtų durys, tai langą "pastumiu" į kitą vietą. O tada kilo mintis pažaisti, ir "Facebooko" tinkle pasiūliau atspėti, kokia senamiesčio vieta pavaizduota piešinyje. Tiems, kas pažįsta Vilnių, nebuvo sunku atpažinti, ir žmonės labai greitai iššifravo... Užtenka įsižiūrėti į detales ir suvoksime, kiek grožio galime rasti visai šalia ir nuo ryto iki vakaro gėrėtis nuostabiausiais dalykais visiškai nemokamai.

Atsistoja koks pirmūnas ir griežtu tonu aiškina, kad knygelė moko, jog kažką daryti negražu, kažko negalima, o, va, dantis valytis labai gerai.

– Koks buvo didžiausias iššūkis per jūsų kūrybos dešimtmečius?

– Man šis žodis asocijuojasi su tam tikru išgąsčiu. Kažkada buvau šokiruotas, kai amerikiečių leidyklai teko piešti iliustracijas religine tematika. Gavau tekstą apie šventąjį Martyną – Lotynų Amerikoje jis labai populiarus, o pas mus visai nežinomas. Gyveno jis Peru vienuolyne XVI amžiaus pabaigoje, draugavo su gyvūnais, net kates su pelėmis gebėjo sutaikyti. Įdomi asmenybė ir pasakojimai apie jį, bet man Peru vienuolyno aplinka buvo visiškai nežinoma, galų gale niekada gyvenime nebuvau piešęs mulato! Yra tam tikri rasės požymiai, veidas, lūpos, kur prifantazuoti negali.

Išgelbėjo keistas sutapimas: mano sūnus kaip tik jau buvo bebaigiąs M.K.Čiurlionio meno mokyklą, o kartu su juo mokėsi turbūt vienintelis tuo metu Vilniuje gyvenęs mulatas, ir jo vardas buvo Martynas. Neįtikėtina! Aš paprašiau Martyno papozuoti, prisidariau daugybę fotografijų. Iš Dominikonų vienuolyno pasiskolinau vienuolio abitą, ir su juo Martynas man pozuodavo...

– Kaip susiklostė, kad pradėjote rašyti pats?

– Tai irgi buvo savotiškas iššūkis.Taivano leidykla, su kuria bendradarbiavau, norėjo išleisti knygelę 2002 m. žemės drebėjimo aukoms paremti, daugelio pasaulio dailininkų paprašė nupiešti atvarte iliustraciją ir parašyti kokį nors tekstą. Aš nupiešiau istoriją apie žmogų narvelyje, kur jį uždarė neaiškios veislės paukščiai ir stebėjosi, kodėl jis nečiulba. Paskui jie suprato, kad žmonės gražiai čiulba tik laisvėje. Leidėjams ta istorija pasirodė įdomi, klausė, gal turiu daugiau. Pamelavau, kad rašau, ir įkliuvau... Teko skubiai atsiųsti bent 36 trumpas istorijas naujai knygelei. Bet po ilgo iliustravimo periodo visada likdavo nerealizuotų idėjų, jos kaupėsi kažkur pasąmonės "archyvuose" , ir net pats nustebau, kai viskas išsiveržė – tik spėk rašyti... Ne visos tos istorijos labai geros, kai kurios ir kvailokos, bet taip gimė "Kvailos istorijos" kinų kalba, o leidėjai paprašė daugiau...

– O jūsų vaikams tėčio knygos imponavo?

– Pasakyčiau šiek tiek kitaip: su vaikais daug skaitydavome, ir patys kartu kurdavome pasakas. Vaikai net ir padėjo, pamėtėjo idėjų kūrybai. Žvelgiant dar giliau, kai vaikus augini, iš pradžių atrodo, kad tu juos auklėji, bet tai – iliuzija. Ateina momentas ir supranti, kad nė velnio tu jų neauklėji, o labiau jie tave... Veikiau tai abipusis vienas kito pastūmėjimas pirmyn. Ir dabar man labai įdomu pabūti su jaunaisiais kolegomis – rengiame kūrybines studijas, projektus, nemažai važinėjame po mokyklas. Ką nemažai – visa Lietuva skersai ir išilgai išmaišyta. Įdomu ir reikia bendrauti ne tik su sava karta, bet ir su vaikais, paaugliais. Na, su jais gal ir sunkiau būna, bet kodėl gi ne?

– Ar vaikų literatūra pas mus vertinama taip, kaip jūs siekiate ją rašydamas ir iliustruodamas?

– Iš tiesų didelė dalis žmonių, net ir mokytojų, temato tik didaktinę, praktinę pusę – toks įsišaknijęs požiūris į vaikų knygų paskirtį. Per susitikimus darželiuose, mokyklose neretai susiduriu, kai mokytojos liepia vaikams nupiešti kažką pagal mano knygas ar parašyti atsiliepimą. Atsistoja koks pirmūnas ir griežtu tonu aiškina, kad knygelė moko, jog kažką daryti negražu, kažko negalima, o, va, dantis valytis labai gerai. Man ir juokas, ir graudu: sakau, mano knygos nieko per daug nemoko. Literatūros tikslas kitas – skatinti, lavinti mąstymą, vaizduotę, kad perskaičius vaikui kiltų daugiau klausimų, nei yra atsakymų. Taip, yra ir knygų su praktine žinute, ypač vokiečiai tai mėgsta, nes mano, kad vaikiškos knygos tėvams tarsi padeda auklėti vaikus. Bet aš manau, kad to maža. Su vaikais reikia kalbėtis ir apie tai, ką jie skaito, ir apie gyvenimą, leisti jiems patiems ieškoti atsakymų, juolab kad jie mato ir piešinius, kurie skatina mąstyti. Vaikas turi lavintis ir augti kaip kūrybinga asmenybė, o ne komandas vykdantis robotas. Gaila, bet neretai tokie vaikai, kurie bando mąstyti netradiciškai, darželyje ar mokykloje tampa problema, o su tais, kurie mąsto stereotipiškai – jokių bėdų.

– Kokios paslaptingos ar juokingos istorijos dabar gimsta jūsų kompiuteryje ir ant darbo stalo?

– Yra toks posakis: niekada nesakyk "niekada". 15 metų iliustruoju vien tik savo tekstus, ir man tai patinka – visiška laisvė. Maniau, kad niekada nieko kito ir nedarysiu, bet šimtus kartų įsitikinau: negalima sakyti, kad tau viskas aišku, ką gyvenime darysi, nes visada gali ištikti koks nors netikėtumas. Taigi, dabar piešiu 65-ąją knygą  savo seniems draugams iš vokiečių leidyklos, o ta knyga yra Kennetho Grahame'o "Vėjas gluosniuose". Man ji nuo seno labai rūpėjo, nes ir graži, ir įdomi, o kai pasisuko šis užsakymas, niekaip negalėjau susilaikyti.

– Esate daugybės tarptautinių nominacijų laureatas, vienintelis vaikų rašytojas, kurio knygos Lietuvoje net tris kartus buvo tituluotos Vaikų metų knyga, dabar štai Vyriausybė skyrė premiją. Ar pripažinimo našta nesunki?

– Sunku atsakyti... Man greitai sukaks 65-eri, karjera labai ilga, per ją buvo ir apdovanojimų, ir nusivylimų, ir klaidų – ko tik nori. Bet kai išmokau išgyventi nesėkmes, tai ir sėkmes priimu gana nuosaikiai. Tiesiog džiaugiuosi, kad mano knygas vaikai skaito ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų pasaulio šalių, kad mano piešiniai pasiekia adresatą, ir esu laimingas, jei pažadina augančio žmogaus mąstymą, vaizduotę ar kūrybiškumo užuomazgas...